Pamirštos feministės metai
Šių metų gegužės 15 dieną sukanka 150 metų, kai gimė viena iš seserų, žinomų garsiu Lazdynų Pelėdos vardu, – Marija Lastauskienė, rašytoja, nepriklausoma moteris ir viena pirmųjų Lietuvos feminisčių ne tik tekstuose, bet ir gyvenime. Šiandien kaip niekada ši data labai svarbi Lietuvai ir Europai, kur kai kuriose šalyse grįžta antifeministinės tendencijos, o kai kur vis dar aktuali ekonominės moterų diskriminacijos problema.
Marija Lastauskienė žinoma išskirtinai kaip rašytoja, jos gyvenimas dažnai ignoruojamas, o pradžioje emancipacinis ir laikui bėgant vis labiau feministinis jos balsas lietuvių literatūroje per 58 kūrybos metus iki šiol tebėra neįvertintas. Jos sesuo Sofija 1905 metais parašė nedidelį straipsnį „Mūsų merginos“, jame buvo stipri feministinė žinia, tokia, kokios po Antrojo pasaulinio karo skatino Europos feministines diskusijas. Prieš 117 metų ji atkreipė dėmesį, kad vyrai laiko moteris ekonominėje vergijoje. Lietuvių rašytoja paskelbė svarbią feministinę žinią, o po 43 metų ją atnaujins Simone de Beauvoir savo garsiajame veikale „Antroji lytis“. Po 117 metų tai vis dar yra tikrovė. Dvi seserys, prisidengusios gražiu ir paslaptingu pseudonimu, jau XX amžiaus pradžioje buvo feministės: jos puikiai žinojo gyvenimo kainą, daug dirbo, be to, rašė nuolat, atkakliai ir dažnai nemokamai. Literatūrinė veikla jų tikrai nemaitino. Sofija parašė nedidelį feministinį tekstą apie ekonominę moterų vergiją, o Marija šią žinią plėtojo apsakymuose ir savo herojų apmąstymuose bei dialoguose. Deja, ir Sofijos revoliucinis tekstas, ir Marijos apysakos ir apsakymai dažnai lieka žinomi tik retiems specialistams. Šių Lazdynų Pelėdos tekstų nepakankamas žinojimas ir įvertinimas ištrina vietinę feministinę istoriją ir klaidingai perša mintį, kad visos feministinės idėjos plėtojosi toli nuo Lietuvos. Sofijos kreipimąsi palaikė ir Marija: „[...] prie darbo, seserys! bet… ne prie siuvimo kelnių mūsų valdonams! Yra kitas darbas svarbesnis, kuris vien mumis gali išliuosuoti nuo jungo vergystės ir nuo tokio gailesčio mūsų ponų, gailesčio dėl kvailo sutvėrimo. Nesigailėkit mūsų, bet savęs, ir pagalvokit išrasti kokias mašinas, kurios pakeistų dvikojus gyvulius ir jūsų verges.“
Be to, Marijos asmeninis gyvenimas – namuose ji buvo išnaudojama savo vyro, gudų rašytojo ir veikėjo Vaclavo Lastouskio, – byloja apie tai, kad rašytoja patyrė milijonams pasaulio moterų pažįstamą buitinę vergiją. Dėl šeimos ir vyro ambicijų ji nustojo rašyti arba rašė, kai turėjo laiko. Ji rašė esant galimybei ir negalėjo nuolat tobulinti savo literatūrinio talento. Savo atsiminimuose „Gyvenimo keliai“ Paŭlina Miadziolka, gudų aktorė ir pedagogė, pažinojusi Lastauskus Rygoje ir paskui Vilniuje, pažymi, jog rašytoja sunkiai dirbo, kad išmaitintų šeimą, įskaitant mokslininką vyrą. O vyras tai priėmė be skrupulų, nes manė, kad moteris turi tarnauti vyrui.
Rašytoja visada pirmenybę teikė tam tikram atstumui, viešam kuklumui ir net nematomumui. Ši tobula Lazdynų Pelėdos strategija ir įvaizdis, dešimtmečius slėpęs tikrąsias dviejų rašytojų seserų pavardes, iš dalies liudija tokį rašytojų kuklumą. Asketiškas rašytojos juodais drabužiais įvaizdis po sesers ir motinos mirties knygose ir vadovėliuose dominuoja iki šių dienų. Ir šis įvaizdis dažnai slepia kitą stiprios moters, visą gyvenimą dirbusios, nenorėjusios ištekėti ir padariusios tai tik tam, kad padėtų vyrui, įvaizdį. Taip, santuoka nebuvo Marijos prioritetas. Pasak biografų ir Marijos artimųjų, ji visada buvo vieniša moteris, kuri tiesiog padėdavo Vaclavui Lastouskiui susitvarkyti gyvenimą Peterburge. Tai buvo santuoka be jokių romantiškų pėdsakų, mechaninis rašytojos pagalbos gestas. Be to, kaip žinome, tai nebuvo laiminga santuoka. Štai kodėl rašytojos pasakojimuose porų gyvenimas retai būna laimingas.
Marijos Lastauskienės pasakojimuose taip pat daug feminizmo, daug moterų veikėjų, ieškančių naujo gyvenimo kelio ir jį randančių, emancipuojančių save. Jos literatūriniai tekstai kartais paprasti ir melodramatiški, bet visada psichologiniai ir kupini emancipacinių pranešimų. Kalbant šiandienine kalba, tai yra tekstai stipria lyčių tema (romanai „Šviesuliai ir šešėliai“, „Praeities šmėklos“, „Iki mirties“, apysakos „Naujasis takas“, „Iš sodietės atsiminimų“ ir kt.).
Kai kuriuose rašytojos tekstuose aptinkama antiklerikalinė kritika („Burtininkė“, „Davatka“), todėl jos feministinė žinia tampa dar stipresnė ir vis dar aktuali. Tuo ji primena kitą feministę autorę Žemaitę. Nepaisant kunigų ir konservatyvios visuomenės kritikos, dvi feministiškiausios lietuvių rašytojos puikiai žinojo, kad pirmosios religinių prietarų aukos visada buvo moterys.
Tiesą sakant, tai tikras XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios lietuvių literatūros fenomenas – gana gausus moterų buvimas literatūroje: Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Ona Pleirytė-Puidienė, Sofija Kymantaitė ir kitos. Štai kodėl moterų balsai literatūroje girdimi jau seniai, tačiau feministiniai balsai ypač ryškūs Žemaitės ir Marijos Lastauskienės tekstuose.
Žinoma, seserų tekstai yra įtraukti į mokyklinę lietuvių literatūros programą, tačiau jauni lietuviai dažnai ir toliau mato Lazdynų Pelėdą kaip vieną žmogų ir elgiasi su seserimis kaip su senamadiškomis rašytojomis, neturinčiomis ryšio su dabartimi. Be to, Marija Lastauskienė liko mažai žinoma gudams, kurie vis dėlto didžiuojasi Vaclavu Lastouskiu. Marijos tekstų gudų kalba nėra. Vilniuje buvo įrengta memorialinė lenta su Vaclavo Lastouskio atvaizdu, tačiau panašios Marijos Lastauskienės lentos pėdsakų nėra. Ir vis dėlto jie gyveno kartu garsiajame name Pylimo gatvėje. Kol kas nematomumas ir antraeilė padėtis dažnai eina koja kojon su moteriškumu.
Rašytojos feministės 150 metų jubiliejus yra puiki proga ištaisyti istorijos nutylėjimus ir neteisybes ir padaryti matomą bei geriau žinomą vienos pirmųjų Lietuvos feminisčių ir laisvos moters gyvenimą. Pagaliau tikėkimės, kad šių metų Europos kultūros sostinė Kaunas – ir Marijos Lastauskienės miestas – jubiliejaus proga pagerbs savo iškiliąją gyventoją.
