Parodos ir šokis
Vilniaus fotografijos galerijos nuotrauka
Vilniaus fotografijos galerijoje veikia Evaldo Ivanausko fotomontažų paroda „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“. Iš tarpukario fotografo Firinausko nuotraukų montuojami autonomiški siužetai – pvz., vaikštyklės, virstančios kalba, imituotame bokšte įkalintas vaikas. Drovius vaikus į mūšį vedanti Jeanne d’Arc, vyro netekusi našlė, vietoj jo į parankę įsikibusi kariškam paltui. Daro įspūdį ir šiandienos karo kontekste, kartojasi šimtmečio ciklas.
●
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Istorijų namuose atidaryta Antano Ingelevičiaus fotografijų ekspozicija „Kūrėjas ir miestas“. Miesto (tarpukario Kauno su medinėmis lūšnelėmis) joje daug, bet miestas – ne vien topografija; miesto gali pasitaikyti ir kaime. Pvz., Pažaislyje meldžiasi trys jaunos ponios – matyt, pakylėjimas, dauguma valstiečių baltomis skarelėmis klūpo, o trijulė, išsiskirianti apdarais, stovi. Į kamerą atsisukusi žvelgia įdegusi valstiečių mergaitė – irgi balta skarele, smalsi. Žmonių akys Ingelevičiaus fotografijoje – nuo scenos stebima spektaklio publika „Vilkolakio“ teatre; tarp žiūrovų sėdi pats Vydūnas. Kokie išraiškingi veidai – šiandien teatras jau kažin ar sukelia tokių nesuvaržytų emocijų. Greta ekspozicijos – itin tinkanti „Bionics“ (Kaune kuriančių menininkių Linos Pranaitytės ir Urtės Pakers duetas) garso ir vaizdo instaliacija, virtualus fotoobjektyvą primenantis tunelis, į kurį rizikuotum įžengti kaip 3D filme.
●
Vaikų ir jaunimo dailės galerijos nuotrauka
Vaikų ir jaunimo dailės galerijoje – retrospektyvinė Jūratės Stauskaitės paroda. Moters-paukštės motyvas, atsiradęs daugmaž 1980 m. ir vis pasikartojantis ligi šių dienų. Literatūroje primena Sigito Gedos paukščiažmogio idėją; visame kultūros lauke būtų ir daugiau atitikmenų. Skirtingos to įvaizdžio transformacijos – paukščiai ir bažnyčios ankstyvojoje grafikoje, akvarelėjanti paukštė po 1990 m., destruktyvūs, chaotiški, išsibarstę paukščio motyvai – piešinių instaliacijoje po šių metų vasario 24-osios. Rojaus paukščiai, kelių štrichų gulbės, gandrai – neretai susiję su šokiu, veržimusi, laisvumu.
●
Naujojo Baltijos šokio nuotrauka
Mačiau tik vieną „Naujojo Baltijos šokio“ spektaklį – „Dog Rising“ (rež. Clara Furey, Kanada). Konceptualu, Lietuvoje kol kas tokio avangardizmo neturime. Kita vertus, tik konceptus ir belieka vartoti atominio karo akivaizdoje – kiek daug beprasmių judesių atliekame per gyvenimą! Spektaklis ir susideda iš kone beprasmės, baleto lėlę Kopeliją primenančios mechanikos – tik ji paverčiama spalvomis, rasėmis, kūnu kaip stebuklinga visokias negandas atlaikančia tvirtove. Įstabus atlikėjų ritmas – jie veikia kaip laikrodžiai.
