Tėkmės nešamas

 

Pernai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ir vertėjos Jonės Ramunytės surengtame seminare pradedantiems vertėjams iš prancūzų kalbos dvi jaunos vertėjos išvertė prancūzų literatūros klasiko Jacques’o de Bourbono Busset (1912–2001), gausias savo knygas pasirašinėjusio tiesiog kaip Bourbonas Busset, trumposios prozos.

Apsakymai L’évadé ir A la dérive buvo išspausdinti rinkinyje „Miško dvasia“ (L’esprit de la forêt, 1993), skirtame rašytojo žmonai Laurence Ballande. Nors stilistiškai Bourbonas Busset tarsi tęsia klasicizmo epochos tradicijas ir net yra artimas moralistams, ryškus ir filosofinis jo kūrinių pradmuo. Kaip ir daugelyje savo kūrinių, autorius čia dalinasi apmąstymais apie savo gyvenimą, idealios meilės ir tarpusavio santykių idėjomis. Dauguma istorijų vyksta gamtoje, miške, čia randame dažną jo kūryboje medžio metaforą. Vyrauja praeities motyvas, jos reikšmė žmogaus dabarčiai ir ateičiai. Svarbų vaidmenį atlieka ir vanduo, upė, nuolatinis tekėjimas bei atsinaujinimas.

Bourbono Busset prozos dar yra vertusi J. Ramunytė (žr. „Š. A.“, 2016-06-03, 2018-01-05).

 

 

Bėglys

 

Užgiedojo gaidys, ir prasivėrė dangus. Užgiedojo darsyk – nieks nė nekrustelėjo. Nusivylęs pakišo galvą po sparnu ir vėl užmigo.

Pro šalį šliaužęs sliekas užkliuvo už gaidžio kojos, susirietė ir įsirausė žemėn. Gaidys vėlei nuščiuvo ir susiruošė nakčiai. Medžiai pasirąžė, suvirpėjo ir palaimingai susirangė savo žievėje, lyg iki kito saulėtekio dar turėtų praslinkti ne vienas amžius. Upė ėmė tekėti lėčiau. Paukščiai pradingo tarp lapų. Pasinaudodama stojusia tyla lakštingala užtraukė savo solo.

Štai tada iš brūzgynų išlindo žmogus. Gerą dalį nakties klajojusį, jį pažadino tolima gaidžio giesmė. Vis dar apkvaitęs nuo košmarų, jis nelabai susivokė, ar visa tai tebuvo sapnas ir jis vis dar gyvas, o gal jau tik numirėlis, prisimenantis, kas įvyko. Jis slinko į priekį atsargiai, lyg kare, pasiruošęs priglusti prie medžio arba žemės, kvepiančios lapais ir grybiena. Vis bandė suprasti, ar eina gilyn, į miško vidurį, ar pakraščio linkui: arčiau laikino prieglobsčio ar atšiauraus žmonių pasaulio. Jis jautėsi lyg lapė – toks vikrus, klastingas ir nepatiklus.

Dangus staiga persimainė. Nepasakysi, kad pragiedrėjo, bet tamsa sklaidėsi ir nyko. Kažkas nepažįstamo ir drėgno kilo nuo žemės. Žmogus giliai įkvėpė. Pirmą kartą nuo tada, kai pabėgo, pajautė, kaip jo pečius ir nugarą slegia laisvės svoris. Jo nuostabai, tai nesuteikė jokio džiaugsmo, veikiau aitrų pasitenkinimą vėl stojus į kovą. Tankynė be perstojo brazdėjo, šiureno, šlamėjo. Naktis vėl apsigaubė našlės šydu ir susiruošė dingti, palikdama savo vietą tam, kas panorės. Žmogus buvo pratęs prie tokių pauzių. Laikas tarp tardymų atrodydavo labai ilgas ir kartu labai trumpas, kad ir kaip būtų – nepakenčiamas. Laukti, kol patekės saulė, – ką gi tai tereiškė, palyginti su kankinimų laukimu?

Jis pasiekė proskyną. Iš visų pusių sklinda šviesa. Jis įsivaizduoja grįžęs į tuos jaunystės laikus, kai pasaulis skleidėsi jam prieš akis, tarsi jūra plaukikui iriantis pirmyn. Kokia trumpa akimirka.

Labai greitai jis perprato melą, apgaulę, niekšybes. Tada sukilo. Pasipiktinimas, – aiškino jis. Bet dabar žino, kad buvo vedamas kitos paskatos: troškimo įrodyti sau, kad sugeba eiti prieš srovę, mesti iššūkį net tiems, kuriuos gerbė ir mylėjo. Dabar jis jau nebe toks. Pavojus, kančia priartino jį prie paprastų dalykų, tų, kuriuos galima užuosti, ragauti ir apčiuopti. Taigi myli jis ir šią girią, kurią jo vaizduotė, užsibuvusi XVI amžiuje, pripildė miško mergšių ir šaltinių mergelių. Kelmas jam atstoja kėdę. Jis pakerėtas, sučiuptas.

Krutinamos apyaušrio vėjo, šakos groja preliudiją. Iš pradžių muzikuoja švelniai, vos girdimai, bet netrukus visas miškas suošia iš džiaugsmo. Medžiai linguoja ir vėl atsitiesia, lyg audros blaškomi jūrlaiviai. Iš tankiausių, tamsiausių miško vietų pasigirsta raudos ir pasklinda po plynes. Švelnus atkaklus fleitos garsas įsilieja į garsų nerimo apimtų kamienų girgždesį: jie susiliečia, nutolsta ir vėl priartėja vienas prie kito. Žmogus su pasimėgavimu klauso šios simfonijos. Jis ne šiaip ja gėrisi, jis geria ją dideliais gurkšniais.

Iškilmingai nuskambėjo paskutiniai akordai ir muzika pamažu, nepastebimai išsisklaidė. Tuomet žmogus žvilgsniu aprėpia jį supančią erdvę. Proskyna ovali – beveik tobulo ovalo formos. Priešais jį – suaižėję ąžuolai, rodos, tuoj sulūš, neatlaikę savo masės. Dešinėje – dar jauni bukai, ištiesę glotnius kamienus, švytintys kaip išpuoselėta moters oda. Kiek toliau – beržynėlis prasklaido šios vietos rimtį. Jų dėmėtas baltumas, lyg laukinio žvėries, puošia peizažą, suteikia jam darnos ir šviesos. Štai pasirodo jovarų batalionas, pėstininkai pasiruošę užimti kiekvieną likusį tuščią plotelį, o dideli žvaigždiški jų lapai vėsina pušų atžalas, išdygusias šešėlyje. Visa tai sudaro bendriją, kurios elementai, rodos, tokie skirtingi, turi vieną tikslą – išlikti padedami tos pačios žemės ir klimato.

Žmogus mąsto, kad įvyko klaida, kad iš tikrųjų jis – brolis šių nebylių augalų, o ne tų žvėrių žmogaus veidu, kurie žūtbūt nori su juo susidoroti. Per nesusipratimą jis buvo priskirtas ne tai karalystei. Jis priklauso augalų karalystei, bet per klaidą negali bendrauti su savo tikraisiais broliais. Užmigti ir atsibusti medžiu – toks yra jo troškimas, deja, neišpildomas!

Jis regi, kaip lėtai auga, diena po dienos, naktis po nakties, nepaisydamas vabzdžių knibždėjimo aplink jį ir ant jo, jaučiasi užtikrintas ir ramus, savyje jusdamas vis daugiau syvų. Skleidžiasi lapai, jo trapūs ir gležni vaikai, jie atsiskiria ir krinta lyg prisiminimai. Metų laikai jam palaiko draugiją. Jis jų laukia, palaiko ir gaili. Skleidžiasi jo šakos. Kai kurios nutįsta iki dangaus ir jis nebevalioja jų matyti. Jos aiškinasi su debesimis. Jis labiau mėgsta apatines šakas, beveik liečiančias žemę. Pro jas jis stebi, kas vyksta žolėje, laukinių gėlių pievelėje ar ką veikia maži graužikai, nuolat laukiantys kokios negandos. Tas tylus bruzdėjimas jį prablaško, užgožia nesibaigiančias mintis ir klausimus. Jis mato, kaip miršta vabzdžiai, pragyvenę dieną, mėnesį ar metus, kaip pasensta dideli elniai, taip pat stambūs šernai. Kartais su liūdesiu pastebi, kad gretimo medžio šakos džiūva – neišvengiamas artėjančios mirties ženklas. Norėtų atitolinti žūtį ir lėtą nykimą prieš ją. Jis kenčia dėl savo bejėgiškumo, o įgimtas nejudrumas dar labiau sustiprina apmaudą. Kam ta juo tekanti stiprybė, leidžianti jam augti, jei jis negali jos panaudoti, kad padėtų kitiems? O, kad galėtų žengti kelis žingsnius link savo nelaimėlio draugo ir kaip ąžuolas guobai šnipštelėti kelis paguodos žodžius vietoj tuščių išminties frazių. Kas iš to, kad esi garbiausias miško medis, jei esi pasmerktas likti sustingęs lyg apgailėtina akmens, marmuro ar gipso statula: moterys, negalinčios nė suvirpėti, atletai, nepajudantys iš vietos, – valdovai, negalintys pratarti žodžio, pajudinti piršto?

Epidemija plinta. Vis daugiau medžių ima džiūti. Ar jis veikiai liks vienas vidur liūdnų stuobrių sambūrio? Baisus nerimas apsigyvena jo kamieno drevėj. Jis silpnai pamoja savo šakomis – nelaimės ženklas.

Vėl užgieda gaidys. Žmogus krūpteli, pasitrina akis. Durys atsidaro. Pasirodo vienas iš budelių, tas angeliškų bruožų, žydraakis, žiauriausias iš visų. Švelniu balsu sako žmogui: „Eikšękit, jūsų eilė.“

 

Vertė Aušra Babakinaitė

 

 

Tėkmės nešamas

 

Plūduriuoju jau nežinia kiek laiko – man patinka plūduriuoti. Kiti gentainiai suraišioti. Jie laikosi drauge, o man mieliau vienatvė. Esu laisvas ir noriu toks likti.

Nė nepastebėjau, kiek toli nuplaukiau. Dangus keičiasi dažniau nei sausuma. Krantai monotoniškai slenka pro šalį. O debesys jungiasi tarpusavy, išsisklaido ir vėl susijungia. Įsivaizduoju, kad jie mane drąsina, nors iš tikrųjų manęs net nemato, tokie jie užsiėmę žaisdami sau slėpynių ar aklą vištą.

Kartais ant manęs nutūpia prieglobsčio ieškantis paukštis. Džiaugiuosi galėdamas padėti tiems trapiems plunksnuotiems kamuoliukams. Jie lengvi kaip plunksnelės. Jiems nuskridus, rodos, prarandu ir dalelę savo esybės.

Retsykiais srovė mane nuneša į nendrynus. Ten pasiilsiu. Būna, šalia išnyra krokodilas ir bando atrodyti kaip aš. Apmaudu, bet dėl to žmonės apsigauna ir privengia manęs, o galėtų nubaidyti mane apspitusius vabzdžius.

Mane pagauna srovė ir štai vėl neša vandenyno link. Ar pasieksiu jį?

Ar patekus į upės žiotis mane dar išneš į atvirus vandenis? Aš nieko prieš perplaukti vandenyną vienas. Bet kas toliau? Baigsis tuo, kad, išmestas į krantą, sutrūnysiu kokiame nors užutėkyje. Saulė maloniai šildo. Upe leidžiuosi greitai, bet neskubu. Jaučiuosi lyg valdovas, žengiantis tarp savo prasiskyrusios miestelėnų minios.

Apsimetu, kad nepastebiu, kai mane pralenkia plaukiantys sieliai, ir mąstau apie savo supančiotus draugus. Į jūrą neįtekanti, niekada nesibaigianti upė viską įprasmintų.

Kartais galą kelio plaukiu kartu su kokiu žalčiu, jis pasakoja man savo gyvatiškas istorijas, taip keistai primenančias žmogiškąsias. Tai vis tos pačios varžymosi, pavydo ir išdavysčių istorijos. Apsimetu, kad klausausi. O iš tiesų stebiu debesis, jei diena, arba žvaigždes, jei naktis.

Iš savo ankstesnio gyvenimo nebeatsimenu beveik nieko. Tuomet miške buvau viršesnis už žvėris, įskaitant ir žmones. Tačiau pamenu savo ginčus su vėju, kartais švelniu, kartais žiauriu. Tas nenutylantis pokalbis suteikė gyvenimui prasmę. Vėjui nurimus, sunerimdavau aš, kad šis nepranyktų visam laikui. Jam pakilus, bijodavau jo jėgos. Gyvenau saldžioje nežinioje, kurią stiprino ir mano priverstinis nejudrumas. Neįmanoma pasprukti. Tegalėjau stoti akistaton.

Dabar slystu vandens paviršiumi lyg šiaudas. Todėl esu kuklus. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šis žeminantis plūduriavimas, manyčiau, žadina baisiausią iš visų puikybės formų. Ji užvaldo pasiekusius dugną. Jie smaginasi žinodami, kad kris ir tie, kurie didžiavosi savo aukštumomis. Žvaigždžių nuopuolio, aišku, nesitikiu. Nors ką gali žinoti?

Kol kas pasiduodu srovei ir plačiai atsimerkiu. Pasaulis mano akims atrodo per mažas. Neturiu akių. Kaip tik esu vien akys. Kaip mato medis? Ribotam žmogaus intelektui ši paslaptis neįmenama. Nėra nieko vangesnio už smegenis. Medžio gabalėlis kur kas jautresnis. Žmogus apsikrovęs savo penkiom juslėm ir išvešėjusiu protu. Dėl to tenka pakelti ir tampytis didelę naštą. O aš – tūkstantį kartų lengvesnis ir jautresnis.

 

Vertė Aušra Pokvietytė