Plačiai atmerktos moksleivių akys
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Jau antrus metus skaitau Jaunųjų filologų konkurso darbus – moksleivių prozos bandymus. Džiaugiuosi, kad nors tokiu būdu nesu visiškai „atitraukta“ nuo mokyklos, kuriai jaučiuosi skolinga, kad ir dividendais. Nesugalvoju nieko kito, kaip tik pasiūlyti paaugliams skaityti Rainerio Marijos Rilkės „Laiškus jaunam poetui“ – ten išdėstyta viskas, kas reikalinga norinčiajam rašyti. Šią lektūrą kadaise man irgi pasiūlė mano mokytojas lituanistas.
Pernai gavome nemažai darbų su paantrašte „romanas“, nors žanro požiūriu tai buvo jokie romanai. Be abejo, rašančiojo didybės pojūtį kursto leidyklų rinkodara. Šiemet tokių jau mažiau, gal dėl to, kad aptarimuose švelniai pasišaipėme iš „atvirumo rinkai“. Mokytojams kalbėjome, kad reikėtų skatinti moksleivius atsisakyti ambicijų į tą žanrą, mat jis neadekvatus jų galimybėms. Vaizduotė paauglystėje dar labai chaotiška; neįmanoma organizuoti meniškai brandaus gyvenimo atspindžio. Visi fantastikos žanro bandymai – klišė prie klišės. Na, ką padarysi, fantastikos tradicija turi savo archetipus, ir čia jau sunku beišgalvoti ką nors naujo. Norėdami sutverti prozos kūrinio struktūrą (kurią dar itin sunku suvaldyti), jie gelbėjasi skambių citatų epigrafais, kurie tėra tuščias balastas ir niekaip nepavirsta intertekstu. Su buitinio realizmo įkarščiu imamasi nagrinėti socialines temas, savo kuriamiems personažams kažkodėl suteikiant svetimus, nelietuviškus, sakyčiau, netgi kvailus vardus. Tačiau jau sėkmingai atkartojamas „Almos litteros“ išpopuliarintas H. Ullrich knygų mergaitėms modelis – kai kurias santykių istorijas drąsiai galima siūlyti leidyklai ir tikėtis Metų paauglių knygos apdovanojimo. Tenka konstatuoti, kad rašyti vaikai mokosi ne iš geros literatūros, o iš prastų filmų ar serialų, rodomų per televiziją (abituriento aprašomi Lietuvos partizanai, kaip pastebėjo kolegė, kalbasi Melo Gibsono frazėmis) – jeigu ne iš kompiuterinių žaidimų. Ir tai labai ydingas būdas, nes paauglystėje kaip tik baigia formuotis estetiniai kriterijai; vargu ar vėliau įvyks kokios nors korekcijos, žyminčios popkultūros reproduktyvumo ir originalios kūrybos takoskyrą.
Neįmanoma nepastebėti, kad moksleiviai renkasi gana aštrias, dramatiškas temas, savo veikėjus priverčia patirti didelių išbandymų. Tai labai natūralu, nes atspindi jų amžiaus tarpsniui būdingą troškimą emociškai atsiskirti nuo tėvų ir mokyklos, sulaukti iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį, peržengti tą svarbią ribą tarp bendruomenės ir individualumo. Tokios temos kaip narkotikai, alkoholizacija, savižudybė, beprotnamis jiems vis dar atrodo romantiškos. Ir taip tikriausiai turi būti. Jos beveik visais atvejais nepatikrintos patirties (arba menkai patikrintos, tačiau ta empirika jie ypač didžiuojasi), todėl kiek vyresniam skaitytojui sukuria komišką efektą. Fiktyvus susidorojimas su tėvais reiškia perkėlimą (rašto lygmenyje jie dėsningai kaip nors žiauriai nužudomi, propaguojant, beje, pačias kilniausias gėrio idėjas, kurias įgyvendina kokie nors lėkšti „teigiamieji“ veikėjai, privalantys „atkeršyti“) – rašymas yra valingas fantazijų įgyvendinimas. Našlaičių tema neatsitiktinė – gali būti, ji išduoda neįsisąmonintą vaiko troškimą, kad tėvai jį vis dar besąlygiškai mylėtų, tačiau jau vyniotųsi bambagysles. Aprašydami savo pirmuosius lytinius išgyvenimus (net jei jų ir neturėjo) paaugliai tarsi praneša pasauliui, kad jaučiasi subrendę. Berniukai mėgsta vaizduoti smurtą, šaudymą. Mergaitės – patinėlių asistavimo judesius, grožėjimąsi savimi kaip jų adoruojama būtybe. Aišku, tai labiau psichoterapija, ne literatūra.
Dar šiek tiek apie technines blogybes: daugybė gautų darbų nesuredaguoti, netvarkingi, neišlygintomis paraštėmis, sumakaluotomis pastraipomis, su rašybos klaidomis – argi raštingas žmogus, pretenduojantis į maksimalų mokyklinio egzamino įvertinimą, gali taip rašyti? Netvarkingumas, žinia, yra dažna kuriančiojo savybė, tačiau tokius tekstus sunku skaityti – norėtųsi, kad jie nors šiek tiek atitiktų knygos kultūrą. Prie kiekvieno darbo nurodyta neva moksleivį konsultavusio mokytojo pavardė, bet ji nedaro garbės, jeigu rašto darbą tokiu pavidalu leidžiama siųsti į respublikinį filologų konkursą.
Po susitikimo negaliu užmigti – vis galvoju, ko svarbaus nepasakiau, ko pakankamai nepagyriau, ko „nepaspaudžiau“: tarsi sapne slenka vaikų veidai ir akys, plačiai atmerktos, naiviai trokštančios įvertinimo, kurio ir mes andai taip troškome. Talentas yra labai sporadiškas daiktas, jis sunkiai suderinamas su moksleivišku stropumu ir pirmūnų ordinarumu. Jį nelengva kritikuoti, jis greitai praauga vertintojus; jis nepaslankus net premijoms. Kadangi vertiname ne darbštumą ir ne pastangas kuo geriau atlikti užduotį, o kūrybingumą ir filologinį teksto jausmą, moksleiviškos prozos varžytuvės nėra panašios į mokslo ar sporto pasiekimus. Tarp moksleivių ieškome savųjų, kad galėtume juos atpažinti – iš akių ir iš tekstų.
Komentarai / 12
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
malonus pastebėjimas – nesulygiota dešinė. ar galiu pasakyt nuomonę apie straipsnį? geriau nesakysiu. autorei nepatiks, be to ne ji kalta. savo darbą ji padarė.
man tai tik šis ir maniškis patiko šiam numery :}
o kur varnos šventi žodžiai?
ar tikrai cia visa suda istrina?
Varnai: ironija lieka ironija, bet čia nebus vietos šmeižtui, grasinimams, keiksmams, ad hominem nukreiptiems komentarams. Anoniminiam siautėjimui pasirinkite kitą vietą.
Ak, koks nuostabus straipsnis, kaip įdomu buvo skaityti. ir dar kartą autorės talentas atsiskleidžia visomis vaivorykštės spalvomis. O kaip giliai išnagrinėta vaikų psichologija. Kazlauskaitė ne tik tapybos, kino, skulptūros, architektūros, teatro, baleto, literatūros, televizijos, spaudos ir t.t. ir t.t. žinovė ir vertintoja, bet, mūsų dideliam džiaugsmui ir paauglių psichologijos specialistė. Negaliu atsidžiaugti.
Šaunu, pritariu ‘admin’ nuostatoms.
Nuostabu, pritariu ADMIN iš visos širdies – “anoniminiams siautėjimams” čia ne vieta. Teeina jie, siautėtojai, į “kitą vietą”. (čia tik tarp mūsų – o ką Jūs turėjote omeny, sakydamas “kita vieta”?). Bet būkim biedni ir teisingi – mes, įsiregistruodami, pasirašėm savo el. paštus, vardus ir t.t., o kas esate Jūs, ADMIN? O gal kažkoks “anoniminis siautėtojas? Gal prisitatykit, prieš auklėdamas komentatorius.
Admin, tai ko tylit kaip šūdo į burną prisisėmę? O gal taip ir yra?
Mane tai jau syki istryne, nors nei siautejau, nei izeidinejau. Ta proga noriu isreiksti nuosirdzia pagarba ir nemeluota susizavejima naujaja svetaine. Tik aukstos etikos ir neabejotino talento zmones gali sukurti ir administruoti tokias svetaines. Linkiu sekmes ir laimes Jusu sunkiame, genialumo pazymetame darbe.
Nuoširdžiai pritariu “pasipiktinusiam” – juk tam, kad ištrintum, reikia ypatingų sugebėjimų. O štai rašliavoti – kiekvienas durnelis gali. A, ne, Admin?
“… žmogus, pretenduojantis į maksimalų mokyklinio egzamino įvertinimą, gali taip rašyti?” O kuo čia dėtas maksimalus mokyklinio egzamino įvertinimas? Manyčiau tie jaunuoliai pretenduoja į kažką žymiai svaresnio ir svarbesnio . Aukšti egzaminų vertinimai – tipiška tipiškų vidutinybių svajonė.