Kiek gyvūnų apginsime Gyvūnų gerovės metais Lietuvoje
Šiuos metus Seimas paskelbė Gyvūnų gerovės metais. Straipsnį žadėjau skelbti anksčiau, tačiau planus sujaukė grobikiškas karas Ukrainoje. Viena vertus, kai beveik kaimynystėje žūsta žmonės, o infliacija Lietuvoje pasiekia seniai regėtas aukštumas, gali atrodyti, kad gyvūnų gerovės klausimus reikia atidėti dar vieniems metams. Kita vertus, mus sukrėtusių įvykių akivaizdoje turime puikią progą permąstyti per daugiau nei 30 metų nueitą kelią ir neleisti išblėsti po nelegalių veisyklų skandalų kilusiam entuziazmui pasistūmėti gyvūnų gerovės srityje, kuri Seime svarstoma labai pripuolamai. Priešingai nei tvirtina vienas Seimo narys, šie neramūs laikai, kai vis giliau į diktatūrą, savęs ir kito naikinimą klimpstanti didvalstybė graso laisvajam pasauliui, ir yra tinkama proga priimti įstatymus, kurie parodytų, kad esame Vakarų pasaulio dalis ir kad gebame gyventi ir mąstyti ne vien artimiausios ateities kategorijomis. Taip pat – kad kaip visuomenė pagaliau subrendome esminei diskusijai apie gyvūnų gerovę Lietuvoje, artimo sąvoką išplėsdami ne tik už savo šeimos, gentainių, tautiečių, bet ir žmonijos ribų, įtraukdami į ją gyvūnus.
Ši idėja nėra nauja – ją siūlė dar litvakų kilmės prancūzų filosofas Emmanuelis Lévinas, kartu pabrėždamas, kad rūpinimasis Kitais (bendruomenės nariais, kurie nebūtinai yra tik žmonės) – aukščiausia žmoniškumo prasmė, aukščiausios formos teisingumas. Panašiai teigė ir Arthuras Schopenhaueris – atjauta kitai būtybei esanti tikrasis moralės pagrindas. Arba Charlesas Darwinas: „Naudos nesiekianti meilė visoms gyvoms būtybėms – kilniausias žmogaus bruožas.“ Juk su gyvūnais dalinamės Žeme, o su aukštesniaisiais stuburiniais mes panašūs ir emocijomis, tokiomis kaip baimė, džiaugsmas, ir tuo, ką vadiname fiziniais poreikiais, troškimu gyventi ir išvengti skausmo. Kartu tai galimybė imtis iniciatyvos ten, kur galėtume prisivyti ir net pralenkti Vakarų valstybes, – būtent gerindami sąlygas tiems gyvūnams, kurių gerovė visiškai nuo mūsų priklauso, – pramoninių ūkių gyvūnams. Tam įpareigoja ir Gyvūnų gerovės metų paskelbimas, ir visos Europos visuomenės atsigręžimas į gyvūnų išnaudojimą kaip rimtą etinę problemą, ir tai, kad šioje srityje reikės kalnus nuversti ir ledkalnius ištirpdyti.
Juolab kad praeitais metais Lietuvą sukrėtęs skandalas dėl nelegalių veisyklų yra tik to ledkalnio viršūnė. Žinoma, būtų geras poslinkis, jei tai paskatintų priimti griežtesnius įstatymus ir užtikrintų jų laikymąsi bent naminių gyvūnėlių pramonėje. Tačiau gyvūnų gerovė negali apimti vien tik naminių gyvūnų, kai egzistuoja žiaurios, tačiau dėl visuomenės informavimo stokos lyg ir nešokiruojančios praktikos su kitomis gyvūnų rūšimis vien dėl mūsų, žmonių, patogesnio gyvenimo ir pramogos. Individualius poreikius turinčių juslių būtybių intelektas dažniausiai viršija kelių mėnesių vaikelio protavimą, tačiau jie kasmet žudomi šimtais milijonų ar net milijardais statistinių vienetų. Dar blogiau, kad daugeliu atvejų šie gyvūnai pasmerkti laiką nuo gimimo iki egzekucijos praleisti ankštuose narvuose, tamsoje ir purve ar jo prigimčiai kitaip nenatūraliomis sąlygomis, tačiau tai lieka nenušviesta žiniasklaidos, nes tokie gyvūnai nelaksto po mūsų svetaines, nėra glostomi ir myluojami, tad apie juos kitaip nei apie objektus vis dar nesame įpratę galvoti. Štai retas kuris bus girdėjęs atvejį, kai karštą 2019 m. vasaros dieną Lenkijos policijos sustabdytame vilkike iš Lietuvos buvo rasti leisgyviai išsigandę veršeliai, be vandens vežami skersti į Izraelį. Ir tokie atvejai nėra išskirtiniai.
Pramoninė gyvulininkystė ir XXI a. tarytum praktiškai cituoja XVII a. gyvenusio prancūzų filosofo René Descartes’o požiūrį, kad gyvūnai – tik mechanizmai, mašinos, su kuriomis žmogus-šeimininkas turi teisę elgtis kaip nori, nes gyvūnai buvę sukurti žmogaus poreikiams tenkinti. Tačiau bet kuris augintinį turintis ar su gyvūnu ryšį užmezgęs žmogus pripažintų, kad gyvūnai anaiptol nėra bejausmiai ir visiškai neracionalūs, o kai kuriose srityse ir labai panašūs į mus. Galų gale mokslas seniai paneigė Descartes’o prielaidas apie tariamą gyvūnų mašiniškumą ir įrodė, kad esame iš vienodo genetinio kodo sukurpti organizmai, tik skiriamės protavimo lygiu ir išsivystymu. Ir popiežius Pranciškus savo enciklika kardinaliai pakeitė prieš pusantro šimto metų pirmtako Pijaus IX išsakytą požiūrį, esą žiaurumas gyvūnų atžvilgiu yra žmonių išsigalvojimas. Tačiau nepaisant to dėl moderniosios civilizacijos absoliučios daugumos planetos žinduolių gerovė nuo tų laikų tik blogėjo, pramoninei revoliucijai paskatinus „mašininį“ gyvulininkystės metodą.
Kai imamasi kritikuoti antropocentrizmą (žmogaus išskyrimą iš kitų Žemės gyventojų), pasigirsta nuogąstavimų, kad aktyvus kalbėjimas apie gyvūnų vertę ir teises gali grasinti mūsų vertybėms, nes privers suabejoti žmogaus kaip rūšies vertingumu ir unikalumu. Ši baimė kyla iš kai kurių prieštaringų giliosios ekologijos ir utilitarizmo postulatų, kuriais ir nereikia remtis diskusijoje apie gyvūnų gerovę ar vadovautis kuriant įstatymus. Vis dėlto egzistuoja fundamentalūs klausimai, į kuriuos anksčiau ar vėliau žmonija privalės atsakyti, – kitaip ateinančių kartų būsime vadinami barbarais ir dar didesnę dalį planetos paversime negyvenamomis teritorijomis. Atjautą gyvūnams ir humanizmą suderinti nesudėtinga. O klimato kaitos ir kitų Žemės šeimininko sukeltų ekologinių negandų akivaizdoje net sunku rasti prieštarą tarp žmonių ir gyvūnų gerovės. XXI a. moralės filosofo Gary Steinerio teigimu, nors ir neatmesdami Apšvietos ir žmogaus laisvės idealų, turime apsibrėžti ribas, kaip gerbti ir tausoti ne tik savo, bet ir kitas gyvūnų rūšis bei siekti darnesnių santykių su aplinka.
Tačiau XXI a. yra susidariusi paradoksali situacija, nes, viena vertus, turime labai žiaurias praktikas: kasmet milijardai gyvūnų laikomi ankštuose narvuose, viščiukams apkapojami snapai, kiaulėms ar šunims nupjaunamos uodegos (žinoma, be skausmą malšinančių vaistų) ir taikomos kitos sisteminės kankinimo priemonės, kita vertus, įstatymais ne tik draudžiame kankinti gyvūnus, bet ir siekiame atsižvelgti į jų poreikius. Ir tai vyksta Europoje, kurioje apie gyvūnų poreikius ir žmonių etiką ir atsakomybę jiems diskutuoti pradėjo dar VI a. pr. Kr. gyvenęs Pitagoras, gyvūnus, su kuriais mus sieja gyvenimo patirtis ir elementai, laikęs draugais ir kompanionais, tęsė Platonas, manęs, kad, nors ir neracionalūs, gyvūnai turi įsitikinimus, ir šio sekėjas Plutarchas, teigęs, kad bliaudami prieš skerdimą gyvūnai taip maldauja žmogaus pasigailėti. XX a. gyvenęs Nobelio literatūros premijos laureatas Isaacas Singeris išplėtojo pastarąjį motyvą, laikydamas dviveidiška poziciją, kai žmogus tikisi teisingumo ir gailestingumo iš Dievo, tačiau nesugeba to paties parodyti kitam savo pavyzdžiu.
Gyvūnai, kuriems gyvūnų gerovės pažadai kol kas negalioja
Viena iš pramoninės gyvulininkystės tamsiųjų pusių – anksčiau minėtas gyvūnų transportavimas. Apie gyvų gyvūnų transportavimo praktiką šių metų pradžioje svarstyta Europos Sąjungoje – kiekvienas europietis turėjo teisę pareikšti nuomonę, ar reikėtų griežtinti „gyvojo transporto“ taisykles. Kiek anksčiau 1,4 milijono europiečių iniciatyva Europos Parlamentas svarstė ir priėmė nutarimą per penkerius metus uždrausti gyvūnus auginti narvuose, kas suduotų stiprų kirtį pramoninei gyvulininkystei, nes apsunkintų „proceso“ mastus ir spartą. Ir neabejotinai pakreiptų daugiau nei 2 500 metų su pertrūkiais Europoje vykstančią diskusiją, ar žmogus turi įsipareigojimų gyvūnams, teigiančiųjų, kad turi, naudai. Europos Sąjungoje jau egzistuoja gyvūnams palankiausi įstatymai (gaila, neturime Lietuvos situacijos vertinimo, tačiau Europos masteliu nežibėtume). 1998 m. priimtoje Europos Tarybos direktyvoje dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos užsimenama, kad žmonių poreikiams auginami gyvūnai turi penkias laisves: laisvę nejausti alkio ir troškulio, laisvę nepatirti diskomforto, laisvę nejausti skausmo, sužalojimų ir ligų, laisvę elgtis pagal savo prigimtį ir laisvę nepatirti baimės ir kančios, tačiau šie punktai iki šiol išlieka tik rekomendacinio pobūdžio. Transportavimas, dažniausiai tarpvalstybinis, beveik visada pažeidžia keturias, jei ne visas penkias laisves. Akivaizdu, kad šių rekomendacijų apskritai nepaisoma, kai kalbama apie gyvūnus, kurie „augina“ žmogui maistą ar odą. Tarkime, Europos Sąjungoje prieš beveik dešimtmetį uždrausta kiaules laikyti gyvūną visiškai imobilizuojančiuose metaliniuose garduose, tačiau išliko praktika tokiuose garduose įkalinti kiaulių pateles vaikavimosi ir žindymo laikotarpiu. Tačiau ankšti gardai ir transportavimas – tik pora pavyzdžių, tipiškų intensyviai pramoninei gyvulininkystei ir neįmanomų reformuoti.
Ar iš tiesų apie gyvūnų gerovę pamirštame, nes visuomenei trūksta žinių ir sąmoningumo? O gal didesnę empatiją pajusti trukdo tariamas jų nepanašumas į mus? Bet juk ir Lietuvos visuomenę retkarčiais sukrečia žiauraus elgesio su gyvūnais atvejai, dėl to pasigirsta balsų, kad dauguma zoologijos sodų neatlieka šviečiamosios funkcijos, nesėkmingai bandomos reformuoti brutalios gyvūnus naudojančių cirkų tradicijos, tačiau tai neišsivysto į ilgalaikes kritinę masę įtraukiančias diskusijas ar projektus Seime. Neatrodo, kad prie jų bus sugrįžta šiemet, nors Vyriausybė ir žadėjo žaliąjį kursą, kuris užtikrintų gyvūnų gerovę ir apsaugą. Ar tikrai diskusijai atnaujinti reikia rezonansą sukeliančių skandalų, kuriuose figūruoja kankinami gyvūnai? Susidaro įspūdis, kad gyvūnų gerovės klausimais vis dar likome anapus geležinės uždangos. Nors žiauraus elgesio su gyvūnais kritika skambėjo mūsų klasikų tekstuose dar praeito šimtmečio pačioje pradžioje. Daryti Lietuvos draugingesnės gyvūnams kol kas nepadėjo nei nedidelis gyventojų skaičius (o turėtų būti lengviau susitarti), nei visuomenės nuomonė (tarkime, anot „Vilmorus“ apklausos, dauguma lietuvių pritaria kailinių žvėrelių fermų uždarymui) ar rūpestis dėl šalies prestižo (esame beveik vienintelė ES valstybė, nė kiek neapribojusi laukinių gyvūnų išnaudojimo cirkuose, o mėsai ar madai auginamų gyvūnų gerovę užtikriname tik tiek, kiek įpareigoja ES direktyvos).
Ryšys tarp gyvūnų gerovės, ekologijos ir žmonijos sveikatos
Mintis, kad reikėtų mažinti gyvulinės kilmės produktų vartojimą, gali atrodyti nesavalaikė iš ekonominės perspektyvos, nes kaip tik brangsta pašarai ir maistas. Tačiau būtent maisto produktų infliacija apnuogina sistemines problemas, dėl kurių vargiai įmanomi esminiai pokyčiai gyvūnų gerovės srityje. Viena vertus, mėsos suvartojimas vienam gyventojui Lietuvoje, taigi ir paklausa, auga pastaruosius kelis dešimtmečius. Statistinis Lietuvos gyventojas per dieną suvalgo apie 210 g mėsos, arba 20 % daugiau nei prieš 30 metų. Kita vertus, kad būtų patenkinami visuomenės poreikiai, itin tarši ir rimtus etinius klausimus dėl elgesio su gyvūnais kelianti pramoninė gyvulininkystė, atrodytų, yra neišvengiama. Akademiniame pasaulyje ilgai muistytasi ir vengta kalbėti apie žmogaus mitybos įpročių įtaką planetai. Tačiau Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos naujausioje šeštojoje ataskaitoje, kurioje remiamasi 14 000 autoritetingiausių mokslininkų patikrintais tyrimais, skelbiama išvada, kad perėjimas prie subalansuotos ir tvaresnės mitybos gali gerokai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Skaičiuojama, kad maždaug 2050 m., žmonių skaičiui pasiekus beveik 10 mlrd., papildomai prireiks dviejų Indijų ploto maistui užsiauginti, jei įpročiai nesikeis. Ir čia vienas galimų sprendimų būtų daugiau dirbamos žemės naudoti savo pačių maistui, o ne pašarams auginti, pramoninę gyvulininkystę pakeisti ekologiniu ūkininkavimu ir pereiti prie labiau subalansuotos ir sveikesnės mitybos gerokai padidinant augalinės kilmės produktų vartojimą ir sumažinant gyvulinės kilmės produktų vartojimą. Iš šios perspektyvos žvelgiant, pramoninio ūkininkavimo atsisakymas galėtų būti žingsnis, kuris įgyvendintų sisteminius pokyčius, taip pat ir gyvūnų gerovės srityje.
Esu įsitikinęs, kad pramoninė gyvulininkystė savo neefektyvumu, poveikiu klimatui ir apskritai aplinkai, ką jau kalbėti apie jos nesuderinamumą su gyvūnų gerovės užtikrinimu, yra gėda, kuria ateinančios kartos taip bodėsis, kaip dabar bodimės luomine santvarka su baudžiauninkais, nors ankstesnės kartos tai laikė normalia praktika, užtikrinančia dvarininkų klestėjimą. Ką apie mus pasakytų ankštuose narvuose ir purvinose fermose įkalinti gyvūnai, jei turėtų mūsų protą ir galėtų kalbėti? Vilties teikia tai, kad Lietuvoje yra nevyriausybinių organizacijų, daug nuveikusių dėl gyvūnų gerovės. Nors politikai kol kas neskuba klausytis raginimų pasekti 14 Europos valstybių pavyzdžiu (įskaitant neseniai prisijungusią Estiją) ir atsisakyti kailinių žvėrelių fermų, kuriose aktyvūs, smalsūs ir protingi žvėreliai remiantis labai abejotinu tikslu įkišami į juos žalojančius siaurus narvus, pilietiškos visuomenės dėka pasiekta, kad visą liūdną gyvenimą narvuose įkalintų vištų kiaušiniais nebūtų prekiaujama didžiuosiuose prekybos centruose, būtų atsisakyta bereikalingai žiaurios ir net nepraktiškos tradicijos parduotuvių akvariumuose prekiauti gyvomis žuvimis.
Lazda turi du galus ir mūsų nepaliaujamas žiaurus elgesys su gyvūnais jau turi liūdnų pasekmių mums. Masinės pramoninės gyvulininkystės kaina – spartėjanti klimato kaita, beatodairiškas miškų kirtimas (kas, kad ne Europoje – labai dažnai tai daroma dėl mūsų, europiečių, poreikių tenkinimo), biologinės įvairovės nykimas, dirvožemio ir vandens telkinių tarša. Įdomu ir tai, kad net abejojantys tuo, jog pramoninė gyvulininkystė pažeidžia mūsų minimalius įsipareigojimus gyvūnams, kurie turi kažkiek vertės vien dėl savo įgimto troškimo gyventi, turbūt bus matę reportažus, kokia sudėtinga tokių fermų kaimynystė dėl taršos ir skleidžiamų kvapų (kadaise skųstasi „daniškomis fermomis“). Ir visa tai dėl to, kad prigijo jokių etinių ir ekologinių skrupulų neturintis metodas auginti gyvulinės kilmės maistą ar aprangą, tarytum tai būtų daržovių laukai, kuriuose derėtų žmogui maistą auginančios dekartiškosios mašinos. Yra ir dar vienas bene kiekvieno juntamas aspektas, kai nuo žalingų madų, prie kurių esame pripratinti, sergame ateroskleroze, kraujagyslių, širdies ir kitomis ligomis, tunkame. Nelikus pramoninės gyvulininkystės, neišvengiamai kristų mėsos vartojimas, šiek tiek pagerėtų ekologinė, visuomenės sveikatos būklė, reikšmingai sumažėtų gyvūnų išnaudojimas ir būtų atlaisvinta daugiau dirbamos žemės mūsų tiesioginiam maistui ar miškams. Tikrąją netvaraus gyvenimo kainą imame justi jau dabar, o dar labiau ją pajus tie, kurie neseniai užgimė mūsų „apniokotame“ pasaulyje. Savo gyvenimo būdu darome žalą ne tik gyvūnams, Žemei, bet ir sau patiems, savo sveikatai.
O dabar vaizduotei sužadinti – globalūs skaičiai. Per metus maistui žmonija nužudo apie 80 mlrd. sausumos gyvūnų, daugiausia vištų, ančių, kiaulių ir žąsų. Skaičiuojama, kad vien 2022 m. per pirmąsias 100 dienų suvartojome daugiau nei 95 mln. tonų mėsos. Kad priveistume pakankamai gyvūnų, esame užveisę 60 % visos žinduolių biomasės (absoliuti dauguma jos sudaro galvijai ir kiaulės), palikdami tik 4 % laukiniams žvėrims. O užkariautoji gamta mums atsimoka virusų mutacijomis ir epidemijomis. Beveik neabejojama, kad ir koronavirusas taip „pamilo“ mus, nes pasklido tarp žmonių dėl Kinijoje sunaikintų natūralių šikšnosparnių buveinių. Beprecedentiškai augant gyventojų skaičiui visame pasaulyje ir visiems norint vartoti kuo daugiau ir kuo greičiau, ši sistema neišvengiamai reikalauja drastiškų reformų. Tačiau tam reikėtų Lietuvai įsitraukti ir galbūt net imtis lyderystės svarstant, iki kada ir kokiais žingsniais atsisakysime pramoninės gyvulininkystės. Tiesa, nors mėsos suvartojimas per pastaruosius 30 metų Lietuvoje išaugo, pačios mėsos produkcija nuo 1990 m. nuolatos mažėja – žmogaus poreikiams auginamų gyvulių ir naminių paukščių skaičius nuo to laiko susitraukė 40 %. Tad į dabar drastiškai skambantį siūlymą atsisakyti pramoninių fermų galima žvelgti kaip tiesiog į greitesnį taršaus ir žiauraus sektoriaus mažinimą, o ne visišką ėjimą prieš rinką. Žinoma, lengva nebus, tačiau sunkiausia turėtų būti pats procesas, o ne veiksmas.
Be abejo, net ir remiantis etiniais ar moksliniais argumentais svarstyti apie tai, ko dauguma nepalaiko, būtų rizikinga. Galima tik spekuliuoti, kiek rastųsi idėją palaikančių lietuvių. Štai 2017 m. Oklahomos valstybinio universiteto mokslininkų JAV atlikta apklausa parodė, kad 49 % suaugusių amerikiečių pritartų pramoninės gyvulininkystės draudimui, 47 % – skerdyklų, o trečdalis – gyvulininkystės draudimui apskritai. Priminsiu, kad amerikiečiai patenka į daugiausia mėsos suvartojančių šalių trejetuką pasaulyje (jos kasdien suvalgo beveik 50 % daugiau nei lietuviai). Dėl to kyla klausimas – tai kognityvinis disonansas ar galima kaltinti sistemą ir nesudarytas pakankamas sąlygas žmogui mitybos racione vartoti daugiau augalinės kilmės produktų?
Gyvūnų gerovės metai ir Lietuvos vizija
Pabaigoje norėčiau pabandyti įvertinti, kaip rimtai imamasi gyvūnų gerovės klausimo Lietuvoje. Tuo tikslu peržiūrėjau 70 projektų, sudarančių Vyriausybės parengtą Gyvūnų gerovės metų planą. Nors nemaža dalis projektų skirta visuomenei šviesti, daugiausia liečiamos augintinių, gyvūnų prieglaudų ir laukinių gyvūnų temos, neatrodo, kad būtų inicijuojama diskusija apie pramoniniuose „kalėjimuose“ dėl kailio ar mėsos auginamus gyvūnus. Nėra ir kitų reikšmingų temų, tokių kaip cirko gyvūnai. Tenka pripažinti, jog susidaro įspūdis, kad metų iniciatyva labiau simbolinė, nes daugiausia kalbama apie dalykus, kurie kitose Europos valstybėse apsvarstyti prieš kelis dešimtmečius.
Viena vertus, visuomenę šviesti svarbu. Tarkime, žvelgiant iš ekologinės perspektyvos, itin svarbu, kad plačioji visuomenė suvoktų nykstančių rūšių saugojimo svarbą. Taip pat galima išskirti Seimo parodytą dėmesį gyvūnų gerovės užtikrinimui moksliniuose tyrimuose, kas yra aktualus ir esminis klausimas. Kita vertus, nors kai kurių savivaldybių ar organizacijų organizuosimuose renginiuose, skirtuose Gyvūnų gerovės metams, yra sudaryta galimybė diskusijoms pakrypti fundamentalių gyvūnų gerovės klausimų linkme, įskaitant niekaip į europines direktyvas nepakliūvančias penkias gyvūnų laisves, labai abejotina, ar tai suteiks proveržį prisijungti prie didžiosios diskusijos Europoje. Todėl sunku vertinti tokią Seimo ir Vyriausybės programą rimčiau nei formalumą, kai įsisenėjusios gyvūnų gerovės problemos – kailinių gyvūnėlių fermų ir laukinių gyvūnų cirke – čia net nefigūruoja ir jei rasis – turbūt tai vyks tik spontaniška nevyriausybinių organizacijų ar pavienių asmenų iniciatyva. Ką ir kalbėti apie pramoninės gyvulininkystės klausimą. O šį Šveicarija jau yra pažadėjusi svarstyti referendumu. Nesinori, kad visus mus sukrečiančio ir pasibjaurėtino karo grimasos numarintų atsargiai besikalusius gyvūnų gerovės iniciatyvos daigus. Nors prioritetinės sritys neišvengiamai kitos, vis dėlto šie metai gali būti tinkamiausias laikas persvarstyti mūsų santykius su gyvūnais ir mūsų aplinka. Juolab kad Rusijos karo pašokdinta infliacija leidžia geriau suvokti dabartinio žemės ūkio sektoriaus, kurio nemažą dalį sudaro pramoninė gyvulininkystė, neefektyvumą ir trūkumus. Kaip tik turime galimybę parodyti, kad ir toliau tolstame nuo poros kaimynių, kuriose ne tik gyvūnų, bet ir žmonių gerovė darosi vis nereikšmingesnė (beje, Rusijos įstatymuose neegzistuoja toks dalykas kaip gyvūnų gerovė, o Baltarusijoje teisiškai išvis nepripažįstamas žiaurus elgesys su gyvūnais). Nesu antropologas, tačiau, žiūrėdamas, kaip baltarusių Omonas elgiasi su Lukašenkos režimo priešininkais, ar skaitydamas reportažus apie rusų karių elgesį Bučoje, visiškai pritariu tiems Vakarų filosofams (tokiems kaip šv. Tomas Akvinietis ar Immanuelis Kantas, beje, neigusiems žmonių tiesioginius etinius įsipareigojimus gyvūnams), kurie teigė, kad mūsų elgesys su gyvūnais parodo, kaip elgsimės su žmonėmis. Vis dėlto kol kas baksnoti į nedemokratines kaimynes čia nelabai galime, nes ir patys gyvūnų gerovės srityje esame mažai pasistūmėję.
O mes, lietuviai, galėtume ne vien imti ir mokytis iš Europos, bet ir jai duoti – tapti pavyzdžiu gyvūnų gerovės srityje. Tam potencialą turime. Juk daugeliui mūsų dar skauda širdį dėl nukirsto mieste medžio, didelė dalis mūsų atrandame ramybę būdami gamtoje, daugelis mūsų dar galime suskaičiuoti, kelinta karta nuo žagrės esame, ir tai galbūt irgi vienas iš paaiškinimų, kodėl daugelis mūsų gebame į gamtą pažvelgti ne kaip vartotojai. Galų gale turime iškilų filosofą Vydūną, kuriuo pasiremdami galėtume kviesti į ramovę su mus supančiu pasauliu. Tuomet nekils abejonių, kad verta ir privalu atjausti tuos, kurie yra besąlygiškai atiduoti mūsų valiai. Nors planetai ir mums būtų geriau, jei žmonija pereitų prie augalinės mitybos (nebent mėsa būtų auginama Petri lėkštelėse), manau, jei vis dėlto ir toliau auginame gyvūnus mėsai, turime užtikrinti, kad bent per trumpus gyvenimus būtų užtikrintos penkios bazinės jų laisvės. Kol to neužtikrinsime, mes čia išliksime barbarai. Turbūt pačioje prigimtyje taip užkoduota, kad žmogus savo paties, šeimos ar genties gerovei išnaudodavo silpnesniuosius Kitus. Deja, mes vis dar tęsiame šią tradiciją, o tarp labiausiai išnaudojamų yra gyvūnai. Todėl raginu mus ir, svarbiausia, Seimą bei Vyriausybę būti įžvalgius ir pradėti šią nelengvą, bet neišvengiamą ir teisingą diskusiją, galinčią turėti lemiamą įtaką milijardams (ar net daugiau) gyvūnų.
