Kodėl tironai mėgsta rašyti poeziją

 

2011 m. Konstanco universiteto leidykla išleido mokslinių straipsnių rinkinį iškalbingu pavadinimu „Despotų poezija: iškalbos menas ir prievarta“ (Despoten dichten. Sprachkunst und Gewalt; red. Albrecht Koschorke, Konstantin Kaminskij). Knygoje skirtingų šalių humanitarai nagrinėja kruviniausių diktatorių (daugiausia XX a.) santykius su šia bene subtiliausia ir emocionaliausia literatūros rūšimi. Studija pavadinimu Tyrants Writing Poetry 2017 m. pasirodė ir anglų kalba, ją apžvelgia BBC žurnalistas, rašytojas Benjaminas Rammas.

 

 

Poezija yra rafinuotas menas, subtilumo ir jautrumo sinonimas. Atrodytų, nelogiška, kad ji galėtų būti ir žiaurumo išaukštinimas bei tironų numylėta meno forma. Tačiau nuo antikos iki modernybės diktatoriai jautė įkvėpimą rašyti eiles – siekdami paguodos, intymumo ar šlovės. Jų kūryba mums teikia žinių apie valdžios prigimtį, neblėstantį poezijos patrauklumą ir meninės interpretacijos pavojus.

Poeto tirono archetipas – Romos imperatorius Neronas (37–68), tuščiagarbis, savęs gailintis ekshibicionistas, kurio nevykęs valdymas atspindėjo menkavertį jo meną. Nerono istoriografų Tacito ir Svetonijaus teigimu, Roma jo eiliakalyste buvo kankinama ne mažiau nei politiškai. Pašaipi kritika yra pasitenkinimo teikianti keršto forma, tačiau šie liudijimai kelia ir opų klausimą: ar į tirono nusikaltimus būtų buvę žiūrima atlaidžiau, jei jo menas būtų buvęs laikomas vertingu, ir atvirkščiai: ar galime teisingai įvertinti tirono poezijos kokybę?

Kaip neseniai išleistame veikale „Tironai rašo poeziją“ pažymi istorikas Ulrichas Gotteris, palyginti su kitais imperatoriais poetais Cezariu ir Augustu, Nerono valdymas nepasižymėjo „kruvinumu“. Vis dėlto, nepaisant karinių ambicijų stokos, keršto padiktuoti Nerono poelgiai nuskambėjo plačiai, tad mūsų susidarytas jo įvaizdis – apgailėtino despoto, vilkinčio tragišką sceninį kostiumą ir dainuojančio apie Trojos paėmimą, imperatoriškajam jo miestui degant iki pamatų; pasak Neroną cituojančio Svetonijaus, šis buvęs „neapsakomai pakerėtas liepsnų grožio“.

Neronas mėgavosi reginiais: Romoje graikų pavyzdžiu jis įsteigė prašmatnų Neronijos festivalį, o keliaudamas po Graikiją dalyvavo poezijos, dainavimo ir skambinimo lyra varžytuvėse, taip pat – vežimų lenktynėse. (Olimpijoje jis iškrito iš savo dešimtkinkio vežimo, bet įsibaiminusių teisėjų pataikūniškai vis tiek buvo vainikuotas nugalėtoju.) Neronas pareikalavo, kad ankstesnių laimėtojų statulos būtų nuverstos nuo postamentų, ir į Romą pargrįžo su 1 808 prizais.

Šio iškreipta vaizduote pasaulį kūrusio poeto megalomano portretas įkvėpė tokius menininkus kaip markizas de Sade’as ar Nobelio premijos laureatas Henrykas Sienkiewiczius, pagal kurio romaną „Quo vadis“ (1896) „Technicolor“ pastatytas filmas su Peteriu Ustinovu tapo kultinis. Neronas netgi siekė surežisuoti paskutinį nevykusį savo spektaklį – savižudybę. Jis repetavo, o vėliau ištarė savo atsisveikinimo žodžius: Qualis artifex pereo („Koksai menininkas miršta“).

 

„Stebuklinga žodžio galia“

 

Beveik po dviejų tūkstančių metų būrelis italų poetų sava neroniška destrukcijos apoteoze išpranašavo fašizmą. „Tegul menas klesti, nors pasaulis žūva“ – toks buvo vienas iš šūkių itališkojo futurizmo, kuriam pradžią davė poetas Filippo Tommaso Marinetti, fetišizavęs karą kaip „vienintelį vaistą pasauliui išgydyti“. Marinetti siekė industrializuoti ir militarizuoti kalbą „konkrečiąja poezija“, rašoma kūrėjo agresoriaus, kuris „pradės nuo negailestingo sintaksės naikinimo“. Futuristams įtaką darė poetas karys Gabrielė D’Annunzio, garbinamas veikėjas, 1919 m. sukūręs trumpalaikę „lyrinę diktatūrą“, kuri po trejų metų įkvėpė Mussolini užgrobti valdžią.

Nors entuziastingai palaikė D’Annunzio „mistinį poeto ir žmonių susiliejimą“, savo paties eilėraščiuose Mussolini linko į sentimentalią rezignaciją. Literatūrinės jo ambicijos buvo kiek apsimestinės: biografas Richardas Bosworthas pažymi, kad Mussolini, priimdamas aukštuosius užsienio šalių pareigūnus, ant savo darbo stalo „specialiai palikdavo atverstų iškilių poetų knygų“. Vėlesnė diktatoriaus poezija atspindi jo izoliuotumą, svetimą socialistiniam jaunystės idealizmui, kai eilėse apgailestavo dėl jakobinizmo žlugimo („plebėjų krauju pasruvęs kirvis“) ir ilgėjosi revoliucijos pranašystės („Jo gęstančiose akyse sutvisko Idėja, / Ateinančių šimtmečių vizija“).

Diktatoriai neišvengiamai kūrybinius savo nusivylimus perkelia į politiką. Hitleris, nors ir skelbėsi pirmenybę teikiąs „magiškai žodžio galiai“, o ne „estetiškų literatų saldžialiežuvavimui“, kadaise įsivaizdavo esąs Vienos bohemos atstovas. Goebbelsas, ištobulinęs propagandos meno formą, rašė ekspresionizmo bruožų romaną, o Paryžiuje išsilavinimą įgijęs Pol Potas žavėjosi simbolistine Verlaine’o poezija.

Rusiškasis marksizmas sukėlė radikalių estetinių judėjimų bangą, bet pats Sovietų Sąjungos poetas tironas rašė stebėtinai konservatyviu stiliumi. Jaunystėje Stalinas poeziją kūrė gruzinų kalba, – uždrausta stačiatikių seminarijoje, kurioje mokėsi, – o jo kūryboje atsikartoja romantiniai poeto maištininko ir prarastojo Aukso amžiaus motyvai. Pasak kritiko Jevgenijaus Dobrenkos, Stalino eilėraščiams būdingas meistriškas mėgdžiojimas, autoironijos stoka ir „perdėtas užsidegimas“.

Kičą primenančioje dekoratyvios elegancijos Stalino poezijoje per kraštus liejasi gamtos klišės: „giraitėj po dangaus žydryne lakštingala treliuoja“, o sielą „naktinio miško gūduma“ kamuoja. Eilės nuoširdžios, bet politiškai primityvios:

 

Žinau tikrai, kad vieną kartą

Ant žemės parblokštas žmogus

Viršūnėn kalno ranką ties

Ir pakylėta jo viltis nežus.

 

Eilėraštyje „Viršum šios žemės“ (1895) menininkas liaudžiai gieda apreiškimą:

 

Balsas suvirpino širdis,

Virtusias į akmenis jau,

Ir nušvietė protus,

Tamsoj paklydusius, žinau.

 

Tačiau pranašo neatpažįsta tie, kuriuos jis siekia išvaduoti: „Minia atstumtajam pastatė / ąsotį su nuodais.“ Vėlesniame eilėraštyje Stalinas vėl pasirodo kaip dainius, „lig ašarų sujaudintas karčios valstiečio dalios“, lyg koks toliaregis „paminklą sau pasistatęs… kiekvieno gruzino širdy“. Anonimiškai skelbiama Stalino poezija buvo spausdinama prestižiniuose literatūros žurnaluose ir antologijose kaip gruzinų literatūros klasikos pavyzdys.

Iš tiesų, net patys kritiškiausi Stalino biografai giria jo eilėraščius: Simonas Sebagas Montefiorė rašo, kad „jų grožis glūdi ritme ir kalboje“ (o tai sunkiai perteikiama vertimu), o [istorikas] Robertas Service’as teigia, jog kūryba pasižymi „visų pripažįstamu kalbiniu skaidrumu“. Jo poezijos puošnumas ir herojiška poza dar kartą atsiskleis socialistiniame realizme, Stalino keltame virš eksperimentinio modernistinio avangardo.

 

Plunksna ir kardas

 

Dvasinis Stalino įpėdinis Jurijus Andropovas biurokratizmą derino su romantika. Vadovaudamas KGB jis persekiojo disidentus ir numalšino Vengrijos sukilimą, bet podraug kūrė meilės eilėraščius žmonai (gebėjimas savo veiklą sudėlioti į atskiras dėžutes – esminis šio diktatoriaus kūrėjo bruožas). Uzbekų poetas Chamidas Ismailovas apie Andropovą pasakoja iškalbingą anekdotą: vienas iš jo kalbų rašytojų pasveikino jį gimtadienio atviruku, kuriame pajuokavo, kad valdžia gadina žmones; į tai Andropovas atsakė grėsmingomis eilutėmis:

 

Valdžia gadina žmogų,

niekšelis leptelėjo sykį.

Dabar visi kiekviena proga

mokslingą tiesą šitą mykia,

nepastebėdami (be abejonės!),

kad valdžią daug dažniau gadina žmonės.

 

Kitam prisiekusiam stalinistui, Šiaurės Korėjos vadui Kim Ir Senui, buvo priskiriama revoliucinių pjesių ir teorinių veikalų autorystė, ypač vadinamoji „daigų teorija“, kuri Kimą pristato kaip meninės išmonės tėvą. 1992 m. Kimas vyresnysis paskelbė viešą eilėraštį, skirtą sūnui Kim Čen Irui:

 

Negi Švytinčiai žvaigždei penkios dešimtys jau?

Žavisi visi tavo plunksnos ir kardo galia,

Ištikimybe ir protu nelygstamu, sūnau,

Vienu balsu tave šlovina žemėje ir danguje.

 

Kimas, tautos tėvas, buvo apskelbtas „Tautos Saule“, panašiai kaip Mao Dzedongas („Raudonoji mūsų širdžių saulė“). Būtent Mao įkūnijo plunksnos ir kardo valdovo idealą, grindžiamą kultūrinių gabumų (wen) ir karinio meistriškumo (wu) vienove. Mao siekė sutapti su imperatoriškąja tradicija, bet drauge ir išplėsti ją. 1936 m. eilėraštyje Mao pažymi, kad tik vienas kitas imperatorius palikęs literatūrinį palikimą: nūdien „tikri didžiavyriai / kreipia žvilgsnį tik į šį amžių“.

Mao poezija tradicinių formų ir klasikinės tematikos, tai – tradicijos, kurią jis neva niekino, tąsa. Nepaisydamas savo paties įsakymo sunaikinti Keturias senienas (kultūrą, papročius, mąstyseną, idėjas), Mao rašė senuoju stiliumi net tada, kai šis buvo pasmerktas kaip elitistinis ir atgyvenęs. „Bijojau, kad tokių kliaudų sklaida gali suklaidinti jaunimą“, – prisipažino Mao vienam žurnalo redaktoriui, bet vis tiek pataikavo savo skoniui, nors draudė kitiems.

Mao mėgavosi kalba, meistriškai naudojo vaizdinius („Banguojančios kalvos jūros mėlynės, / Mirštanti saulė kraujo raudonio“) ir klasikinius motyvus („Žmogaus pasaulis permainingas, vietoj jūros štai šilkmedžių laukas“), tai epigraminius („Karti auka tik sustiprina ryžtą“), tai propagandinius („Kinijos dukterys pakiliai nusiteikę, / Jos myli rikiuotę, ne šilką ir atlasą“).

Mao kūryba – tai įrodymas, kad meninis rafinuotumas nelaiduoja švelnesnės politikos. 1966 m. chunveibinai papildė savo Raudonąją knygelę 25 Mao priskiriamais eilėraščiais, ir tai sukėlė susižavėjimo senojo stiliaus eilėraščiais bangą tarp tų, kurie buvo pasišventę naikinti „feodalines atgyvenas“. Paskutinė eilutė, kurią Mao parašė likus metams iki Kultūrinės revoliucijos pradžios, – perspėjimas apie artėjančią sumaištį: „Žiūrėkite, pasaulis verčias aukštyn kojom.“

 

Cenzorius ir kūrėjas

 

Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, „Bosnijos skerdiką“ Radovaną Karadžićių pripažinęs kaltu dėl genocido, tarp įrodymų įtraukė ir jo poeziją. 1992 m. BBC dokumentiniame filme užfiksuotas Karadžićiaus ir rusų poeto nacionalisto Eduardo Limonovo susitikimas, kurio metu Karadžićius deklamuoja smurtą pranašaujantį eilėraštį, o Limonovas paleidžia šūvių papliūpą į slėnį. Karadžićius tvirtina, kad kovą numatė prieš daugelį metų, 1971 m. parašytame jo kūrinyje „Sarajevas“ yra tokios eilutės:

 

Miestas rūksta kaip smilkalai,

Spirga tuose dūmuose sąmonė…

Žinau, tai – klyksmo repeticija:

Ką ruošia mums metalas juodas garaže?

 

Tarptautinė teisė reikalauja nustatyti nusikaltėlio intenciją. Karadžićius buvo pagrindinė figūra, Slavojaus Žižeko įvardijimu, „poetinio karinio komplekso“, kuriam būdingas nacionalistinės literatūros kanono aukštinimas, o ypač Petaro Petrovićiaus Njegošo epo „Kalnų vainikas“ (Горски вијенац, 1847), – jame musulmonų kraujo praliejimas vaizduojamas kaip serbų tautos krikštas.

Genocido retorika įvelkama į skausmo numalšinimo metaforą: tauta „ištyrinama“ per „etninį valymą“. Tačiau skaitytojas neturėtų išleisti iš akių lyrinio herojaus tapatinimo su autoriumi pavojų. Prisiminkime ajatolos Chomeinio kūrybą, jo persiškoje poezijoje skleidžiasi sufijų pranašų Rumi ir Hafezo dvasia:

 

Meldžiu vyno taurės

iš mylimosios rankų.

Paslaptį kam patikėt?

Šį liūdesį brangų?

                       

O šiuos žodžius sunku suderinti su Chomeiniu kaip viešuoju asmeniu:

 

Mane įkalino, o mylimoji, apgamas tavo lūpos!

Karščiuojančias akis tavąsias išvydęs iš meilės susirgau…

Atlapoki smuklės duris, eikime jon dieną ir naktį,

Per gerklę man lenda mečetė beigi medresė.

 

Ajatolos sekėjai šias eiles skaito griežtai alegoriškai („Mečetė ir pamokslautojas – tai tuščias išorinio religingumo demonstravimas“), nors kai kurias eilutes sunku neutralizuoti: „Susilaikymo ir veidmainystės apdarą nusiplėšiau ašen.“ Eilėraščiuose ajatola atsiskleidžia kaip mistikas, nors ir galintis paskelbti fatvą, taigi – ir cenzorius, ir kūrėjas.

Po įtvirtintos Osamos bin Ladeno buveinės šturmo 2011 m. žiniasklaidoje aptarinėta ir jo knygų lentyna – buvo pabrėžiama, kad joje nerasta jokios beletristikos, tačiau nepaminėtas bin Ladeno poezijos pomėgis. 2010 m. bin Ladenas laiške savo dešiniajai rankai išsamiai aprašė ambicingą kūrinio siužetą ir pridėjo prašymą: „Jei su tavimi yra brolių, kurie išmano apie poetinį metrą, pranešk man, ir jei turite klasikinės prozodijos veikalų, prašau atsiųsti.“

Bin Ladenas buvo vienas iš žymiausių džihadistų poetų, o jo statusą iš dalies lėmė klasikinės iškalbos ištobulinimas. Bin Ladeno emyras Irake Abu Musabas al Zarkavis garsėjo ir kaip „skerdikas“, ir kaip „daug verkiantysis“ – tai rodo negailestingumą ir sentimentalumą siejantį ryšį, išvien besireiškiantį valdžios ir gailesčio troškimą. Dabartinis „Al Kaidos“ lyderis Aimanas al Zavahiris taip pat rašo poeziją, o vadinamosios Islamo valstybės kalifu apsiskelbęs Abu Bakras al Bagdadis daktaro disertaciją rašė iš religinės poezijos.

Vienas iš tironų, rašiusių poeziją iki paskutiniosios, buvo Sadamas Huseinas. 2013 m. jo eilėraštis kalėjime sukurptas gremėzdiška liaudiška šneka: „Tu – raminantis vėjas / Atgaivini mano sielą / Ir mūsų BAAS partija žydi kaip žaliuojanti šaka.“ Sadamas, mėgęs pozuoti su Kalašnikovo automatu, demonstruoja sau būdingą bravūrišką povyzą: „Čia mes atidengiame savo krūtines vilkams.“ Įdomu tai, kad minėtąjį automatą išradęs Michailas Kalašnikovas pats norėjo būti poetu. Kaip epitafijoje Hitleriui rašė W. H. Audenas, „jo išrasta poezija įkandama visiems“.

 

bbc.com

Vertė A. P.