Aiškios linijos neaiškumai
Nijolė Daujotytė. Aiški linija. Eilėraščiai. V.: Odilė, 2021. 102 p.
Naujasis Nijolės Daujotytės jautrių, meditatyvių eilėraščių rinkinys „Aiški linija“ primena, kad poezijoje be intuityviai suvokiamos potekstės žodžiai tampa nepaveikūs ir greitai užmirštami, nes tai, kas lieka anapus žodžio, apsaugo kalbėjimą nuo paviršutiniškumo. Neatsitiktinai eilėraštyje „Virpinimas“ išryškinama intuityvumo, tylos svarba: „tylos kirčiavimas / žirgas įkalnėn / marių atodūsis / oro virpinimas // yra eilėraštis“ (p. 18). Šis tekstas itin parankus suvokti kalbančiosios požiūrį į poeziją, besiskleidžiantį sukurtame pasaulėvaizdyje: visa yra eilėraštis, kas jis nėra, o jei bandytume eilėraštį „pagauti“, veikiausiai šis nieko neatvertų. Tačiau tam, kad eilėraštis „įvyktų“, būtina pajusti, ar jam pakanka kelių žodžių, ar jį reikia plėtoti. Juk įmanoma kalbėti labai daug ir kartu nepasakyti nieko ir atvirkščiai – keliais žodžiais atverti neaprėpiamą erdvę.
Rinkinyje „Aiški linija“ nutylėjimai, vienas po kito nuvilnijantys įvaizdžiai leidžia mėgautis minimalistinės poetinės kalbos grožiu, nors knygos pavadinimas šiek tiek apgauna: galima pamanyti, kad poetė siekia aiškumo, kuris gali būti siejamas su pasirinkimu rašyti taupiai ir tekstų skaidrumu, tačiau perskaitę raktinį eilėraštį suvokiame, kad aiški linija sufleruoja apie laikinumo nuojautas: „per trumpa / ši marga suknelė / tiesiog per trumpa // per graži – / neišmesi – / jokių blogų prisiminimų // [...] prašyčiau / tiesiog juostos / nebūtinai raudonos / gali būti ir geltona / aiški linija // o tai / iki kur“ (p. 95). Pasirodo, aiški linija visai neaiški, kaip ir mintis apie tekančią gyvenimo upę: „panorau / įbristi / į buvusį / gyvenimą // išsitraukiau / seną mamos / siuvamąją // [...] ir įtraukė / siūlą // vos / beišsikapanojau“ (p. 60). Laikiškumas įprasminamas asocijuojant siūlo įvaizdį su herakleitiška tėkme, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad tėkmė cituotame eilėraštyje parodoma ir kaip atsigręžimas į praeitį. Kitaip tariant, laikiškumo ir laikinumo vaizdavimas N. Daujotytės poezijoje įdomus tuo, kad ne tik susitelkiama į neišvengiamą kaitą, bet ir siekiama grįžti atgal arba atsiduriama ne viename erdvėlaikyje: „[...] šitam pietų mieste / manęs nepakerta / rugpjūčio gėla / liko senam sode // jau kitame laike / vis dar / širdingai / duždami / krenta vasaros / obuoliai // visada per anksti / ir per stipriai / akinamai blykstelėję / užsimerkia langų akys“ (p. 76–77).
Kasdienybės ir gamtos reiškinių estetizavimas atveria eilėraščių vaizdus ir tai, kas yra už jų: „guodi mane / viskas /
praeina // dėl to ir esu / nepaguodžiama / kad viskas // praeina // net Kristaus / prisikėlimas // kai suželia / jauna žolė“ (p. 58). Gamtos cikliškumas tampa nenugalimas ir paradoksaliai atveria visa ko praeinamumą. Neatsitiktinai pavasarinis gamtos nubudimas slepia nebūties nuojautas: „alyvos būna / tik gegužę / obelys – / tik žydinčios // dar apkalbam / obuolius // kaip gerai / kad mus pašaukia / ir gilią žiemą“ (p. 68). Kita vertus, mokymasis nebūti (p. 76) yra susijęs su išsipildymo pilnatve, kai judesys ir sąstingis tarsi tampa amžinu dabartiškumu: „[...] vienas ir vienas / išdygsta auga / lapoja ir moja / vienas šalia kito / pildosi / vienas ir vienas“ (p. 79). Nors rinkinio subjektė susivokia, kad maištaudama tik trukdo (p. 88), tačiau ji tarsi apimta troškimo viršyti laikiškumą, lyg plauktų „per ledynmečio / akmenis / ir tylos lelijas“ (p. 86), ne sukeldama destruktyvius veiksmus, bet trokšdama atsidurti amžinajame „dabar“ („norėčiau saulės / arba užtikti / sustingusio / laiko luitą“, p. 67; „ir nebus čia rudens“, p. 69).
Dera pažymėti, kad rinkinys nėra monotoniškas, jame galime įžvelgti nemažai tematinių gijų – nuo vaikystės prisiminimų iki Holokausto atminimo. Asmeninė lyrinės subjektės erdvė sklandžiai koreliuoja su istoriniais, visuomeniniais įvykiais, atskleidžiama, kad asmuo nėra dirbtinai atplėštas nuo, atrodytų, jo neliečiančių patirčių. Tačiau atsižvelgdama į daugelį vykusių tekstų manau, kad rinkinys būtų stipresnis be eilėraščių, kurie labiau primena įprastus apmąstymus nei spontanišką įžvalgą ar gebėjimą pažvelgti į kasdienę situaciją kitoniškai: „reikia mokėti / atgniaužti pirštus / paleisti / mirusius / išeinančius / paliekančius // pasileisti / tai skrydis“ (p. 96). Sunku su tuo nesutikti, tačiau originalumo stinga. Rinkinio stiprybė, mano akimis, yra lyrinės subjektės pasitikėjimas paprastumu, kuris demaskuoja egzistencinių klausimų painumą, ir atvirkščiai – sudėtingos problemos išskleidžiamos pasitelkiant kasdienius reiškinius, daiktus, jusliškumą. Gal todėl abstrakčių sąvokų vartosena ne visada pasiteisina: „[...] kaip dar galiu / ką nors mylėti / kuo pasitikėti // bemat užsitrenkiu / belaikio vienio / burbule // kai manęs / nebebus / pasakykite“ (p. 66). Kad ir kaip stengiausi įžvelgti paradoksą, abstraktybės šiuo atveju atrodo lyg tuščiaviduriai žodžiai, nepasakantys nieko įtaigaus.
Vis dėlto skaitant vieną po kito eilėraščius abejones išsklaido švelni N. Daujotytės saviironija, suvaldytas emocionalumas, suteikiantis galimybę žvelgti į glaudų lyrinės subjektės ryšį su išoriniu pasauliu. Neretai kalbančioji priartėja prie savęs pačios per įvykių stebėjimą, santykį su kitais žmonėmis, gamtos išmintimi, kultūros ženklais, praeities paveikslais ar tiesiog įžvelgdama asociatyvius ryšius tarp skirtingų detalių: „mano draugė kalbėjo: / „manyje per daug / meilės ji mane / susprogdins“ // ji mirė // kur dabar / jos meilė // gal susimetė / į tirštas akacijas / ar sustingo jos / akvarelėj / žydrai žalsvoj / ir geltonoj // kaip lengvai / įsidega ir / kyla nuo žemės / oro balionai“ (p. 15). Įvairiausios jausenos ir pastabumas, galima sakyti, byloja ne apie aiškų tikrovės suvokimą, o apie tai, kad ši egzistuoja ir be mūsų pastangų: „kai sutarėm / prasmės nėra // prisipildė visi / tušti mūsų indai“ (p. 7).
