Geltonieji krokai

Autoriaus nuotr.

Šiauliai. Katedros varpams skelbiant vidudienį, stumiu vežimuką. Išsitraukiu telefoną, fotografuoju žydinčius geltonuosius krokus. Prieina, – tiesą sakant, taip netikėtai, kad tiksliau būtų sakyti „priskrenda“, – moteris su šluota. Tai fotografuojat, klausia. Aha, sakau. Visi dabar fotografuoja, o varpai skamba, paukščiukai čiulba – niekam neįdomu… Užuodęs moralą, jau bandau stumtis tolyn, bet staiga pakeičia temą.

– Aš tai skaitau knygas, va. Vaikštau į biblioteką, renkuosi. Net televizorių atidaviau.

– Ir ką skaitote?

– Na, įvairią literatūrą, pavyzdžiui, dabar skaičiau tokio amerikiečių mokslininko apie save pranokstančius smegenis (veikiausiai turi galvoje Normano Dodge’o knygą „Save keičiančios smegenys“) – ir kas galėjo pagalvoti, kad patys apie save tiek nežinome… Neseniai skaičiau Marko Šagalo – žinot, toks tapytojas, gimęs Vitebske? – „Mano gyvenimą“. Ten taip įdomiai apie patirtis Antrajam pasauliniam rašo. Taip pat skaičiau – pavadinimo neatsimenu – apie legendinį gausiai apdovanotą nacių lakūną, kuris pasibaigus karui pripažino kaltę, pats prisidavė ir buvo ištremtas į Sibirą. Labai jaunas kariavo, jaunas kalėjo Sibire. Aprašo savo patirtis, emocijas… Beje, o jūs skaitėte Solženicyno „Gulago archipelagą“?

– Skaičiau, bet ne visą.

– Tai viso ir aš neįveikiau, per smarku. Todėl ir nebežiūriu televizoriaus, tik retkarčiais įsijungiu radiją, nes negalėčiau pakelti to, kas vyksta. O rusai… Žinot, tauta, kuri tiek metų nebaudžiama, kuri normaliai nepergyveno kaltės jausmo, – kol jų nesustabdys, jie nesustos… Va jūs stumdot vežimuką, investuojat į vaiko ateitį – turbūt įsivaizduojat, kiek tokių ateičių kasdien nutrūksta Ukrainoje?.. Gerai, atleiskite, nebetrukdysiu jūsų. Einu pas savo [auksinį] berniuką – turiu baigti tvarkyti. O kuo jūs vardu?

– Saulius.

– O dukra?

– Migla Ona.

– Gerai, sukalbėsiu už jus vieną poterį.

2022.IV.13