Pasakojimas apie mano žmoną

 

Haraldas Matulis (g. 1979) – latvių rašytojas, publicistas, vertėjas. Už trumposios prozos rinkinį „Vidurinės klasės problemos“ (Vidusšķiras problemas) pelnė 2019 m. Metų literatūros ryškiausio debiuto premiją. 2020 m. pasirodė jo poetinės prozos knyga „Egzistencializmas“ (Eksistenciālisms), iš jos šie eilėraščiai.

 

aš noriu rašyti žodžius, kurių nėra

 

aš noriu rašyti žodžius, kurių nėra, prisiminti daiktus, kurių

      beveik nėra. čia man nepadės nei poezijos kritikas,

      nei kalbininkas, nei išdidus rašto žinovas, suprantąs

      šią erdvę. mane geriau ir erdvę geriau pažinti padės

      natūrfilosofas ir keliautojas tyrinėtojas, klajojantis žemėlapy

      tuščia Patagonijos stepe, sutikdamas gal pingvinus,

      gal nežinia ką, gal tik tuščią, švilpaujantį vėją tenai,

      kur naktį žirgus pririša. ir keliautojas tyrinėtojas gali

      suprasti mane ne pagal panašumą, o tik pagal analogiją –

      nes nesančiai vietai nieko panašaus nebūna.

 

bet ta vieta egzistuoja, šalia jos esu aš it daiktas, pririštas

      prie niekur įkalto sutrūnijusio stulpo, prieš tris dešimtmečius 

      įgavusio formą „aš čia esu“, ir dabar taip pat aš čia esu.

      mane suprastų fizikas atomininkas, žvelgiąs į pusdykumę

      ir tenai matąs radiaciją, nors niekas dar nenutiko,

      jis dar žvalgo erdvę ir supranta ją tik pagal analogiją,

      o ne pagal panašumą, nes tas, kuris neturi žodžio,

      niekad panašus nebūna.

 

jei čia tik papjauto gyvulio galva ir nulupta oda, nebepasakosime,

      kas nutiko.

 

jei nesi tas žmogus, kuris per dienas užimtas tokiais reikalais, 

      kur esantysis miršta ir tampa kažkuo kitu, o tavo rankos

      pamerktos į materiją iki alkūnių – giliai giliai.

 

jei padedi užgimti vaikams, jei padedi numirti išsekusiems kūnams,

      jei ramini silpnąsias sielas. vietos, kurių nebūna, esti 

      pilnos daiktų, kurių nėra. šie gaudžia negirdimai ir gimsta

      tas neišdainuojamai pratisas garsas, tarsi į tolumą

      nuvažiuotų traukinys arba zvimbtų laidai.

 

 

 

Pasakojimas apie mano žmoną

 

Mano žmona yra poetė. Rytais aš einu į darbą. Man patinka

      dirbti. Kai išeinu, mano žmona dar miega. Nežadinu jos,

      aš ją labai myliu. Mano žmona ne tas žmogus, kuriam

      patinka dirbti. Darbas jai neteikia malonumo. Aš noriu

      sergėti ją nuo darbo. Todėl einu, dirbu ir rūpinuosi

      šeimos gerove. O mano žmona dienų dienas gulinėja

      terasoje, klausosi paukštelių ir parašo vieną kitą eilėraštį,

      kuris aplanko josios protą. Aš ją labai myliu ir noriu,

      kad ji būtų laiminga. Jeigu ji yra linksma, tada palaima

      viešpatauja namuose. Ji žino, kad rūpinuosi ja. Bet ne tai 

      svarbiausia. Aš irgi rūpinčiausi ja, net jeigu ji to nežinotų.

      Bet ne čia esmė. Aš žiūriu į ją ir matau žmogų, kuris gali

      nedirbti ir puikiai jaustis. Aš myliu ją, ir jos pavyzdys

      sustiprina viltį.

 

Ši pusiausvyra yra labai trapi, ir aš turiu būti atidus, kad jos gyvenime

      atsirastų vietos melancholijai, pokalbiams su draugais,

      mažiems darbeliams, pagalbai, nes be to žmogus

      gali pavargti ir dykinėjimas taptų slogus. Tokia pusiausvyra

      mudviejų gyvenime jau daugelį metų. Pavasarį keičia vasara,

      o po to vėl ateina žiema, ir mums pakanka pinigų išvykti

      į rudeninę kelionę. Aš viltingai galvoju, kad ši pusiausvyra

      galėtų išlikti. Iki akimirkos, kai vienas iš mūsų pasens

      ir numirs. Bet tam atvejui, tikiu, būsime sutaupę pakankamai

      pinigų, kad ji galėtų išgyventi, jeigu aš būsiu tas,

      kuris numirs pirmas. O jeigu ji mirs, tada problemų nebus,

      nes mano gyvenime jokių buitinių interesų nėra. Aš tiktai noriu,

      kad mano žmona būtų laiminga ir galėčiau žvelgti į ją.

 

 

 

Aš pernelyg priklausomas nuo daiktų

 

Aš pernelyg priklausomas nuo daiktų. Tų, nebūtinų.

      Štai pravažiuoju namą, jame prieš keliolika metų

      kelis mėnesius gyveno mano mylimoji. Fasadas aptrupėjęs,

      pastatas apleistas, nykus. Ir aš jaučiuosi atsakingas.

      Tarsi negebėjau jos apsaugoti, kad gyventų šiame name.

      Ji išvažiavo į tolimą žemę ir pagimdė sūnų nuo svetimšalio.

 

Vaizduotė istoriškai sureikšmina daiktus, apdovanoja juos

      architektoniškom vertybėm, bet šįkart lieka vien tik tas dirbtinis

      prieraišumas. Nieko nebeliko iš anuometinio „aš“, ir nėra taip,

      kad tas metas man būtų buvęs labai malonus, bet važiuojant

      prošal mane užvaldo nostalgija. Kiekvienu atveju ji visiškai netikra.

      Kaip ir bandymas kažką išsiaiškinti ir pateisinti, bet ir tai

      visiškai netikra. Nė vieno tai nedomina, net ir manęs.

      Tiesiog pernelyg gera manoji atmintis. Anksčiau,

      kai čiabuviai klaidžiojo miškais, buvo pravartu paženklinti vietas,

      kur esi buvęs prieš daugelį metų. Bet dabar,

      dabar visa tai visiškai nebūtina.

 

 

 

Kartą girdėjau Šubertą

 

Kartą girdėjau Bethoveną, kuris pasigirdo kaip Šubertas.

Kartą išėjau į žydintį pavasarį ir išvydau tuos pačius

žydinčius medžius, kokius matė prerafaelitų ir

Niujorko poetai, net pats Lorka.

Apie tai reikėtų parašyti, apie tai reikėtų raiškiai parašyti.

Bet tai maksimumas, kas jau ne mano jėgoms. Geriau nebus.

 

Todėl tęsiu apie Bethoveną. Aš niekad nemėgau jo. Palyginti su Šubertu.

Kai per radiją išgirdau šį man nežinomą Šuberto kūrinį, buvau dėkingas Šubertui.

Bet kai sužinojau, kad tai Bethovenas,

dėkingumas su grauduliu užvaldė mano širdį.

Aš tą muziką priskyriau Bethovenui, ji tokia herojiška.

Aš tą muziką priskyriau Bethovenui, ji tokia dramatiška, o

viename kūrinyje jis skambėjo tarsi Šubertas.

Tuo galėčiau baigti, nes save parodau vis blogesnėje šviesoje.

Jeigu tą kūrinį priskyriau Bethovenui, tada aš galėčiau jį

ir pats sau prisiskirti – kad aš nesu toks išraiškingas, o iš dalies

netgi ribotas. Tai reikėtų padaryti. Kol kas apie tai tik parašysiu.

Gal kada nors vėliau.

 

 

 

Tu išvydai pravirus vartus

 

Tu išvydai pravirus vartus ir įeini į kiemą, kur viskas aplinkui, medžiai ir lapai,

      žaidžia saulutėje.

Tu grįžti atgalios, o vartai uždaryti, nė vieno žmogaus aplinkui. Tu negali išeiti, tu

      išsigąsti, suglumsti ir nežinai, kiek ilgai čia būsi, kol išeisi.

Tai yra tarsi taip, kaip šešiamečiam berniukui būti mokyklos renginyje, kai jis nori nusišlapinti, bet nedrįsta išeiti iš rikiuotės, kol energinga vadovė reguliuoja grupės choreografiją. Tu nesi dar toks senas ir galėtumei pralįsti pro metalinę tvorą, bet tu tada pavirsi gyvuliu, kaip ir tas žmogus, kuris nutvertas kaip įkaitas operos baleto teatre tuštinosi orkestro duobėje. Todėl tu lieki kieme. Lauki, kol tave kas nors išleis. Ir būgštauji, ar kas ateis.

 

 

 

dievo angelas įsikūnijo

 

      dievo angelas įsikūnijo pusamžiame rašytojuje ir kalbina jauną poetą Nacionalinėje bibliotekoje:

      sveikas. matau, tu sėdi čia. mes su tavimi siejome dideles viltis. kai tu išvažiavai mokytis į Oksfordą. dabar matau tave sėdintį Nacionalinėje bibliotekoje ir rašantį poeziją.

      ne, ne, ir poezija yra okei. kas be ko. supraski, mes iš tavęs tikėjomės kur kas daugiau. tu mums teikei didelių vilčių. kai išspręsi šį pritvinkusį egzistencinį klausimą. kaip tavo pavyzdžiu motinos žiūri į savo augančius vaikus, mes galėsime nusišypsoti ir rasti paguodą, jei tai įmanoma, ramybę ir sprendimus žmonių gyvenimuose dar mūsų gyvenimo metais.

      taip, tai mes matėme tavyje. tai mes įžvelgėme, mūsų širdyse džiūgavo viltis. mes tau nieko nesakėme, nes būtų nesąžininga jaunam žmogui užkrauti tokią naštą. prisipažinsiu, mes tikėjomės, ir pernykštės vasaros pabaigoje kilstelėjo nuotaika, atlėgo lūkesčiai. taip, dabar man aišku. mūsų viltys nepasiteisino. tu buvai tik jaunas vaikinas ir būtų buvę nesąžininga užkrauti tokią pareigą, kai tokios priedermės nesugebėjo atlikti kartų kartos.

      bet aišku. tu vis dar esi mums brangus. ir mes dėmesingai seksime tave. nes tas spindesys nedingsta, jis tik nublanksta ir yra pamirštamas, jis nugula tavyje. man skaudu tai sakyti tau.

      aš dabar išeisiu, ir tu nebeprisiminsi šio pokalbio. lik sveikas, mes niekada nebesusitiksime.

 

 

 

jaudinuosi skaitydamas kitų eilėraščius

 

      jaudinuosi skaitydamas kitų eilėraščius. tarsi mokyčiausi naują užsienio kalbą. aš norėčiau suprasti, ką jie sako, bet kiekvienas jų kažką ištaria savaip. kai kuriuos žodžius suprantu, kai kuriuos teiginius suprantu, bet jie atlieka kažkokį viražą – ir aš pasijuntu kaip kažkokios kalbos sudėtinis praeities laikas, kalbos, kuri man patinka ir kurią norėčiau išmokti, pavyzdžiui, ispanų arba prancūzų kalbą.

      aš privalėčiau aiškiau formuluoti savo požiūrį. daugelį metų jaučiuosi dėl to kaltas. kad skaičiau ir nesupratau, ką jie man sako, bet šypsojausi ir išlikau draugiškas net tada, kai nebeskaičiau, ir jaučiausi tarsi nusidėjėlis, ignoruojąs esminę tiesos dalį.

      aš privalėčiau aiškiau formuluoti savo požiūrį. nežinia, kodėl migloti jaunų mergaičių eilėraščiai atrodo atlaidesni, pasiteisinimą surandą anapus pačios poezijos. tai, žinoma, suklydimai. turiu pripažinti, kad jaunų berniukų poezija dažnai esti nervingesnė ir kur kas sunkiau ištveriama.

      aš privalėčiau aiškiau mąstyti. nors aš nekeliu pernelyg aukštų tikslų, kas yra tas kitas žmogus, jei ne užsienio kalba, kiekvienas žmogus yra užsienio kalba kitam žmogui iki akimirkos, kai jie išsprendžia savus disonansus ir paduoda vienas kitam ranką su tuo pačiu tribalsiu.

      aš galėčiau skaityti šias neaiškias užsienio kalbas kaip mažų vaikų kalbas, kaip paukštelių čiulbėjimą, kaip žmonių murmėjimą užsienio miestuose. aš galiu atskirti, ar šie žmonės yra linksmi, energingi, pikti, rimti. o jeigu man ko nors reikia iš jų, aš įsidrąsinu ir imu šnekėti prasta ispanų kalba.

      nereikia iš savęs reikalauti pernelyg daug. Quevedo.

Vertė Arvydas Valionis