Pasolini ir Callas buvo įsimylėjėliai

 

Italų prozininkė Dacia Maraini (g. 1936) šiemet išleido knygą „Mielasis Pierai Paolo“ (Caro Pier Paolo). Šiuo leidiniu „Neri Pozza“ leidykla mini Piero Paolo Pasolini (1922–1975) šimtmetį. Rašytoja, lietuvių skaitytojams žinoma dėl dukart leisto romano „Vagilės užrašai“ (Memorie di una ladra, 1972, liet. 1981, 1994; vertė Dalia Lenkauskienė), atsakė į dienraščio „Corriere della Sera“ korespondento Aldo Cazzullo klausimus.

 

– Prisipažįstate dažnokai jį sapnuojanti.

– Taip, ir visada jis – jaunas penkiasdešimtmetis, su kokiu susitikdavau: gražus, nedidukas, dailiai sudėtas. Dabar jis gyvena tik mano akyse.

– Per sapnus kalbatės.

– Gal tai mano vaikystės Japonijoje įspaudai. Italijoje mirusieji yra mirusieji; jeigu jie grįžta, tai kaip vaiduokliai, keliantys baimę. Japonijoje mirusieji – gerosios esybės. Joms paliekama maisto. Jų klausiama patarimo.

– Ar jūs kalbėjote japoniškai?

– Žinoma. Būdama šešerių pabėgau iš namų, nes tėtis mane neteisingai apkaltino suliejus rašalu vieną iš jo knygų. Mane surado nuovadoje, besikalbančią su policininkais Kioto dialektu. Deja, jį pamiršau.

– Ką ryškiausiai prisimenate?

– Sniegą. Hokaide, kur mano tėvas Fosco tyrinėjo ainų tautelę, lokių medžiotojus išdažytais veidais, slūgsojo du metrai sniego. Motina vėžindavo mane rogutėmis.

– O kaip prisimenate karą?

– Tėvai atsisakė pasirašyti, kad remia įkurtąją Italijos socialinę respubliką (Salò). Japonų kariškiams buvome tėvynės išdavikai. Mus uždarė stovykloje. Mažytis ryžių dubenėlis per dieną. Susirgau: skorbutas, beriberis, piktybinė mažakraujystė. Badas – tai siaubinga: nusilpsta regėjimas, slenka plaukai, krenta dantys. Laimė, man krito pieniniai dantys.

– Didvyriškas jūsų tėvo poelgis: protestuodamas jis nusikirto pirštą.

– Tai jubikiris. Senas samurajų paprotys, kuriuo sukuriama prievolė: žmogus, priešais kurį nusviedi nukirstą pirštą, nebegali tavęs niekinti. Ir mums davė ožkelę. Jos pienas mus išgelbėjo.

– Paskui pasirodė amerikiečiai.

– Angelai. Didvyriai. 1945-ųjų Kalėdos – vienas gražiausių mano gyvenimo prisiminimų: gėlės, saldėsiai ir fejerverkai.

– Per 1946-ųjų Kalėdas jau buvote Sicilijoje.

– Bagerijoje, motinos gimtinėje. Archajiškas skurdas. Moterys, jau nuo keturiasdešimties metų dėvinčios juodai, valstiečiai su asiliukais.

– Kaip susipažinote su Alberto Moravia?

– Turėjau parašiusi romaną, pasiūliau nedidelei leidyklai. Leidėjas pasakė: „Miela mergaite, jeigu nori, kad išleisčiau, pasirūpink garsaus rašytojo pratarme.“

– Jo žmona Elsa Morantė nepavyduliavo?

– Elsa ir Alberto jau nebebuvo pora. Elsa turėjo kitų meilių. Luchino Visconti, kuris buvo biseksualus; Alberto atkreipė dėmesį, kad iš meilės šiam kino režisieriui Elsa, romietė, ėmė kalbėti su milanietišku akcentu. Ir dailininką Billą Morrow: gražų, homoseksualų, įnikusį į kvaišalus. Jis nušoko nuo „Empire State Building“.

– Baisus gyvenimas.

– Elsa praktikavo tiesos kultą. Sykį jiedu su Alberto sutiko bendrą bičiulį, poetą, ir ji šūktelėjo: „Labas, skaičiau tavo knygą, ji siaubinga!“ Bet nereikėtų Elsos vaizduotis kaip niūrios nelaimėlės. Pavyzdžiui, ji labai mėgo žaisti. Per Kalėdas rengdavo dovanų traukimo ceremoniją. Galėjai išsitraukti paprastutę pagalvėlę smeigtukams arba prabangų šaliką. Mes artimai bendravome iki jos mirties. Net mirties patale ji vis dar norėjo žaisti.

– Jūs pavyduliavote Moravios?

– Jeigu būdavo priežasčių… O jų būdavo, nes Alberto neatsigindavo moterų, jos ir į namus prasmukdavo… Bet ir vėliau mudu likome draugai.

– Kas sudarė jūsų grupę?

– Susitikdavome Romoje, „Rosati“ kavinėje, ji dar buvo paprasta užeiga, dabar – prabangos vieta. Ateidavai vakare ir rasdavai Fellini, Citati, Giorgio Bassani, Cesarę Garboli, Dario Bellezzą, Bernardo Bertolucci, Natalią Ginzburg. Aišku, ir poetus.

– Koks buvo Giuseppė Ungaretti?

– Labai malonus žmogus.

– Sandro Penna?

– Žavingas. Jis gyveno naktį. Kai uždarydavo paskutinį barą, eidavo pasiplepėti su budinčiais vaistininkais.

– Montalė irgi žavingas?

– Eugenio Montalė buvo labai bjaurus. Prastai atsiliepdavo apie visus kitus poetus, gyvus ir mirusius.

– Dario Bellezza?

– Irgi sunkaus būdo. Atpažino save kaip vieną iš Morantės romano „Istorija“ personažų. Palūkėjęs Elsos prie jos namų, paprašė už tai užmokesčio.

– Carlo Emilio Gadda?

– Šiurkštus. Gyveno tik su motina. Apsiskelbė laikąsis dietos, bet vieną sekmadienį Goffredo Parisė sutiko jį vaikštinėjantį palei Tibrą su pyragaičių pakuote. Pamatęs, kad yra užkluptas, Gadda švystelėjo pyragaičius į upę.

– Ennio Flaiano?

– Nuostabus pašnekovas, visąlaik nešiojęsis skaudulį dėl sergančios dukros, apie kurią niekada nekalbėdavo. Toks pat sielvartas graužė Natalią Ginzburg.

– Alberto Arbasino?

– Visiškas snobas. Susitikinėjo tik su kunigaikštienėmis ir milijardieriais. „Gruppo 63“, kuriai jis priklausė, nepelnytai buvo užsipuolusi Bassani, labai mielą žmogų, ir Carlo Cassolą, tikrai puikų rašytoją. O kas šiandien likę iš „Gruppo 63“? Nieko.

– Išlieka Umberto Eco.

– Taip, dėl savo romanų. Nors patys jie skelbė romano mirtį.

– Ar tiesa, kad Tinto Brassas siekė jūsų?

– Atrėmiau tą siekį – žvilgsniu.

– Ką veikia Pasolini jūsų sapnuose?

– Nori vėl filmuoti. Sapne pasirodo ir jo filmavimo grupės nariai: Alessandro, Marcello. Jie prašo: Dacia, pasakyk jam, kad jis miręs ir dirbti negali. Bet Pieras Paolo maldauja ta savo gražiąja Friulio tartimi: žinau, kad aš miręs, dėl šios mirties praradau šitiek laiko, bet dabar grįžtu į gyvenimą ir noriu vėl statyti filmus…

– Apie ką kalbėdavosi Moravia ir Pasolini?

– Beveik visada kalbėdavo Alberto, jis buvo tikras kalbovas. Pieras Paolo daugiausia tylėdavo. Ir vis pradingdavo. Kartą Afrikoje pamatėme, kad jį parveda du policininkai. „Jūsų draugužis girtas!“ Atsakėme, kad tai neįmanoma, Pieras Paolo negėrė.

– Buvo abstinentas?

– Turėjo opą. Kartą užeigoje jam užėjo priepuolis, išėjo iš tualeto visas išsikruvinęs. Sugriebiau už parankės, maniau, miršta. Vietoj vyno gerdavo pieną, bet, regis, jo nekentė. Kas gurkšnis raukydavosi. Dažnai lūpų kampučiuose jam susidarydavo balti ūsiukai.

– Kur buvo pradingęs Pasolini Afrikoje?

– Kvartale, į kurį buvo nepatartina žengti, nes galėjai būti pagrobtas ar sulaukti smūgio peiliu.

– Pradingdavo ieškoti jaunų vyrų?

– Pieras Paolo Pasolini nebuvo medžiotojas. Nebuvo dominatorius. Šiuo požiūriu jo prieigoje nebuvo nieko smurtingo. Viskas žaidybiška. Su vaikinais jis žaisdavo sviediniu, juokaudavo, juokdavosi. Tarsi pasijutęs vaiku. Aišku, ir mylėdavosi. Kad yra homoseksualus, jis pajuto jau šešerių metų, dėl to buvo persekiojamas ir pajuokiamas.

– Jis mylėjo ir moteris?

– Tikrai taip, bet tik platoniškai. Kiekvienoje moteryje regėjo motiną: turėti su ja intymių santykių būtų buvusi tarsi kraujomaiša. Kartą maudėmės Sabaudijoje, banga privertė mūsų kūnus susiglausti, ir jis instinktyviai mane atstūmė, lyg įvykus kokiai šventvagystei. Bet įsimylėti moterį jis galėjo. Pieras Paolo ir Maria Callas buvo be galo įsimylėję vienas kitą.

– Be galo įsimylėję?

– Buvo 1969-ųjų Kalėdos. Iškeliavome į Afriką: Senegalas, Dramblio Kaulo Krantas, Malis. Bamako viešbutis teturėjo du kambarius. Callas pamėgino: „Aš miegosiu su Pieru Paolo!“ Bet jis tvirtų tvirčiausiai: „Dacia ir Maria – kartu, aš – vienas.“

– Kokia buvo Callas?

– Pieras Paolo mus supažindino Paryžiuje, kur ji dainavo „Somnambulę“. Scenoje buvo neprilygstama genijė: įžengdavo, ir visi kiti pradingdavo, neregėtas dalykas. Gyvenime buvo švelni, lipšni, nepasitikinti savimi, gležnutė. Pasakodavo mums, kaip žiauriai su ja elgiasi Onassis. Intelektualė nebuvo, ir tai vis išlįsdavo, tuomet Pieras Paolo geraširdiškai priekaištaudavo: Mariaaa… Prisimenu ją oro uoste: suplėšyti džinsai, marškinėliai, lagaminas – graikė mergaičiukė.

– Kaip jums tada sekėsi Afrikoje?

– Viename kaime po baobabu matėme negyvėlį. Raganius baksnojo kūną ir kamantinėjo: kas tave užmušė? Tas ir tas? Jei galva nusvirdavo dešinėn, vadinasi, ne tas, jeigu kairėn, tas. Tris dienas valgėme konservus, tada sutikome senį, pardavinėjantį kiaušinius. Nusipirkome dvidešimt. Vakare jau iš anksto skonėjomės kiaušiniene, bet sumušę kiaušinius pamatėme, kad jie pilni smėlio. Senis mus apmovė. Nuo tada, norėdami įvardyti nusivylimą ar apgaulę, vartojame posakį „smėlio kiaušiniai“.

– Pasolini filme „Medėja“ vaidino Callas ir Piera Degli Esposti. Pastaroji tapo geriausia jūsų drauge.

– Piera man papasakojo savo istoriją. Jos motiną žiemą ištikdavo letargas. Kamuojama siaubingos depresijos, ji užsidarydavo namuose, o pavasarį išeidavo ieškoti meilužių, neretai lydima dukros. Ją uždarė į beprotnamį, Piera matė elektrošoko seansus… Iš tos medžiagos atsirado mudviejų knyga, ji sukrėtė režisierių Marco Ferreri, ir jis nusprendė pastatyti filmą. „Pieros istorijoje“ vaidino Hanna Schygulla ir Isabelle Huppert.

– Kokia buvo Pasolini motina Susanna, „Evangelijos pagal Matą“ Madona?

– Vaikas. Tarsi būtų Piero Paolo dukra, ne motina. Jis jos atžvilgiu buvo labai globėjiškas; prisiminkime, kad Susanna buvo netekusi kito savo sūnaus – Guido…

– Baltojo partizano, kurį nužudė partizanai komunistai.

– Taip, taip. Vieną vakarą Konge, sukorę du šimtus kilometrų, nusiplūkę atvykome į nakvynės vietą. Pieras Paolo norėjo paskambinti motinai, bet telefono ten nebuvo. Jis keliavo dar penkiasdešimt kilometrų, kad išgirstų jos balsą, sužinotų, kaip laikosi.

– Ar bent jau gerai ji laikėsi?

– Jai baisiai skaudėjo galvą. Kai Pieras Paolo tai išgirdo, jam irgi prasidėjo galvos skausmai ir truko dvi dienas. Iš susitapatinimo.

– O jo tėvas?

– Kariškis vardu Carlo Alberto. Vaikystėje Pieras Paolo labai jį mylėjo. Bet per karą jis pakliuvo į nelaisvę Afrikoje, grįžo visai kitas žmogus. Dirglus, niūrus, šiurkštus. Alkoholikas. Dar ir todėl Pieras Paolo negėrė. Apskritai jis vengė bet kokio šiurkštaus posakio, bet kokios pykčio apraiškos.

– Tačiau gebėjo būti ir labai aštrus.

– Tik viešuose disputuose. Tada nevengdavo provokacijų. Jam puikiai sekdavosi sukelti įtūžį, neapykantą, norą keršyti. Bet privačiame gyvenime jis buvo romiausias žmogus, kokį pažinojau. Nesu girdėjusi, kad būtų pakėlęs balsą.

– Pasolini filmavimo aikštelėse buvo Ninetto Davoli.

– Jo didžioji meilė. Pieras Paolo be galo kankinosi, kai šis susituokė su Patrizia. Bandė visaip jį atkalbėti: „Santuoka – tai šlykštu, tu imsi jos nekęsti…“

– Ir kaip susiklostė?

– Jis vis tiek vedė, susilaukė dviejų vaikų, juos pakrikštijo Pieru Paolo ir Guido (nužudyto Pasolini brolio vardas). Ninetto irgi baisiai mėgo žaisti, išdykauti. Filmavome Jemene, tuomet viduramžių krašte: kalėjimų nebuvo, nuteistuosius matydavai gatvėse su geležiniais rutuliais, pritvirtintais prie kojų. Filmui „Tūkstančio ir vienos nakties gėlė“ išsinuomojome liūtą. Ninetto pradėjo su juo žaisti, o liūtas užšoko ant jo, įrėmė iltis į pečius ir sustingo. Mes manėm, ketina sudraskyti, ėmėme šaukti tramdytoją, bet šis patikino, kad ir liūtas nori tik žaisti.

– Jūs, Moravia ir Pasolini gyvenote tame pačiame name Sabaudijoje.

– Ten buvo dveji apartamentai ir bendra terasa. Naktį išgirdę kaubojiškų aulinių kaukšėjimą, žinodavome, kad Pieras Paolo grįžo, ir ramiau miegodavome.

– Kaip ten leisdavote dienas?

– Alberto rytais rašydavo, popiet eidavo išrinkti žuvies, aš ją pagamindavau vakarienei, beveik be pagardų, tik truputis citrinos, sauja kuminų. Pieras Paolo valgė labai mažai.

– „Maraini ir Pasolini, pornografiniai rašytojai“. Abudu buvote atsidūrę žurnalo „Borghese“ viršelyje, jis tapo istorinis.

– Prieš Pierą Paolo buvo gauta daugiau kaip aštuoniasdešimt skundų teisėsaugai: atseit nešvankybės, iškrypimai, religijos įžeidimas. Skundai prieš jį, tikrų tikriausią krikščionį!

– Argi jis nebuvo komunistas?

– Labai savaip. Anarchiškai. Kalbėjo ne apie mases, bet apie daugumą, ne apie darbininkus, o apie nužemintuosius.

– Na, o jūs, Dacia, ko buvote prisidirbusi?

– Parašiau eilėraštį apie vyro sėklą. Laimė, visad būdavome išteisinami. Bet Pierui Paolo tekdavo atlaikyti daug neapykantos. Sicilijoje sulaukėme aršių protestų, kai buvome „Zafferana“ premijos komisijos nariai. Taip ir nesupratau, ar ten buvo dešinieji ekstremistai, nusistatę prieš mus, ar kairieji, protestuojantys prieš sprendimą apdovanoti Ezrą Poundą.

– Kaip reagavo Poundas?

– Išliko ramus. Neištarė nė žodžio. Buvo paniręs į tylą kaip bausmę sau už anksčiau reikštą pritarimą fašizmui. Norėdamas ką nors pasakyti kreipdavosi į žmoną, ji perduodavo.

– Ar tiesa, kas kalbama: kad Pasolini ieškojęs mirties?

– Kvailystė. Jis mylėjo gyvenimą, o ieškojo rizikos. Kaip Messneris Tibete ar Hamiltonas „Formulės-1“ trasoje. Ne mirties, o iššūkio, kad jį įveiktų.

– Kokį susidarėte vaizdą apie jo nužudymą?

– Negali būti, kad Pino Pelosi veikė vienas. Jis buvo jaunutis vaikinas, o Pieras Paolo – stiprus, sportiškas. Jį nužudė kiti asmenys, paskui jie papirko Pelosi arba privertė tylėti.

– Manote, tai politinė žmogžudystė?

– Pieras Paolo sakėsi žinąs, kas nužudė Enrico Mattei [įtakingą politinį veikėją, po karo sėkmingai reorganizavusį valstybinę naftos įmonę, vėliau ši nepakluso tuometinių oligopolinių tarptautinių naftos kompanijų diktatui], tik neturįs įrodymų. Kodėl paskutinę savo knygą jis pavadino „Nafta“, nors apie naftą joje nekalbama? Kas buvo parašyta tuose dviejuose skyriuose, kurie dingo? Tiesa ta, kad ir šiandien nežinome, kas nužudė Mattei.

– Per Pasolini laidotuves Moravia pasakė: „Netekome poeto, o poetas turėtų būti šventas…“

– Tokie gimsta kartą per šimtmetį… Alberto buvo protas, Pieras Paolo – instinktas. Grįžę iš Indijos jie abu parašė po knygą. Moravia savąją pavadino „Indijos idėja“, Pieras Paolo – „Indijos kvapu“. O aš prisimenu jo paties kvapą…

– Ir koks jis?

– Kai lankėmės Chartume, nuėjau jo žadinti ankstų rytą. Pasibeldžiau, atidarė. Užuodžiau blogą burnos kvapą, našlaičių muilą, tabako aromato losjoną po skutimosi. Nors pažadinau negailestingai, jis maloniai nusišypsojo: Dacia, aš tuoj. Paskui palaukė, kad atsitraukčiau nuo durų, nes nenorėjo būti nemandagus, t. y. uždaryti jų man tiesiai prieš nosį.

 

Parengė ir vertė Audrius Musteikis