Sergančio pastato sindromas

 

Reiškinys, kai pastato oras tampa žalingas žmogaus sveikatai, vadinamas sergančio pastato sindromu.

 Pasaulio sveikatos organizacija

 

Ilgiausiai gyvenau kambaryje, į kurį įeiti buvo galima iš visų keturių jo pusių. Susikertančių tėvų nuomonių, žingsnių ir akylų žvilgsnių erdvėje, kurioje negalėjau vartyti žurnalų suaugusiesiems, nors tiksliai žinojau, kur jie laikomi. Kai tėtis nusprendė suremontuoti svetainę ir išklerusią knygų lentyną pernešė į mūsų kambarį, pasaulis man ir broliui atsivertė kaip nežinia kuo aplietas fotografijų albumas, kuriame šalia nuotraukų pateikti paaiškinimai išspausdinti nesuprantamomis, tačiau trauką ne tik keistenybėms, bet ir jų purvo sluoksniams keliančiomis kalbomis.

Dabar, kai viską iš naujo atsimenu, atrodo, kad tai buvo iš esmės pernelyg pavojingas kambarys augančiam smalsumui, kurio tėvai sienoje niekada nebūtų galėję pažymėti pieštuku taip, kaip žymėdavo mudviejų ūgius, mums su Edžiu kaskart klusniai išsitiesus prie durų staktos. Šiandien jau žinau, jog tuo metu visi gyveno panašiai, todėl neabejoju, kad daugumos ši istorija nesukrės. Tačiau privalau ją papasakoti, nes mūsų istorija skirta tiems, kurie suvokia, jog praeities sukrėtimai nėra būtina ligos sąlyga, tačiau vis tiek nepagydomai serga.

Gyvendama šiame mieste nesijaučiau panaši nei į tėtį, nei į mamą. Nei į senelius ar dėdę, kuris iš pradžių per dienas siūdavo, kiek vėliau – ieškodavo žodžių, bet kokia tvarka išmėtytų galvosūkių žurnalo kvadrate, o galiausiai, išsiskyręs su žmona, atkimšdavo dar vieną butelį vyno savo įsiaudrinusiems bičiuliams. Panašiausia buvau į pereinamą mūsų kambarį. Tokį kambarį, kuriam sunku apsispręsti, kada pradėti rytą, o kada užtraukti užuolaidas nakčiai. Buvau kampinis mūsų namas, paženklintas apverstu amžinybės simboliu. Norėjau, kad tai skambėtų poetiškai, tačiau poezijos čia buvo mažiausia – mano kambaryje kirtosi durys, o langų, kuriuos atidaryti galėdavai tik į vidinę, bet ne į gatvės pusę, stikluose atsispindėjo knygų lentynoje išstatyti pigių meilės romanų, žurnalų moterims, senų enciklopedijų, privalomosios arba klasikinės literatūros kūrinių pavadinimai, įspausti jų saulės spindulių išblukintose rudose nugarėlėse. Tie dvivėriai langai, kaip ir visa nušiurusi knygų kolekcija, man kėlė gailestį. Kartu jų gėdijausi tarsi artimo, todėl neišvengiamo giminaičio, kurio visą kūną žaloja nepaslepiami randai ir žaizdos. Langai buvo dvipusiai, seni, apsilaupiusiais mediniais rėmais. Net nušveitus atrodydavo nepagydomi. Tokie jie ir buvo. Kaip visas mūsų namas.

Tik daug vėliau sužinojau apie sergančio pastato sindromą. Supratau, kaip stipriai jis mane veikė. Naktimis, gulėdama keturių langų ir jų šviesų sankirtoje, pradėjau justi tos ligos simptomus. Sunkumą kojose, dilgčiojimą pilve, erzinantį niežėjimą nugaroje, tinstančius pirštų galiukus ir nuolatinį mieguistumą, kurio neišguidavo nei ilgas miegas, nei čaižus žadintuvo signalas. Jaučiau, kaip namas į mane skverbiasi. Taip skverbėsi pelėsis į sienas, ir popierinių gėlių spalvos atsiklijavusiuose tapetuose imdavo dilti. Taip mėnesiena skverbėsi į užuolaidų klostes, o išklibinti stalčiai – į komodas lakuotais paviršiais ir stalus laikraščiais paremtomis kojomis. Namas skverbėsi į mane visomis savo orlaidėmis, radiatoriais, aprūkusia krosnimi, blunkančiais kilimų raštais tarsi sriubos šaukštais į burną. Taip už sienos tėtis mėgindavo įsiskverbti į mamos lūpas, o mane užgriūdavo mintis, kad jau sergu. Patvirtinti nuojautai, kad užsikrėčiau sergančio pastato sindromu, atrasdavau vis daugiau įrodymų. Kaskart apžiojusi šakutę su maistu neabejojau, kad kartu nuryju ir šimtmečiais pelijusių dulkių kąsnį.

Atsikraustėme čia po to, kai seneliai iš tėčio pusės atgavo namą, kuris iš pirmame aukšte veikusios cukrainės, o antrame – nedidelio fabriko buvo paverstas areštine. Visa, kas vyko prieš tai, įsivaizduoju kaip ilgą pritemdytą nežinios ruožą arba savotišką išsigalvojimų peryklą. Iš joje šildomų kiaušinių vienas po kito ritosi prisiminimų parazitai. Ir nors žvelgiant į ankstyvųjų vaikystės dienų nuotraukas atrodo, kad šypsausi, žinau, jog buvo priešingai. Vienoje fotografijoje mama bando mane apmauti storomis vilnonėmis pėdkelnėmis, o aš priešinuosi. Nors ji sakydavo, kad tame kadre mes draugiškai išdykaujame ir juokiamės, prisimenu visai ką kita. Kaip standi vilna kutena išbertas šlaunis, kaip pėdkelnių siūlės aptempia ir graužia išsausėjusias kirkšnių linijas, o aš žvelgiu visai ne į mamą, bet į duris, pro kurias bet kada gali įeiti gretimame kambaryje gyvenantys buto šeimininkai. Jie sutiko mus priglausti, kol močiutei grąžinto namo antras aukštas bus parengtas gyventi.

Buvau įsitikinusi, kad ligoninės lovoje mamai vos spėjus išstumti mane į pasaulį, tėtis staigiai surinko palatoje gulėjusius ištaršytus maišus, prigrūstus iš vienos vietos į kitą tampomo mūsų gyvenimo. Buvau dar vienas maišas, kurį nešti ir laikyti teko mamai, kai sutemus belsdavomės į svetimų žmonių duris, prašydami kambario pernakvoti. Mama greit pavargdavo – nors svėriau mažiau nei visi kiti mūsų maišai kartu sudėjus, spurdėjau, o gal net mėginau įplyšti. Turbūt dėl to kaskart tėvams nusprendus apsikeisti nešuliais, tvirtesnėse tėčio rankose nustodavau priešintis.

Mes negyvenom pas svetimus žmones, nusišneki, – sklaidydama nuotraukų albumų lapus kartodavo mama, – mes apsistojom pas močiutės kaimynus. Tačiau jos įtikinėjimai įskildavo kaip susiformuoti nespėję melo gemalai. O gal paprasčiausiai nenorėjau tikėti, kad didžiuliame name gyvenantys seneliai priėmė ne mus, bet dėdės šeimą.

Močiutė Marta, garsiausia regiono chemikė, dirbo vaistinėje. Gyvenimą ji buvo pašventusi visai ne šeimai, o buteliukams, atomams ir šnypščiantiems, materijas keičiantiems įvairiaspalviams milteliams, akių lašams arba dirbtinėms ašaroms. Per karą paplitus niežams, Marta išpopuliarino Flemingo skiedinį, kurį išgaudavo negesintas kalkes virindama su siera. Tuo metu ištisos šeimos sirgo ir kasėsi, pradrėksdamos odą iki kraujo. Flemingo skiedinys taip dvokė pūvančiais kopūstais ir gendančiais kiaušiniais, jog visos dirbančios vaistininkės pradėjo protestuoti, o galop kuriam laikui visai išsilakstė. Tačiau močiutė nuo mažens neužuodė nei nuolat papsinčios tėvo pypkės kvapo, nei jo valdomo saldainių fabriko aromatų, kadaise sklidusių dabar jau mums atitekusiuose kambariuose. Fabrike dirbo aštuonios moterys – gamino ledinukus, irisus, mėtinius saldainius ir šokoladinius sausainius „Panelių piršteliai“ su konjako įdaru. Sausainiai taip ir atrodė – nedidelė minkšta baltojo šokolado glaisto sluoksniu apipilta moters plaštaka su aštuoniais pirštais, rusvai lakuotais nagais – džiovintomis vyšniomis. Prakandęs kiekvieną iš pirštelių, galėdavai justi karstelėjusio konjako įdaro skonį, sumišusį su biskvitinių sausainių tešlos saldumu, o jei labai nori – įsivaizduoti, kad tai dieviškas kraujas.

Todėl jie ir buvo skirti suaugusiems, – skonėdamasi prisimindavo močiutė Marta, kuriai iš lipnių, tarsi prie kūno priaugusių cukraus pudra barstytų vaikystės prisiminimų liko tik žvilgesį praradę ledinukų popierėliai, sukaišioti į storą sunkų albumą ir prie puslapių pritvirtinti permatomomis plastikinėmis plėvelėmis. Močiutė nieko neužuodė ir pagimdžiusi du sūnus, todėl porą metų vaistinėje viena ruošė Flemingo skiedinį, o niežų epidemijai mieste pasibaigus už papildomas darbo valandas gavo dvigubą atlyginimą.

Nors Alexandras Flemingas, pirmiausia išgarsėjęs dėl savo atrasto penicilino, mirė tada, kai tėtis dar nebuvo gimęs, šis užsispyręs tikino, kad būtent jo veidą matė per televizorių, transliavusį nespalvotas princesės Dianos vestuvių iškilmes. Vėliau, knygas išmokusi ne tik vartyti, bet ir skaityti, biografinėje princesės knygoje pamačiau jos suknelę. Atrodė siaubingai, kad ir kaip Diana žavėjausi. Suknelės šleifas siekė beveik aštuonis metrus, primindamas seno vabzdžio kokoną, plėvėtą šliužo išnarą arba mumiją. Po vestuvių, kurias stebėjo per 750 milijonų televizijos žiūrovų, buvo išplatinti slapti kadrai. Jie atskleidė, kad Diana prieš pat ceremoniją suknelę neišvalomai supylė kvepalais ir nuotraukose buvo įamžinta dėmę slepianti delnu. Populiariuosiuose žurnaluose, kuriuos pasiskolinusi iš draugių mama parnešdavo namo, taip pat buvo rašoma, kad princesė vestuvių ceremonijos metu supainiojo ir ne ta tvarka ištarė savo vyro vardus. Panašios paskalos, atgyjančios žvilgančių žurnalų puslapiuose, murmėdamos mane ramino ir migdė – vadinasi, net Diana buvo nerangi. Nors iš tiesų noras tapti princese nuo manęs atšokdavo taip greitai, kaip tėtis pulteliu perjunginėdavo televizijos kanalus. Apie pasaulį, egzotiškų vėjų blaškomą lyg celofano maišelis už mūsų namo sienų ir miesto ribų, sužinojau iš moteriškų arba kelionių žurnalų bei knygų, o tėvai jo dėsnius daugiausia išsiaiškindavo žiūrėdami žinias ir viską iš eilės kritikuodami. Iškoneveikę didmiesčių gyventojus, velniop išsiuntinėję prabanga tviskančias automobilių reklamas ir naujai statomus daugiabučius sostinėje, jie pasijusdavo geriau, trūnydami ant mūsų išsėdėtos sofos su jos gobelenuose besiveisiančiomis dulkių erkutėmis.

Iš buto, kurio viename kambaryje glaudėmės visi trys, išsikraustėme gimus mano broliui Edžiui. Taip ir nesulaukėme, kol namo antras aukštas bus sutvarkytas. Už remontą kitiems mokėti buvo per brangu, todėl tėtis į penkis sujungtus garažus vidiniame pastato kieme iš antro aukšto pats perkėlė į metalo plokštes suspaustas saldainių konvejerio juostas, sulamdytus giliadugnius varinius puodus, kuriuose kažkada kunkuliavo užvirusi kakavos ir šokolado lava, bei buvusios areštinės šlamštą. Pasirodo, močiutės tėvams priklausiusį turtą konfiskavę valdininkai pernelyg nesivargino – rakandus ir daiktus iš fabriko apgadinę suslapstė kur pakliuvo, o pereinamus antro aukšto kambarius papildomai atitvėrė metalinėmis grotomis areštuotiesiems.

Tada, kai jau gyvenome išbalintame ir dulkėtame, sauso, beveik trupančio oro po dezinfekcijos kalkėmis ir chemikalais prisigėrusiame antrame aukšte, mama vis nuogąstavo, kad Edžiui kažkas ne taip. Buvau septynerių, brolis – ketverių, tačiau jis vis dar sunkiai vaikščiojo. Mama pradėjo savo nesibaigiančius žygius per miesto gydytojus ir kunigus, keistuolius ir dvasinius vedlius, būrėjas ir išminčius. Visi tik gūžčiojo pečiais ir skėsčiojo rankomis, kaskart kaip susitarę kartodami, kad vaikas sveikas, tačiau už papildomą sumą mielai atliks nuodugnesnius tyrimus. Buvau beveik įsitikinusi, kad Edis taip elgiasi tyčia, ir stengiausi jį ignoruoti. Tikėjau, jog jis pats nusprendė nevaikščioti, kad tik mama ir toliau visur turėtų jį nešioti ant rankų, lepinti, nuolatos klausinėti, ko jis norėtų pietums, kai aš pasirinkimų neturėjau. Tada, kai vaikai iš kaimynystės buvo pakvaišę dėl mėtinių ir apelsininių „Tic Tac“ žirnelių, kurių plastikinės dėžutės tarškėdavo jų kišenėse, šaldiklyje paslapčiomis užšaldydavau „Colgate“ dantų pastos lašelių ir prieš miegą čiulpdavau juos, įsivaizduodama tikrąjį „Tic Tac“ skonį.

Lėtas Edžio brendimo procesas buvo svarbiausia priežastis, lėmusi atgijusį tėčio ryžtą pirmame aukšte atkurti cukrainę. Jau buvome kaip reikiant įklimpę į skolas, tačiau jo užsispyrimas namui grąžinti praėjusių laikų didybę augo kaip ir telefono sąskaitos, už kurias tėtis mokėdavo iš savo vis vėluojančio statybininko atlyginimo. Jis rausdavosi senose užrašinėse, ieškodavo svarbių žmonių numerių, o po kiekvieno pokalbio virtuvėje išbraukdavo atsisakiusiųjų padėti vardus. Tėčio brolis, mūsų dėdė siuvėjas, kuris su jam po skyrybų likusiu sūnumi Nikita gyveno namo palėpėje, nusileisdavo nešinas savo kontaktų sąrašu ir buteliu – jei ne vyno, tai likerio, jei ne likerio, tai brendžio ar degtinės. Sėdėdavau prie stalo ir spalvotais pieštukais senuose laikraščiuose nepažįstamoms moterims keverzodavau barzdas arba ūsus, besišypsantiems, niekuo dėtiems vyrams juodai tušuodavau dantis. Klausydavausi, kaip renkamas numeris, tėčio smiliui sukant diskelį su skaitmenimis, ir galvodavau, kad kiekvienas skambutis juodame telefono laide įvelia dar po vieną susivijusią garbaną. Pokalbiai išsisklaidydavo ore, o nusivylimo kupini žodžiai, sulaukus neigiamo atsakymo, tėkšdavosi į virtuvės sienas lyg dar viena riebalų dėmė nuo dujinės viryklės.

Tačiau vienas skambutis ne tik buvo lemiamas, bet ir žvėriškai kainavo. Jiems pavyko susisiekti su pačia Amerika, kur jau senokai gyveno nuo šalį išdraskiusios svetimos valdžios pasprukęs močiutės brolis dirigentas Herbertas. Jis, kaip ir močiutė Marta, gerai prisiminė laikus, kai tėvai turėjo saldainių fabriką, o pirmame aukšte veikusioje cukrainėje dar būdamas vaikas lankytojams skambindavo fortepijonu. Laikai pasikeitė, bet viską pamenu, – anapus ragelio sklido traškantis Herberto balsas. Tėtis susijaudinęs gyrėsi sūnaus gimimu, pašnekovui pasakojo apie atgautą šalies nepriklausomybę ir močiutei priklausiusį namą, o dėdė kumščiavo jam į šonus, pirštu baksnodamas į pastatytą ant stalo dar vieną pripildytą stikliuką. Galiausiai dėdė neapsikentė ir garsiai, jau apgirtęs, sušuko: Herbertai, klausyk, paskolink mums dvidešimt tūkstančių, mes apačioj atidarom kavinę ir grąžinam dvigubai!

Tėtis, nustėręs nuo galėto nutuokti, bet vis tiek netikėto dėdės tiesmukumo, bandė situaciją pateikti delikačiau ir pridūrė, kad tokia pagalba būtų milžiniška ne tik mūsų šeimai ar visai giminei, bet ir neseniai atkurtai valstybei. Ir patys viską dėl to atiduotume, bet šiek tiek striuka su pinigais, – suokė įsidrąsinęs tėtis, kuriam priešakyje šmėžavo riebus ir tvirtas, nuo siuvimo nuospaudomis baltuojantis dėdės nykštys. Iškeltą jo pirštą įsiminsiu visam laikui. Nykštį matysiu net tada, kai po keleto metų dėdė girtas jį nusikirs. Tada užlips į antrą aukštą varvantis krauju, belsis į mūsų duris, kratys savo tyškančią plaštaką ir juoksis, kartodamas: Va jums „Panelių piršteliai“, žiūrėkit, vieną netyčia suvalgiau, o paskui raudonais siūlais nykštį prisisiūs pats.

Įprastai su finansais mums buvo striuka ne šiek tiek, bet gana akivaizdžiai, o aš to žodžio nekenčiau. Jis kėlė asociacijų su žodžiu striukė, kurią dėvėtą gavau dovanų iš mamos draugės ir turėjau nešioti tol, kol išaugsiu. Ta striukė buvo dvipusė – leopardinę galėjai išversti į juodą, tačiau už visą tuometinį mados klyksmą garsiau veikė jos užtrauktukas, įkyriau smelkėsi mintis, kad kol broliui tėvai parūpina naujų drabužių, man atitenka nunešiotos mamos draugių vaikų drapanos. Tada nekenčiau ir nukleiptų savo batų, nuo kurių luposi dirbtinė oda, ir sportbačių su skyle kulne.

Pirmoje klasėje labiausiai nekenčiau nemokamo maitinimo mokyklos valgykloje. Talono, kuris garantavo dienos sriubą, gėda dvokiantį kotletą su bulvių koše ir stiklinę kompoto, vadinto birzgalu. Kurį laiką tiesiog nevalgiau, kai visa mokykla ėjo iš proto dėl gruzdintų bulvyčių su kečupu metalinėse lėkštėse. Galiausiai talonus pradėjau pardavinėti bernams iš aukštesnių klasių. Gavusi kelias blizgančias monetas, eilėje prie bulvyčių su kečupu ir kokakolos jausdavausi tarsi plaukikė prieš triumfišką šuolį iš penkiolikos metrų aukščio arba princesė Diana, nusprendusi visiems atskleisti tamsias karališkosios šeimos paslaptis. Ir jau paduodama pinigus įsivaizduodavau, kaip pokšteli skardinė, o gomurį sukutena juosvi degintos karamelės spalvos burbuliukai.

Turėti savo pinigų. Laikyti juos saujoje. Laikyti juos taip, kad delnas įkaista ir pasidaro slidus. Ištiesti monetas valgyklos darbuotojoms už prekystalio. Užtikrintai linktelėti, o tada su pilna lėkšte bulvyčių grįžti prie stalo, kur iš tokių pat lėkščių valgo visi klasiokai. Tada atrodė, kad net kiečiausios klasės mergaitės, kurios mūvėdavo neonu švytinčias timpas, į mane žiūri atlaidžiau, pamiršusios, kokie nutrinti mano sportbačiai ir kad turiu tik du padorius džemperius, ir tuos ne originalus. Laikydama lėkštę vienoje, gėrimo skardinę – kitoje rankoje, jaučiausi kaip plaukimo čempionė Diana, kuri dvigubu salto smigo nuo tramplino ir dabar stovi ant pakylos kantriai laukdama apdovanojimo už drąsą. Tokiomis akimirkomis trumpam pamiršdavau ir nebesvarstydavau, ar mokykloje kas nors supranta, kad galiu juos užkrėsti sergančio pastato sindromu. Tokiomis akimirkomis trumpam pamiršdavau ir savo skaudantį dantį, kuris nuskilo valgant šaldytą dešrelę ir įsivaizduojant, kad tai bananas.

Tačiau ir tokiomis akimirkomis žinojau, kad namo turėsiu keliauti aplinkkeliu, bandydama išvengti klasiokų, kuriems būtų pakeliui. Visiems melavau, kad gyvenu kitur. Dėl šios priežasties atokesniame senamiesčio kvartale išsirinkau kotedžą – baltą, aplietą glotnaus tinko sluoksniu, kuriame saulėje žybčiodavo mažyčiai akmenukai. Jo kieme stovėjo batutas, augo dvi obelys, vasaromis apsunkdavusios vaisvandenius kaupiančiais desertiniais susicukravusiais obuoliais. Vakarais, kai įsitikindavau, kad niekas nemato, prisiartindavau dar arčiau ir liesdavau tvorą. Liaunų metalo strypų smailios rodyklės priminė liepsnos liežuvėlius. Tamsoje tyrinėdavau vartus, ieškodama slaptų įėjimų į tvirtovę, kurios net šiukšlių konteineriai atrodė prabangūs ir buvo visada ištuštinti. Tačiau svarbiausia, kad tame kotedže nė karto nemačiau įjungtų šviesų – namo langai buvo uždengti nuleistomis apsauginėmis žaliuzėmis. Jei kuri iš klasiokių paklausdavo, kodėl gyvename prietemoje, atsakydavau, kad mūsų tėtis dirba naftos gamyklos naktinėje pamainoje, todėl dienomis miega. Atsakymas, regis, niekam papildomų klausimų nekeldavo, nors dabar neabejoju: visi žinojo, kad apgailėtinai meluoju.

Dirbti naftos gamykloje buvo turto garantas. Daugumos klasiokų, kuriuos į mokyklą atveždavo naujais visureigiais užtamsintais stiklais, tėvai dirbo būtent ten, mūsų užmiesčio Niujorke. Sutemus jo vaizdas primindavo kelionių laidas apie megapolius, kurių naktinės panoramos spinduliuodavo tarsi neoninės kapinės, iš tolo žiburiuojančios nenutrūkstamais šviesos srautais.

Žiemą daugiau šviesos plykstelėjo ir mūsų namuose. Visų nuostabai, Herbertas po kurio laiko pats paskambino tėčiui. Ant to paties virtuvinio stalo išsidėliojusi sąsiuvinius ruošiau pamokas, mama kambaryje migdė Edį, o tėtis klausėsi amerikietišku akcentu sklindančių žodžių anapus ragelio ir pirštais susijaudinęs grabinėjo garbanotą telefono laidą, tarsi mėgintų jį ištiesinti po visų ankstesnių nesėkmingų pokalbių, o tada viską galėtų pradėti iš naujo. Baigęs savo sandorį, į kurį buvo įskaičiuotas net Herberto pažadėtas pianinas, tėtis pašoko nuo kėdės ir atplėšė mane nuo sąsiuvinių, o tada iškėlė taip aukštai, kad iš arti pamačiau sluoksnį juodų dulkių su jame įstrigusiomis šimtametėmis musėmis ant palubėje kabančio šviestuvo. Mes turtingi, turtingi! – šūkalojo jis, pamiršęs migdomą Edį, nervingai jį sūpuojančią mamą, išpuvusias svetainės grindis, uždengtas kartono plokšte, pelėsį, sukrovusį nuodingus žiedus sienose, skolas, neapmokėtas sąskaitas ir apskritai visą pasaulio skurdą. Kitą savaitę direktoriui ant stalo tėtis trenks prašymą atleisti iš darbo, banke atsiims Herberto atsiųstus dolerius ir parodys, kas iš tiesų yra tikras statybininkas, blemba.

Taip ir bus, – galvojau. Viskam lemta išsipildyti, – prisiekinėjau sau naktimis, pabudusi dėl tinstančių pirštų galiukų. Pagaliau nebereikės meluoti, kur gyvenu, o cukrainėje turėsim tokių skanumynų, apie kuriuos net kaimynų vaikai, barškindami savo apgailėtinas „Tic Tac“ dėžutes kišenėse, galės pasvajoti. Čia su savo naftininkais tėvais lankysis visi mokyklos turtuoliai. Užsisakys kokakolos, o aš stebėsiu, kaip jie užsiverčia stiklines su saldžiu ir tamsa žėrinčiu gazuotu gėrimu, į kurį būsiu pripylusi juodo batų tepalo arba burbuliuojančio feirio. Svajodavau iki pat paryčių, įsivaizduodama naujas „Panelių pirštelių“ recepto variacijas iš klasiokių pirštų, krūtinėje jausdama nepertraukiamą plazdenimą, tarsi širdis būtų virtusi sproginėjančios bengališkosios ugnelės lazdele, uždegta kvapniais degtukais iš burtų skrynelės. Vieną po kito rezgiau planus, kaip visiems atkeršysiu, kaip juoksiuosi iš kiekvieno į mano plaukus besivaliusio snarglius, skleidusio gandus, kad turiu utėlių, ir išdavusio nemokamo maitinimo paslaptį. Tada dar nežinojau, jog toje atsivėrusioje burtų skrynioje daugiausia buvo ne degtukų ar kerštingai spragsinčių bengališkųjų ugnelių, o vaikiško noro turėti draugų. Ne Velso princesės galios, o nuoširdaus Dianos Frances Spencer gerumo arba troškimo visiems, o pirmiausia sau atleisti. Namo pirmame aukšte pradėjo kvepėti kartoninėmis dėžėmis, lipniąja juosta ir plastikiniais maišais, iš kurių tėvai traukė naujumu žvilgančius stalo įrankius, baltas lėkštes, popierines servetėles, vazas ir dirbtines pakalnutes bei orchidėjas. Viskam vadovavo tėtis, nes mama vis dar netikėjo, kad tai iš tiesų vyksta, o ji turės iškeisti savo, pedagogės, karjerą į virėjos. Dėdė, kuris iš pradžių tikino, kad padės įrengti virtuvę kavinėje, po pirmojo avanso sugebėjo tik girtas vieną po kitos vedžioti savo ryškiai išsidažiusias vyresnio amžiaus simpatijas, vokus apsivedžiojusias storomis juodo akių pieštuko linijomis. Mamai nė viena iš jų nekėlė pasitikėjimo. Priešingai, visas po atitinkamo dėdės pristatymo vadino jei ne kekšėmis, tai bent jau ledergomis arba vadalomis, tikindama dėdę liautis cirkintis ir imtis rimtesnių darbų, nes dabar vietoj jo stumdyti kėdes ir stalus, prijungti virykles ir šaldytuvus mums padėjo lėtas ir nerangus trylikametis jo sūnus Nikita.

Pas mus įsidarbino jauna padavėja Elžbieta, kurios apgamas prie lūpų tėčiui priminė Marilyn Monroe, o man – sustingusį kolos lašą, kurį retkarčiais norėdavosi nulaižyti. Kavinė buvo pavadinta mano vardu – „Elena“. Taip nusprendė tėtis, nes tiek pirmojo, tiek lemiamo antrojo pokalbio su Herbertu metu buvau šalia. Jaučiausi tarsi laimėjusi aukso puodą, kryželiais pažymėjusi visą „Teleloto“ bilieto lentelę, nors dar nežinojau, kad ir vėl įniksime į šį lošimą, tikėdamiesi gauti pinigų bent jau už kampus arba eilutę. Ir nors nutuokiau, kad sergančio pastato sindromas niekur nedingo, trumpam apie jį pamiršau – naktimis lioviausi prabudinėti, įkyrus niežėjimas nugaroje, dilgčiojimas pilve ir tinstančių pirštų galiukų pojūtis išnyko. Tačiau Edis vis dar nevaikščiojo, tik ropojo, o kadangi pagrindinė mamos veikla dabar buvo stovėti prie puodų kavinės virtuvėje, man vis dažniau teko juo rūpintis.

Mūsų kavinėje, kuri dėl dirbtinių orchidėjų, pigių, nors ir naujų, baldų ir skambančios neskoningos popmuzikos, transliuojamos tiesiai iš radijo su visomis padangų reklamomis, vis dėlto neprilygo veikiančioms miesto centre, populiariausi buvo lietiniai su bananais arba sūriu ir kumpiu, vištienos kepsneliai su medalionais pjaustytomis keptomis bulvėmis, „Napoleono“ pyragai iš trapios tešlos lakštų ir parą šaldytuve laikyti saldūs tinginiai su rome mirkytais graikiniais riešutais. Tiesa, kartą pasiūliau tėvams paeksperimentuoti, nes čia vis dar nemačiau nė vieno klasioko, kurio tėvai būtų dirbę „Naftoje“, ir įjungti klasikinę muziką. Tėtis, užsidegęs šia mintimi, ir vėl susisiekė su Herbertu – šįkart jis prašė nurodyti jo diriguojamų muzikos kūrinių pavadinimus. Kai „Elenoje“ pradėjo skambėti grėsminga Carlo Orffo „Carmina Burana“ ir Beethoveno „Mėnesienos“ sonata, lankytojai tiesiog pradėdavo snausti arba patraukdavo į „Lokio“ taverną, užuot užsisakę dar vieną bokalą alaus arba stiklą brendžio. Vis dėlto svarbiausia nuomonė čia buvo močiutės Martos – nejausdama nei skonio, nei kvapo, visus patiekalus ir gėrimus ji vertindavo šeštuoju – metafiziniu tekstūros pojūčiu. Močiutė pradėjo savo broliui Herbertui vieną po kitos kaip atkurto laiko didybės liudijimą paštu su laiškais siųsti nuotraukas iš kavinės, kviesdama sugrįžti į prarastą okupuotą vaikystę, kai antrame aukšte iš krosnies buvo traukiami karšti garuojantys „Panelių pirštelių“ sausainiai.

Vis dėlto, kad ir kokia laiminga tuo metu jaučiausi, mane kaskart užliedavo šalti tarsi ledukai, skirti braškiniams pieno kokteiliams, Elžbietos klausimai klientams: Ar likučius supakuoti išsinešti, ar vis dėlto pabaigsit? Jei svečiai atsakydavo, kad buvo sotu, skanu ir daug, bet išsinešti nieko neims, nes keliaus į kitą vietą, tai reiškė viena – likučius vakarienei valgysime mes, o tai buvo tas pats, kas nemokamas maitinimas arba sunešiota dvipusė striukė.

Tėtis, reaguodamas į mažėjantį klientų skaičių, nuolatos suko galvą, kaip dar jų pritraukti. Įprasta dešimtą vakaro užsiverianti kavinė jo nebetenkino. Tėtis svajojo apie restoraną. Nepaisydamas mamos priešinimosi ir nuovargio, jis nusprendė įrengti terasą lauke ant šaligatvio suskilinėjusiomis plytelėmis ir užsakė tris liepsnojančius lauko šildytuvus. Tačiau per Užgavėnes, tais metais sutapusias su Nepriklausomybės atkūrimo diena, mes sulaukėme ne tik jų, bet ir lakuoto pianino. Tą dieną snigo ir pustė, todėl pavasaris atrodė pasiekiamas taip sunkiai, kaip ir į antrą aukštą tempiamas milžiniškas muzikos instrumentas. Tėčiui padėjo Užgavėnių kaukėmis ir spalvotais kostiumais persirengę draugai, iš kurių labiausiai išsiskyrė du vyrai. Vienas dėvėjo Lašininio – Brežnevo kaukę, o kitas buvo persirengęs Gorbačiovu, arba Kanapiniu. Pianinas strigo ir kliuvo už sienų laiptinės aikštelėje, bet užtikrintai keliavo į jau paruoštą vietą kambaryje. Kai instrumentas buvo pastatytas nuo atsikraustymo taip ir nesuremontuotoje svetainėje, galvojau: Jau dabar tai grosiu, svajodama, kad išmoksiu skambinti „X failų“ melodiją ar bent jau kai kuriuos garso takelius iš mistinių kino filmų, kuriuose žmonės keliauja traukiniais, už nugarų lekiant praėjusioms dienoms ir pasibaigiant miestams, nespėjantiems jų pasivyti. Mama ant pianino pastatė įrėmintą Herberto portretą ir garsiai jam padėkojo, visi nusileido į kiemą prie kavinės stebėti Lašininio ir Kanapinio kovos, o aš atvėriau pianino dangtį. Ilgai žiūrėjau į tuos baltus ir juodus klavišus, bandydama save įtikinti, kad, šioje svetainėje išmokusi groti, galiausiai pradėsiu muzikuoti mūsų kavinėje. Aš būsiu kaip dirigentas Herbertas, kurio asmenybė tada susidėjo tik iš traškančio balso anapus ragelio, amerikietišku akcentu tariančio laikai pasikeitė, ir jo jaunystės dienų portreto. Laikai pasikeitė, – įtikinėjau save delnu lėtai braukdama per klaviatūrą, ir ateis metas, kai Lašininis apskritai nustos kovoti su Kanapiniu, pagaliau suvokęs ir pripažinęs, kad viltingos ateities, kaip ir baltų pianino klavišų, yra akivaizdžiai daugiau nei juodų.

Deja, taip ir neišmoksiu „X failų“ melodijos, bet žinosiu, kaip skambinti HIM „Join Me“, nors bendraamžiai įtikins, kad šūdas tai, o ne alternatyva popmuzikai. O paskui, kai baigsiu muzikos mokyklą, daugiau niekada nebegrosiu. Bet kaskart, matydama didelius krovinius, siuntinius ir dėžes, prisiminsiu, kaip tą vėjų pustomą vasario dieną bijojau, kad pianinas suduš į šipulius nepasiekęs antro aukšto, o man iš naujo reikės valyti ir šluoti laiptinę.

Tėtis šventai tikėjo didinga savo misija, nors pavasaris tais metais jo sumanymams priešinosi. Savaitgaliai dabar buvo skirti tėčio užduotims vykdyti. Vidinę kiemo pusę juosiančioje kadagių gyvatvorėje jis pažymėjo augalus, kuriuos turėjome iškasti ir persodinti kavinėje prie gatvės. Tėtis nukasė pusnis, išdaužė eilę šaligatvio plytelių, išlupo jas ir sukrovė sodo dalyje prie didžiosios kiemo kriaušės, tarsi svarbiausia būtų paradinė namo dalis su pirmame aukšte veikiančia „Elena“. Prie pirmo aukšto langų jis pritvirtino markizes, margintas raudonais ir baltais dryžiais, o ant likusių šaligatvio plytelių sustatė metalinius staliukus ir kėdes. Dujomis maitinami lauko šildytuvai iš blizgaus nerūdijančio plieno buvo didžiulė investicija, turinti pritraukti net „Lokio“ lankytojus. Juk dabar, netilpę sausakimšoje tavernos salėje, kai kurie net sningant rinkdavosi sėdėti lauke ir siurbčioti alų, cigarečių nuorūkas smaigstydami į pusnis.

Balandžio pabaigoje tėtis surengė terasos atidarymą. Jis įžiebė dujinius šildytuvus, virš markizių įjungė elektrines girliandas, o mudvi su Elžbieta pietaujantiems nešiojome nemokamus desertus. Žmonių buvo daug, jie klegėjo ir spietėsi aplink šildytuvus, primindami muses, kurias tą lemiamą vakarą virtuvėje iš arti pamačiau įstrigusias juodame dulkių sluoksnyje ant šviestuvo. Po ryškiai žaižaruojančiu dangaus gaubtu kunkuliavo mūsų terasa, ore tvyrant slaptam suokalbiui tarp metų laikų, virte virė svečių pokalbiai ir juokas, o mama, įsodinusi Edį į vaikštyklę, sukosi virtuvėje, vos spėdama vieną po kito į baltas lėkštes krauti vištienos kepsnius. Jos kakta buvo išrasojusi mažyčiais prakaito lašeliais, atkartojančiais peršviečiamų gintarinių karolių vėrinį, ir aš pagalvojau, kad dar niekada nemačiau mamos tokios savimi pasitikinčios. Atėjusi paimti iš anksto paruoštų „Napoleono“ pyrago gabalėlių, apibarstytų sūdytos karamelės ir cinamono trupiniais, trumpam stabtelėjau ir žiūrėjau į keistai nušvitusį jos veidą. Mama mano žvilgsnį pajuto ir nepakėlusi akių įkaitusion keptuvėn mesdama kepsnį, kuris riebaluose pergalingai sučirškė, pasakė, kad neatsimena, kada verkė, bet dabar mielai pravirktų iš džiaugsmo. Ne toks jau durnas tas mano vyras, pasirodo, – pridūrė, o aš bandžiau prisiminti, ar esu mamą mačiusi verkiančią apskritai. Ne, niekada. Išties, niekada nemačiau jos ašarojančios, ir tai man kėlė šiurpią nuojautą, kad būtent šis faktas verčia apie mamą galvoti ne kaip apie žmogų, bet kaip apie reiškinį arba stichiją. Ji išties turėjo kažką antžmogiško, tik dar nesupratau ką. Buvau girdėjusi ją rėkiančią, daužančią indus, tūkstančius kartų prakeikiančią tėtį, visą mūsų miestą, o ypač dulkėtą namą su trupančiu jo tinku, tačiau mama niekada neverkė, ir tai man kėlė baimę.

Kai pasiekiau terasą, lengvabūdiškas dangaus skliautas jau buvo įgavęs rimties. Jo gaubtas atsivėrė, o žydruose plotuose ryškėjo juosvi debesys, vėjo blaškomi visai kaip kavinės svečiai, vis keičiantys sėdėjimo vietas, kad galėtų pasisveikinti su čia vakarojančiais bičiuliais. Prie vieno iš staliukų pastebėjau man mojantį vaikiną, kuriam ne kartą buvau pardavusi savo pietų taloną. Tai galėjo būti mano pergalės minutės, tačiau suglumusi tesugebėjau paklausti, ar nieko netrūksta, ir dūmiau atgal į vidų, vėjui taršant mano prijuostės kraštus ir veliant aukštai į uodegą surištus plaukus.

Buvo septinta vakaro, ir nors balandžio pabaigoje tamsa savo paklodėmis dienos šviesą užkloja pora valandų vėliau, oras buvo prisigėręs tamsos. Prisišliejusi prie lango stiklo, ant šalia pristumto stalo išrašinėjau sąskaitas, tačiau iš tiesų spoksojau į tą septintoką, tarsi mėginčiau jį nuskenuoti kaip prekę, o kasos aparatas akimirksniu parodytų jo kainą. Jis, kaip ir visi čia susirinkę, niekuo nesiskyrė nuo mūsų – jie valgė, gėrė, naudojosi tualetu ir atsirūgdavo, vienas kitą pertraukinėjo arba bandė perrėkti ir prašė papildyti ištuštėjusias taures bei stiklines. Ko gero, būtent tokia buvo mano išsvajotoji pergalės minutė – ir tam neprireikė nei batų tepalo, nei feirio. Tačiau slaptam susitarimui tarp metų laikų vis dėlto knietėjo viską sužlugdyti. Vaiskus dangaus gaubtas įskilo, vėjas nuo staliukų nupūtė vienkartines servetėles, išvartė vazas su plastikinėmis orchidėjomis ir tarsi pritemdytoje teatro salėje pasirodė liūtis.

Tėtis, prie tolimiausio staliuko su dėde ir buvusiais bendradarbiais maukęs alų, atsistojo ir pasuko į vidų. Jo įšilęs balsas, paliepęs paruošti vietos staliukams, kėdėms ir šildytuvams iš lauko, nes žmonės net neketina skirstytis, buvo priešprieša liūties pasirodymui. Ji buvo stinganti ir žliaugianti šalčiu, kurio dūmų kvapą teatro salėje būtų užuodę net paskutinėse eilėse sėdintys žiūrovai. Lauke sėdėję vyrai patys sutempė viską į vidų. Jei mama dabar viską matytų, tikrai atsiimtų savo žodžius, – galvojau, stebėdama kilusią sumaištį. Iki kavinės uždarymo buvo likusios mažiau nei dvi valandos, todėl tokiam tėčio elgesiui taip ir neradau tinkamesnio apibūdinimo nei durnas. Tačiau įsišėlusiems kavinės svečiams atrodė kitaip, jie netrukus užsisakė ne tik daugiau maisto ir gėrimų, bet ir muzikos. Dabar visu garsu plyšojo muzikinio centro kolonėlės su visa aprėpiančia „Mėnesienos“ sonata, netrukus ši buvo perjungta į Robbie Williamso „Angels“. Žmonės šoko ir juokėsi, apsikabinę bučiavosi ir žarstėsi arbatpinigiais, o mūsų kavinė nustelbė didingą liūties vaidmenį. Jos aktoriniai gebėjimai putojo labiau už visą kokakolos ir šampano vandenyną kartu sudėjus, nes niekas nebūtų pajėgęs pasipriešinti tam gaivališkam užtemimui. Nebent nelaimė – tai ji, ne metų laikai ar slaptas jų susitarimas, visą vakarą kantriai laukė savo pasirodymo.

Niekada nepamiršiu. Elžbieta, palinkusi virš vieno iš staliukų, bando priimti užsakymą. Ilgaplaukis vyras, dėvintis juoda odine striuke, stveria ją į glėbį, nes dabar skamba „Oasis“ „Wonderwall“. Elžbieta akimis ieško mano tėčio pritarimo, šis tik numoja ranka, tarsi būtų žinojęs, kad ji vien dėl šios priežasties kas dešimt minučių raudonai paryškina savo lūpas. Elžbieta jo glėbyje, ir viskas įgauna naują reikšmę. Dabar kavinė liudija tai, kas svarbiausia, nes tik mylimojo glėbyje gali būti tuo, kas esi. Juoda odinė striukė smunka žemyn, Elžbietos pirštams slystant vyriškio krūtine. Jis prisitraukia jos liemenį, ji pasistiebusi kažką sukužda jam į ausį, o tada perbraukia per ilgus vyro plaukus. Daina tuoj baigsis, todėl jis čiumpa Elžbietą taip arti savęs, kaip tik jūros moka pasiglemžti sausumas, ir, prirėmęs prie dujinės lempos, bando ją pabučiuoti, tačiau neišlaikęs pusiausvyros krenta. Tiesiai ant šildytuvo. Tada viskas baigiasi. Daina, nauji užsakymai, arbatpinigiai ir vaidmenys. Dabar sceną perima sprogimas ir sienoje su rausvais tapetais išmuša ertmę. Ugnis lipa į antrą aukštą, žmonės bėga iš kavinės. Tarsi gaisro būtų maža, jie ir lauke prisidega vėjo gesinamas cigaretes. Ant muzikinio centro žnektelėja išpuvusi svetainės grindų dalis su ją dengusiu kartono lakštu ir įrėmintu Herberto portretu. Mama vienu rankos judesiu įbruka man klykiantį Edį, ir aš pasileidžiu į viršų.

Pirmiausia patikrinau pianiną. Jo sprogimas nepalietė. Iš tarp pirmo ir antro namo aukštų išmuštos skylės abu stebėjome, kaip kavinė tuštėja. Kaip tėvai užgesina įsisiautėjusią ugnį, kaip atvažiuoja greitoji ir išsiveža Elžbietą, o tada pasirodo policininkai. Tėvai iki vidurnakčio taures pildė likusiu vynu ir vienas kitą kaltino. Turėjau užmigdyti Edį ir nusileisti žemyn, bet brolis spurdėjo mano rankose verkdamas, o mama iš apačios šaukė, kad jam paskaityčiau. Viskas, ką tuo metu prisiminiau, buvo jos iš draugių pasiskolinti ir iki šiol negrąžinti žurnalai moterims, kurių antraštėse perskaičiau frazes, lydėjusias visą likusią vaikystę. Tie žodžiai netikėtai įgijo mamos ir jos draugių balsus ir skambėdavo tada, kai mokykloje mane ant laiptų pastumdavo vyresni berniukai.

Muša – vadinasi, myli; vyrai yra suaugę maži vaikai; kiekviena moteris yra karalienė, tačiau tik karalienės tai supranta; vyrai neverkia; privalome išmokti gyventi net žinodami, kad nėra prasmės, ir taip toliau. Niekaip negalėjau suprasti, kokios prasmės mama tuose žurnaluose galėjo ieškoti.

Tėvų balsai pirmame aukšte nutilo, ir mane apėmė siaubas, kad jie nusprendė mus palikti kaip Jonuką ir Grytutę, paklaidintus vokiškose brolių Grimmų giriose. Tada nusliūkinau iki virtuvės patikrinti, ar mama nepasiėmė savo rankinės – jei ji vis dar čia, viskas gerai. Juk mama nepabėgtų be dokumentų. Tačiau dabar rankinės nebuvo, ir aš prikėliau Edį, sakydama, kad tėvai mus paliko. Susisupome į baltas paklodes, laikydamiesi už rankų leidomės laiptais žemyn kaip du vaiduokliai. Spausdama jo delną jaučiausi beveik suaugusi, o Edis ir vėl pradėjo kūkčioti. Pirmą kartą garsiai pasakiau, kad vyrai neverkia, tačiau jis nieko nesuprato.

Pasiekę pirmą aukštą pamatėme, kad tėvų išties nėra. Vadinasi, jie pabėgo. Nuo minties, kad visą likusį gyvenimą būsiu atsakinga už brolį, darėsi klaiku, bet nesugebėjau net klykti. Su Edžiu ant rankų bėgau laiptais į viršų. Bandžiau sau sakyti, kad esu karalienė, nes tik karalienės tai žino, bet tekstai iš žurnalų prapuolė, ir mes galiausiai vėl atsigulėm į lovą. Liepiau jam smarkiai užsimerkti ir giliai kvėpuoti. Brolis galiausiai nustojo kūkčioti ir užmigo.

Kitą rytą beveik nieko neatsiminiau, nes mintyse sukosi tik vienas klausimas mamai. Virtuvėje ji lyg niekur nieko pjaustė daktarišką dešrą sumuštiniams, ir aš paklausiau:

– Tai kaip tu gyveni, žinodama, kad nėra prasmės?

Mama pirmą kartą pravirko.