Moters istorijos slenksčiai

Eglė Juozapa [Viktorija Daujotytė]. Juozapa ir jos seserys: likimo romanas. V.: Odilė, 2019. 408 p.

Pavadinimas ir tiesioginė nuoroda tekste apie vokiškai skaitomą Thomo Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ pirmąją dalį aptariamą kūrinį leidžia matyti kaip moterišką vyriškosios Manno sukurtos istorijos atmainą. Manno epinio masto tetralogija, literatūrinė Biblijos plėtotė, neabejotinai priklauso ne tik vokiečių, bet ir visos Vakarų Europos literatūros aukso fondui. Tad autorės pasirinkimas lygiuotis į aukštąją literatūrinę tradiciją galėtų būti vertinamas kaip didžiulė drąsa. Kita vertus, rašančioji numato ir kitą – „žemąją“ – romano vertinimo kartelę. Šią knygą, sakoma, imasi publikuoti moterų romanus leidžianti mažutė leidykla. Sąvoka moterų romanai tradiciškai vartojama menkinamąja reikšme, kaip žemesnės prabos literatūra, nes ji skirta tik moterims, nuo XIX a. laikomoms mažai išprususiomis, pasitenkinančiomis jų sentimentalų skonį atitinkančiais romanais. Pasakotoja gal net pernelyg drąsiai brėžia būsimą romano recepcijos liniją, įsivaizduodama, kaip jį skaitančios moterys verkia: „Leidėjai patiko, sakė skaičiusi ir net verkusi“ (p. 12). Romano vertės įrodymas toks itin „moteriškas“ – ašaros. Duktė, studijavusi užsienyje, atstovauja kitos kartos skaitytojoms, ji suvokia, kad „dabar jau kitokia literatūra“, kad „postmodernios literatūros“ kontekste mamos užrašyta istorija atrodo kaip atgyvena („kaip jau neberašoma“). Ir vis dėlto ji apsisprendžia mamos užrašus leisti, įsivaizduodama, kad šios knygos adresatas – mamos kartos žmonės (t. y. gimusieji po Antrojo pasaulinio karo), jiems, sakoma, tokių istorijų reikia. Romane aprašytą pokarinės kartos moters gyvenimą, kurio didesnė pusė sutapo su sovietmečio epocha, galima suvokti ir kaip siekį paaiškinti visos pokariu augusios kartos gyvenimą, ypač moterų. Todėl joms šis pasakojimas labiausiai ir skirtas.

Romanas „Juozapa ir jos seserys“ matytinas kaip moters „aš“ gimimo istorija. Į savo giminės istoriją, kuri suvokiama kaip svarbiausia moters kilmės istorijoje, pamažu grįžtama per kraštovaizdį, kuriame užaugta. Su aprašoma vieta pasakotoja yra susieta ir grynai kūniškai, čia auga slyva, po kuria pakasta kartu su ja užgimusi placenta, romane vadinama nameliais. Asmuo, į kurį kreipiamasi mintimis apvaikštant gimtąsias vietas, – babūnėlė. Ji įsivaizduojama kaip „idealusis adresatas“ – ta, kuri gali suprasti pradedamą pasakoti gyvenimą. Babūnėlė yra ta moteriška figūra, su kuria augančiai mergaitei lengviausia tapatintis. Šioje istorijoje, kaip galima numanyti ir iš anksčiau aptartų autorės pasirinkimų, svarbiausia moteriškoji linija, o šeimos sankloda, aprašyta šiame romane, atitiktų matricentrinį Marijos Gimbutienės Senosios Europos šeimos modelį: jos centre (našlė) močiutė, kuriai talkina sūnus ir šalia gyvenantis kaimynas; senoji po savo sparnu glaudžia dukters šeimą, kurioje vyras atlieka tik epizodinį (ir išskirtinai neigiamą) vaidmenį.

Ryškiau romane atskleisti du vyrai – tėvas ir Juozapos mylimasis. Jie yra priešingos vertės veikėjai. Pirmasis itin neigiamas personažas, antrasis – nors ir itin skaudžiu būdu prisidedantis prie moters „aš“ gimimo – iš esmės teigiamas herojus. Tėvas beveik nedalyvauja šeimos istorijoje, simboliška, kad gimus romano pagrindinei veikėjai Juozapai jo nėra namie, jis paimtas rusų į kariuomenę, spėliojama, ar apskritai dar gyvas. Nors tėvui atskleisti skirta nedaug vietos, per šį personažą Juozapos šeimą pasiekia didžiausi pokario atnešti sukrėtimai. Atrodo, kad būtent tėvo figūra šiuolaikinės prozos naratyvuose parankiausia permąstyti santykį su istorija. Vėlesnis tėvo išnykimas iš pasakojimo sutampa su vis didėjančiu naratyvo aistoriškumu: apie prasidėjusią Gorbačiovo perestroiką, Sąjūdžio laiką, Sausio 13-osios įvykius užsimenama vos vienu kitu sakiniu. Istoriniai lūžiai, priešingai nei asmeninė nelaimingos meilės istorija, pasakojančiosios savivokos radikaliai nekeičia, todėl jie nėra kaip nors išsamiau, giliau permąstomi. Kaip ir būdinga daugeliui šiuolaikinių populiarių moterų romanų (Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, Kristin Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“), pasakojančių merginų brandos istorijas, tėvo figūra atrodo labiausiai žalojanti. Šiame romane dukterys atviros tėvo prievartos nepatiria, didžiausią žalą jų gyvenimams padaro tai, kad tėvas jų tiesiog nemato ar ignoruoja. Tačiau į pasakojimą įtraukta tėvo inicijuota mamos žaginimo scena (ją išprievartauja tėvas kartu su savo sėbru) yra tokia baisi, kad įmanu, jog ji ne tik sužeidžia mamą, bet ir palieka pėdsakus dukterų likimuose. Manyčiau, kad seksualine trauma, pereinančia iš kartos į kartą, galima paaiškinti „vėluojantį“, kaip pati pasakotoja teigia, Juozapos seksualumo prabudimą ir apskritai neigiamą visos pokarinės moterų kartos seksualumo vertinimą.

Pagrindinės veikėjos Juozapos ir motinos santykiai taip pat yra komplikuoti: duktė negali kliautis motina, nes ji vaizduojama kaip silpna, lengvai pažeidžiama, esminio vitališkumo stokojanti moteris. Motina ir pati jaučia, kad neturi perėmusi savo motinos, babūnėlės, gebėjimo sutvarkyti pasaulį: „o ir nesitvarko jai taip lengvai kaip motinai, jai tik čiukšt brūkšt, ir švaru, ir sudėta. Neturi to rankos lengvumo, o ir iš kur, kai širdis sugelta“ (p. 76). Regis, pleištas, įvarytas į šios moters gyvenimą, yra jos vyras, su kuriuo grįžusiu iš karo santykiai nebesiklosto. Todėl mama pasakotojai nebėra tas asmuo, į kurį ji galėtų remtis ar norėtų būti panaši. Manau, iškalbinga, kad vienintelis pagrindinės veikėjos pačios suvokiamas trūkumas – neturėjimas polinkio rūpintis namų daiktais, nenoras tvarkytis – yra bene vienintelis motiną ir dukterį siejantis bendrumas. Čia galime įžvelgti panašumų į Noros Ikstenos, daugiau nei dešimtmečiu jaunesnės rašytojos, romaną „Motinos pienas“. Šio romano pagrindinė veikėja taip pat auga betėvė, didžiąją šio romano dalį užima destruktyvaus, į visišką susinaikinimą vedančio motinos gyvenimo aprašymas. Išlikti šiai merginai, kaip ir romane „Juozapa ir jos seserys“, padeda močiutė.

Močiutės abiejuose romanuose yra bręstančių jaunų merginų atrama. Nuo pirmų romano puslapių pabrėžiamos ypatingos babūnėlės galios: ji junta itin stiprų ryšį su aplinka, bendrauja su nuolat apsilankančia vilke, prie kurios išgelbėjimo yra prisidėjusi. Vilkė, aišku, romane įkūnija laukines, nesukultūrintas moterų galias (tiesioginės sąsajos su jungistės Clarissos Pinkolos Estés knyga „Bėgančios su vilkais“). Babūnėlė, gebanti užmegzti ir išlaikyti ryšį su laukine, gaivališka ir sykiu grėsminga moters dvasinio pasaulio dalimi, pasižymi gebėjimu nuraminti sergančius, permatyti kitus žmones ir net „duobes sieloje“ palyginti. Šiai moteriai būdinga ypatinga stiprybė, sugebėjimas išgyventi bet kokiomis aplinkybėmis. Babūnėlės teigiamas paveikslas papildomas ir dar vienu štrichu – nors ir junta seksualinę trauką vedusiam kaimynui, įstengia šią aistrą suvaldyti. Babūnėlė yra didžiausias ramstis nenusisekusiai dukters šeimai, ji rūpinasi dukterimi ir anūkėmis. Kaip ir minėta, vilkė įkūnija ir prisijaukintus žiauriuosius moters prigimties aspektus, kurie reikalingi išlikti suiručių, karų laikotarpiais. Todėl tai, ko negali padaryti pačios moterys, už jas padaro babūnėlės užaugintas vilkės palikuonis: jis papjauna žmogiškumą praradusį tėvą.

Romano pavadinimas nurodo, kad dėmesio centre – seseriškas ryšys, bet aliuzijos į biblinę ir Manno Juozapo istorijas leidžia numatyti ir šio ryšio komplikacijas. Visas aptariamo kūrinio pasakojimas dėliojamas taip, kad būtų atskleistas pagrindinės veikėjos Juozapos ypatingumas, pabrėžiant, kad ji visiškai kitokia nei seserys. Kad Juzikė kitokia, geresnė, kad skiriasi nuo savo seserų, pirmoji pastebi babūnėlė. Taip pamažu imamas vynioti geresnės už savo seseris, o vėliau ir kitas bendraamžes merginos gyvenimo siūlas. Juzikė, sakoma, nuo pat mažumės drąsesnė, atkaklesnė, pati viena išsiruošia aplankyti babūnėlės ir įveikusi visus pavojus senolės įšventinama į ypatingų galių turinčių moterų-vilkių gretas. Ji išmokoma slapto moteriško ritualo, regis, būtino moters išgyvenimui: „vaikeli, žinok, iš tokios vilkės kaip mūsų Pilkoji didelė galia eina, gulkis ant pilviuko, pašliaužk kiek galėdama atgal, prieš plauką, šliaužk, šliaužk, rankikėmis irkis lyg plauktum…“ (p. 70). Per ritualinį veiksmą Juzikė perima vilkės, sykiu ir babūnėlės galias. Juzikė turi ir geresnę atmintį, didesnį palinkimą mokslams, tą pastebi ir jos mama: „Matai, pamietlyva, kokia, tyliai stebisi Paulė, kitokia ta jos vaikas, kitokia, kas iš jos bus“ (p. 75). Tuo metu seserys vaizduojamos kaip negabios, nuolat verkšlenančios, nebenorinčios toliau tęsti mokslų, per anksti, pasakotojos vertinimu, susidominčios vyrais. O Juzikei priešingai –„niekas jai nesunku“, vyresnių vaikų mokykloje erzinama atsilaiko ir nepravirksta. Pabrėžiama ir kitokia pagrindinės veikėjos laikysena, išorė – švytinčios akys, „[l]yg niekada neužsimerktų“, eigastis, „lyg žemės nesiektų“, ir t. t. Babūnėlės lūpomis įvardijama ir iš anksto numatoma kitokia šios ypatingos sesers gyvenimo kryptis: „Juzikei reiks kažko kito.“ Seserys romane neiškyla kaip savarankiški, individualizuotus charakterius, savitą požiūrį į gyvenimą turintys personažai. Iš esmės mes nieko daugiau, be to, kad yra prastesnės, apie jas nesužinome. Jų vaidmuo pasakojime grynai foninis – pabrėžti pagrindinės veikėjos puikumą. Čia noriu padaryti teorinį ekskursą, galintį paaiškinti tokią romano naratyvo logiką.

Michelle Zimbalist Rosaldo, remdamasi antropologiniais tyrimais, teigė, kad mergaičių ir berniukų socializacijos būdai yra skirtingi. Berniukai būti vyrais mokosi už šeimos rato ribų, jų vyriškumas pasiekiamas tik atsiplėšus nuo motinų ir įtvirtinamas kaip atskirumas. Mergaitės moterimis tampa šeimoje, pirmiausia užmegzdamos ryšius su vyresnėmis šeimos moterimis. Berniukai siekia įtvirtinti horizontalius ryšius su kitais bendraamžiais ir kad apsibrėžtų save, jie privalo rituališkai ar tiesiogiai atsiskirti nuo namų. Teigiama, kad tradiciškai mergaitės ankstyvasis vystymasis gali vykti be konfliktų ar išbandymų grupėje, jų amžius, o ne gebėjimai yra svarbiausias statusą apibrėžiantis veiksnys. Mergaičių tapsmas dažniausiai traktuojamas kaip savaime suprantamas dalykas, jos bręsta sekdamos motinos pėdomis, o berniukams būtina lūžio patirtis. Dėl to, teigiama, mergaitė dažnai turi silpną ego ar tikrumo stokojantį savasties jausmą. Kadangi į vyriškas bendraamžių grupes sunku patekti, berniukai statusą, galią ir vertės jausmą pasiekia daug sunkiau. Moterų kitokia socializacija lemia, kad jos išsiugdo difuzišką priklausomybę, todėl joms sunku išlaikyti atstumą nuo žmonių, su kuriais bendrauja.

Antropologinių tyrimų apibrėžtas dvejopas socializacijos būdas atitinka kultūrinės psichologijos įvardytus du savasties – nepriklausomas ir abipusiškai priklausomas „aš“ – modelius (Hazel Rose Markus, Shinobu Kitayama). Vakarietiškasis arba nepriklausomas „aš“ iš esmės atitinka vyriškosios socializacijos suformuotą asmenybės tipą: tai savarankiška esybė, siekianti atsiskirti, nepasiduoti per didelei kitų įtakai, neužmegzti pernelyg artimų ryšių su kitais. Egzistencijos prasmė – išreikšti, realizuoti savąjį „aš“, atsiskiriant nuo konteksto. Rytų kultūros asmenų ir, atrodo, vakariečių moterų savasties modelis įvardijamas kaip abipusiškai priklausomas „aš“. Toks asmuo negali būti suvokiamas atskirai nuo kitų, tarpusavio sąsaja čia svarbiausia. „Aš“ yra ne autonomiškas, bet susiderinęs, veikiantis išvien su kitais. Tokio asmens gyvenimo tikslas – ne atsiskirti, bet atlikti priedermes, tampant tarpasmeninių ryšių dalimi.

Moteriški ir vyriški subjektyvumo modeliai pasirodo ir per skirtingai kuriamus gyvenimo pasakojimus (Dan P. McAdams). Vakarietiškąjį vyriškąjį subjektyvumo modelį pagrindžia pasakojimas apie herojaus atsiskyrimą nuo bendruomenės; veikiančiojo santykiai su supančiu pasauliu nusakomi galios, autonomijos, žygdarbių, pasiekimų, kontrolės ar izoliacijos kategorijomis. Literatūroje šiuo subjektyvumo modeliu pagrįstos gyvenimo istorijos dažniausiai pasakoja, kaip veikėjai iškyla ir įsitvirtina kaip aktyvūs ir autonomiški asmenys. O štai į bendrumą orientuota subjekto pozicija (arba abipusiškai priklausomas „aš“) pagrindžiama pasakojimu apie individo ir aplinkos santaiką, kai individualumas palenkiamas už jį didesnei visybei. Individo ir aplinkos abipusis ryšys išreiškiamas per artimumo, meilės, susitaikymo, rūpesčio ar susiliejimo motyvus.

Kad ir kaip paradoksaliai tai atrodo, iš pirmo žvilgsnio feministinį užmojį turinčiame romane pagrindinės veikėjos „aš“ gimimas atitinka vyriškąjį socializacijos modelį. Pasakojimas, kaip ir minėta, nukreiptas parodyti bręstančios Juozapos išskirtinumą. Konkurencija tarp seserų ar varžymasis tarp bendraamžių nėra būdinga anksčiau minėtai moteriškai socializacijai. Tradicinė ikimoderni moteriška socializacija, kai bręstanti mergina sunkiai atsiskiria nuo kitų, kai formuojasi išskaidytas, sunkiai nuo kitų atidalijamas „aš“, nesukuria galimybės išgyventi tokius jausmus kaip ypatingumas, išskirtinumas.

Pagrindinės veikėjos Juozapos santykį ne tik su seserimis, bet ir apskritai su bendraamžėmis moterimis puikiausiai nusakytų į romano audinį įpinti Juozapo motinos Rachelės žodžiai: „Ėjau grumtis su savo seserimis lemtingose varžybose ir nugalėjau!“ (p. 279). Nuolatinės grumtynės, jas lydintis jausmas, „lyg būtum išbandoma“, pasireiškia tuo, kad iš esmės be paliovos romane vis kitų veikėjų lūpomis pabrėžiamas Juozapos pranašumas, taigi taip patvirtinama jausena, kad ji nugalėjo! Ir bendramokslės kartoja „tu tokia protinga“, visi žino, kad ji gabi, net sienlaikraštyje apie ją rašoma. Susitikus po ilgo nesimatymo pokalbio su kraštiečiu refrenas – periodiškai Vlado išsakomas žavėjimasis Juozapos iškalba, gebėjimu daugiau įžvelgti, kitoniškai jausti. Kiti sutikti vyrai taip pat patvirtina, kad ji labai graži, gražiai šoka ir t. t. Iš esmės supantis pasaulis tarnauja kaip stebuklingas veidrodis, atspindintis tik gerąją, šviesiąją pagrindinės veikėjos pusę. Trūkumų turi aplinkiniai, o ypač seserys – jos ir silpnos, ir gali išgyventi paprastus, nenusisekusius santykius su vaikinais, jos gali ir pasijuokti, ir nenorėti mokytis, ir svarbiausia – tik joms leista gyventi paprastą, niekuo neypatingą gyvenimą. Seserų nesvarba herojės gyvenimo istorijoje pasireiškia tuo, kad jos iš didžiosios romano dalies apskritai yra pašalintos. Seserys sušmėžuoja pradžioje, parodant kitonišką augančių mergaičių laikyseną, ir jau pačioje pabaigoje – per motinos laidotuves. Net ir čia Juozapa vaizduojama už jas pranašesnė: ji stovi rami ir tiesi, dailiai apsirengusi, su skrybėlaite, o štai seserys „atrodė daug vyresnės, labiau suvargusios, apsiverkusios, ryškiom nailoninėm striukėm“. Net laidotuvės netampa priežastimi kartu seserims išgyventi motinos praradimo skausmą.

Labiausiai Juozapa savąjį kitonišką geresnį nei seserų savumą įtvirtina meilės jausmo išsviesta už šeimos rato ribų. Neatsitiktinai šioje „aš“ istorijoje svarbų vaidmenį suvaidina Šatrijos Raganos kūryba: pasakojama apie skaitomas jos knygas, apie studijuojant rašytus rašto darbus iš šios rašytojos kūrybos ir konkrečiai – apysakos „Viktutė“. Būtent šiame kūrinyje randame vieną pirmųjų pasakojimų lietuvių literatūroje, kur merginos brandą, jos savivoką nulemia meilės išgyvenimai. Apysakos pagrindinė veikėja, įsimylėjusi ne savo socialinio luomo vyrą litvomaną, save atranda už moterų bendruomenės ribų. Čia nerasime neigiamo pagrindinės veikėjos sesers Alenutės vertinimo, tačiau pasakojime ji taip ir lieka Viktutės šešėlyje. Didžiausią susipriešinimą apysakos pasakotoja patiria su bajoriškos kilmės moterimis, jos savivoka iškyla kaip visiškai priešinga nei jos bendraamžių bajoraičių merginų.

Didžiausiu kerštu bendraamžei, tikrai konkurentei, ir siekiu bet kokia kaina nugalėti galime laikyti romano pabaigoje po Juozapos mirties mylimojo Augustino sūnaus rašytus laiškus netikrai seseriai Eglei. Man didžiausią liūdesį kėlė ne knygos autorės sumodeliuota numanomai graudi situacija – po sunkios avarijos neįgalaus brolio dedamos pastangos užmegzti ryšį su našlaite likusia seserimi, bet pasirinkimas sūnaus žodžiais susidoroti su Juozapos priešininke – mylėto vyro žmona. Laiškuose seseriai pasakojant privalomai nelaimingą tėvų santuokinio gyvenimo istoriją, dar sykį įrodoma, kad tėvas pasirinko ne tą moterį. Pabrėždamas motinos trūkumus: neskaito knygų, nesidomi muzika, mėgsta tik televizorių, net ir ekonomikos studijos ar noras papuošti sutuoktinį ir pačiai gražiai atrodyti parodomi kaip ydos, sūnus menkina savo motiną. Jos gyvenimo būdą vadina „administravimu“, tokiu priešingu dvasingam literatūros kupinam Eglės motinos gyvenimui. Tokia romano užbaiga rodo, kad pasakojime nė per centimetrą nenutolstama nuo generalinės į Rachelės pergalę vedančios linijos.

Kaip ir „Viktutėje“, romane „Juozapa ir jos seserys“ randame idealizuotą meilės istoriją. Pasakojimo logika labai paprasta: ypatinga mergina gali išgyventi tik ypatingus jausmus, kurie, kaip ir visa jos aplinka, atskleidžia, patvirtina jos išskirtinumą. Šiuos Juozapos išgyvenimus siekiama aprašyti kaip radikaliai besiskiriančius nuo jos seserų. Vienas iš būdų, kaip tai daroma – sumenkinami seserų santykiai su vyrais. Štai sesers Agasikės pirmoji meilė įvardijama kaip valkiojimasis su vyresniu vaikinu („su tokiu Skirmantuku, vienuoliktoku, valkiojasi“). Sykiu pabrėžiama, kad „Juzikė aiškiai sesers elgesiui nepritaria“. Kitas būdas – Juozapos išgyvenimus aprašyti kaip nepaprastus, kitoniškus. Pirmiausia iš mylimojo laiškų suprantame, kad jųdviejų išgyvenama meilė – kažkas „nepaprasto, nebūto“. Daugiausia Juozapos ir Augustino, jos vadinamo Gusčiu, meilės istorija knygos pasakojime iškyla kaip prisiminimai, nuolat persmelkiantys vėlesnius, jau po išsiskyrimo, patiriamus moters išgyvenimus, kasdienę veiklą. Tačiau skyriuje pavadinimu „Tai aš, Juozapa“ aprašomas Juozapos ir Gusčio susitikimas, dalijantis pasakojimą į dvi dalis. Šio pasimatymo metu mergina išsiveda mylimąjį į jai reikšmingas vietas – Girią, prie daubos. Mergina atlieka daug ritualinių veiksmų – girdo mylimąjį vandeniu, plauna jo veidą, paskui ir kojas. Šiam susitikimui siekta suteikti maksimalų simbolinį, emocinį krūvį, todėl į mylimųjų pašnekesį įtraukta alegorinė kalba. Ir mergina, ir vyras savo gyvenimo istorijas pristato kaip pasaką. Juozapos pasakojimo stilistika labai panaši į XX a. pradžios moterų Onos Pleirytės-Puidienės, Šatrijos Raganos, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės simbolinių vaizdelių kalbą. Čia iškyla ir panaši į amžiaus pradžios moterų jausena – sunkiai nusakomas ilgesys, laukimas, įsižiūrėjimas „į kažką, tik jai matomą“. Vyro gyvenimo santrauka proziškesnė: čia minima Lietuvos okupacija, pasipriešinimo kova, vėliau tremtis į Sibirą, ten patirti sunkūs kūno sužalojimai, o sugrįžus – KGB persekiojimas. Iš jos matyti, kad mylimasis, kaip ir tėvas, yra istorinių lūžių patirties sužalotas. Šie išgyvenimai vėliau tampa vieninteliu galimu pateisinimu, kodėl be jokio paaiškinimo jis palieka Juozapą.

Svarbiausiame, nes po jo išsiskiriama daugybei metų, moters ir vyro dialoge gausu pertrūkių, nutylėjimų, juos išreiškia daugybė daugtaškių. Galima nuvokti, kad norima sukurti pašnekesio gelmę, pasakomiems ir nepasakomiems dalykams suteikti papildomas reikšmes, bet dėl to jis atrodo pernelyg „literatūrinis“ ir mažai tikroviškas. Juozapa prisipažįsta, kad mylimas vyras kalba tai, ką ji nori išgirsti: „girdi mane… pasakai, ko ir laukiu… žodžius, kurių laukiu…“ Tai parodo ne tik mylimųjų harmoningą veikimą išvien, bet ir ypač didelius reikalavimus vyrui ir jų santykiui. Vyras turi išpildyti išskirtine besijaučiančios merginos lūkesčius, o „aukšta“ meilė gali būti tik kaip visiška dermė, nedrumsčiama jokių nesusipratimų. Tik toks jausmas gali užpildyti vidinę merginos tuštumą: „Buvau vien iš žodžių, pasakytų, parašytų, visas mano kūnas buvo žodinis, žodžiai augo, kerojo, žydėjo, negi iki tol many buvo tuščia…“ (p. 190). Kadangi siekiama meilės išgyvenimus pavaizduoti kaip „aukštą“ jausmą – čia nėra vietos paprastiems žodžiams, kasdieniams reikalams, rūpesčiams. Visi mylimųjų žodžiai ir veiksmai privalomai verčiami į simbolinius, daugiaprasmius.

Juozapos istorijoje, turinčioje bildungsromanams būdingų bruožų, neišvengiamai paliečiamas ir moters seksualumo klausimas. Iškart pasakytina, kad išlaikoma Viktorijos laikų moteriško seksualumo samprata. Pavyzdžiui, moteris gali pamatyti ir įvardyti tik tam tikras vyro kūno dalis, jos akims skirtas ne visas mylimojo kūnas. Kaip ir Šatrijos Raganos Viktutė, pasakotoja apie Gustį sako „aukštas, šviesus, švelnus“. Vienintelė kūno vieta, kurią drįsta nuolat stebėti, aprašyti, lūpomis liesti Viktorijos laikų moteris, yra vyro akys. Aptariamame romane didžiausiu vyriško kūniškumo ženklu laikytinas užuodžiamas mylimojo prakaito kvapas, iš karto pabrėžiant, „koks švarus, koks skaistus yra mylimas, geidžiamas kūnas“. Kaip ir kituose šiuolaikiniuose moterų bildungsromanuose, epizodiškai užsimenama apie bręstantį mergaitės kūną: pirmosios menstruacijos, besiformuojančios krūtys – visi šie kūno pokyčiai, vedantys brandaus moteriškumo link, Juzikės išgyvenami su didžiuliu drovumu ar net gėda. Iš pasakojimo atrodo, kad tiek bręstantis kūnas (žūtbūt mėginama nuplauti pirmąjį menstruacijų kraują), tiek užuominos apie suaugusiųjų lytinį gyvenimą lydimi nešvaros pojūčio. Dėl to Juzikė, priešingai nei jos seserys, stengiasi kuo ilgiau išsaugoti aseksualią sąmonę: „Agasikė su Paulike jau žinojo, tikrai žinojo, šnibždėdavosi vakarais, dalindavosi kažkokiomis paslaptimis, kikendavo, tie vyrai, jie be to negali… Gal būtų man ką ir pasakiusios, bet juk visad pasitraukdavau į šalį“ (p. 263). Gali būti, kad prievartos sužalotas motinos kūnas, jos patirtis tampa tuo dideliu slenksčiu, kurį turi peržengti į brandžius santykius mėginanti įžengti Juozapa. Nešvaros, gėdos jausmai, lydintys merginos kūno brandą, vis didesnį seksualumo pažinimą, lemia, kad pagrindinės veikėjos branda, neatskiriama nuo savojo seksualumo pripažinimo ir priėmimo, yra itin ilga. Aktyvų seksualinį gyvenimą, kaip galima numanyti, trukusį tik kelis mėnesius, po kelių dešimtmečių nesimatymo, Juozapa pradeda tik įpusėjusi penktą dešimtį. Seksualinis ryšys su kitą šeimą turinčiu mylimuoju pateisinamas po šių intensyvių iš esmės bežodžių santykių gimusia dukterimi Egle.

Kaip ir dera Viktorijos laikų tradicijoje išliekančiam kūriniui, seksualinė iniciatyva visada vyro pusėje, o moteris laukia „aukštos akimirkos“, kad galėtų ryžtis pradėti lytinius santykius. Vyras suvokia ir įvardija, kad jis vyresnis ir jaučia kūno „alkį“, seksualinį gyvenimą jis pristato kaip neišvengiamą: laiške mylimajai rašo: „Juzele, juk tai turės atsitikti.“ Kaip ir minėtuose bildungsromanuose, labiau patyrę vyrai palengva auginasi sau mylimąją („auginsiu dar tave, saugosiu“) ir pratina jaunas, baugščias merginas prie minties apie neišvengiamą seksualinę patirtį. Juozapos mylimasis yra felčeris, dalyvaujantis ir gimdymuose, jam gerai pažįstamas moters kūnas; todėl moters rengimas seksualiniams santykiams vyksta ir per jos sutaikymą su savo pačios kūnu: „Juzele, nereikia bijoti savo kūno, kartais galvoju, kad kūnas turi savo atskirą išmintį… Tik klausyk jos, eik ir nuves, kur reikia…“ (p. 183). Kaip ir romane „Ten, kur gieda vėžiai“, bręstančią mergaitę su savojo kūno paslaptimis supažindina nebe moterų bendruomenė, o mylintis vyras. Kaip ir Delios Owens romane, šiame kūrinyje daug plačiau aprašyta scena, kada mylimieji visiškai priartėja prie pirmosios sueities ribos ir jos neperžengia (po kelių dešimtmečių susitikus prasidėjusių lytinių santykių aprašymas itin lakoniškas, apsiribojama keliomis pastraipomis). Svarbiausias šios scenos dėmuo – vyro gebėjimas susivaldyti, paisant moters galimybių įsitraukti, taip išaukštinama saugi mylimojo laikysena, nebūdinga, pvz., Juozapos tėvui. Mylimasis šiame romane yra tas asmuo, kuris padeda skleistis bręstančiai merginai. Jo nuolat kartojami pagyrimai, švelnus, rūpestingas elgesys patvirtina Juozapos troškimą būti ypatingai ir ją augina. Iš tiesų tiek mylimo vyro, tiek kitų asmenų pabrėžiamas pagrindinės veikėjos išskirtinumas išduoda, koks nepasotinamas alkis kamuoja betėvę dukterį. Mano galva, beveik nepertraukiamai nuo romano pradžios iki pat pabaigos su variacijomis kartojami žodžiai – „tu graži, tu protinga, tu ypatinga“ – turėjo būti išskaityti tėvo akyse. Todėl visi kiti asmenys turi atlikti pirmiausia mylinčio, saugaus, nepakartojamą dukterį auginančio tėvo vaidmenį.

Juozapos gyvenimą radikaliai pakeičiančio mylimojo pradingimą galima paaiškinti ir kaip pastangą „apsaugoti“ dar labai jauną mylimąją nuo savojo brandesnio seksualumo (jis merginos istorijos kontekste galėtų būti suvokiamas ir kaip prievartos prieš motiną pasikartojimas). Šis pasakojimas patvirtina mintį, kad sunkios vaikystės sužalotoms merginoms reikia ypatingų vyrų, šalia kurių jos galėtų pasijusti saugios, o saugumas pasireiškia kaip vyrų gebėjimas atidėti seksualinius santykius. Romane poros seksualumas pasirodo kaip nuolatinė grėsmė moteriai; štai apgailestaudama, kad taip ir neišdrįso pasimylėti, Juozapa prisipažįsta apie tuo metu justą didžiulę baimę: „Gal būtų lengviau, jei būtų įvykę, ko slapčia jau tada ilgėjausi, nors ir bijojau, jautė tą mano baimę, vaikišką dar, tikrai, nebuvau dar suaugusi, nebuvau moteris dar“ (p. 226). Ši baimė greičiausiai suformuota vyresnės kartos moterų patirties: Juzikės mama, žvelgdama į pirmą kartą sutiktą dukters mylimą vyrą, sau pagalvoja – „gal nenuskriaus mano mažiausios“. Šioje perspektyvoje realus tikėtinas vyro elgesys – kad nuskriaus, iš to kyla lūkestis, kad nenuskriaus. Išvengti prievartos pasirodo kaip ano laikmečio seksualiniams santykiams keliamų reikalavimų maksima. Galbūt dėl to savąjį seksualumą (kūno godulį, troškulį) Juozapa pradeda įsisąmoninti tik prapuolus mylimajam, kai nebelieka „tiesioginės“ grėsmės įsitraukti į intymius santykius.

Tikroji Juozapos istorija prasideda tada, kai ją palieka mylimasis. Tada ji nutraukia ryšius su namais ir fiziškai – pabėga į svetimą kraštą, ir dvasiškai – beveik nebepalaiko ryšių su namiškiais, savo krašto žmonėmis. Konkurencinė laikysena lemia, kad Juozapa yra labai vieniša, ji neturi bendraamžių draugių, negali dalytis savais išgyvenimais, ypač sunkiais, nei su seserimis, nei su kitomis moterimis. Juozapa slepia ir užgimusius jausmus, ir vėliau paliktos moters skausmą: meilė vyrui atskiria veikėją nuo supančio pasaulio, tad jos vidinis gyvenimas pamažu tampa vis didesnis ir tikresnis už besidalijamą, apkalbamą su kitais. Simboliška, kad lemtingi susitikimai su vyru įvyksta tuo metu, kai miršta pasakotojai reikšmingos moterys – babūnėlė, motina. Šių moterų vietą, atrodo, užima mylimasis Gustis. Dar vienas šios istorijos ypatumas, kad besiklostantys nežalojantys santykiai gali būti tik diadiniai: arba Juozapa sugyvena santaikoje su ją globojančiomis moterimis, tada vyras (tėvas, mylimasis) lieka fone; arba išgyvenami labai intensyvūs santykiai su vyru, tada kitos moterys pasitraukia į šalį. Romane aprašytas tik vienos poros – mylimojo Augustino ir jo žmonos bei jų sūnaus – gyvenimas, ir tas yra vertinamas kaip nesusiklostęs. Galbūt diadinių santykių dominavimas ir lemia, kad neatsiranda prošvaisčių susikurti naujai Juozapos šeimai – romanui persiritus į antrą pusę, pasakojama, kaip ji viena augina dukterį Eglę.

Tikrai gydantis ir saugus santykis romane įmanomas tik tarp moterų. Palikusi gimtąjį kraštą, bėgdama nuo nelaimingos meilės skausmų kuo toliau, Juozapa sutinka kitas moteris, padedančias jai išgyventi. Kai iš akiračio dingsta visą pasaulį atstojantis vyras, vėl atsiranda vietos santykiams su kito krašto moterimis – Veronika, jos seserimi Ona, dirbančia Vilniaus universiteto bibliotekoje. Geriausiai besiklostantys santykiai šiame romane yra ne su bendraamžėmis, bet su vyresnės kartos moterimis. Pirmoji aptariamo romano dalis išsiskiria ypatingu rašymo būdu, kuriame visi pasakojime dalyvaujantys asmenys yra tarsi susieti į vieną neišpainiojamą minčių, veiksmų, pasakymų tinklą. Mintis lengvai pereina į veiksmą, pasakymą; dažnu atveju netgi sunku atsekti, kam jie priklauso, nes šiame nepertraukiamame vyksme dalyvauja ne vienas žmogus. Tokiu pasakojimo būdu atskleista ir savita bendrabūvio forma ar pasaulio patyrimo būdas – kai veikiama, kalbama ar net mąstoma atsižvelgiant į šalia esančius ar kitus mąstomus asmenis. Čia aptinkame daugybinę perspektyvą, balsų polifoniją: močiutės, motinos, dvaro panelės, kaimyno Vlado ir t. t. Toks pasakojimas dera su vyresnės kartos moterų gyvenimiška laikysena veikti išvien, rūpintis šalia esančiais, ypač silpnesniaisiais, pagalbos reikalingais. Ši parama reiškiasi kaip beveik bežodis patarnavimas: gražiai paklojama lova, pasiūlomas gardesnis kąsnelis arba tiesiog pabūnama kartu. Akivaizdu, kad su vyresnėmis moterimis Juozapa nesivaržo ir priima jų globą, paramą. Ji taip pat moka rūpintis, globoti silpnesnius, mažesnius. Graudžiai graži scena, kaip mokytojaudama Juozapa imasi atprausti savo mokinukes, iššukuoti jų utėlėtas galvas.

Man šiame romane gražiausios buvo tos vietos, kur aprašytas vyresnės kartos moterų gebėjimas išgyventi, pasireiškiantis kaip meilė, rūpinimasis savais namais, šalia esančiais globos, pagalbos reikalingais žmonėmis. Babūnėlės sukurta namų tvarka yra atsvara visam pokario chaosui ir siaubui – čia mažoji Juzikė patiria saugumo jausmą, nepriklausomą nuo istorinių aplinkybių. Šių moterų ramybė kyla iš savo vietos žinojimo, glaudaus sąryšio su supančiu namų ir gamtos pasauliu, nedominavimo kitų atžvilgiu. Toks pats sutvarkytų, prižiūrėtų namų grožis sklinda ir iš Aukštaitijos kaime gyvenančios Veronikos gyvenimo. Susidaro įspūdis, kad būtent čia slypi moterų galimybė išgyventi visus istorinius kataklizmus.

Romano autorės pasirinkimas pokario klaikumo ir neišvengiamo įvairiopo skausmo kontekste (aprašoma ištremtų šeimų likimai, prarasti, svetimų užgrobti namai, išniekinti miesto aikštelėje numestų partizanų, tarp jų ir tėvo, kūnai, išprievartauta motina, išdraskytos šeimos, kitų auginami vaikai, suluošinti kūnai) visą emocinį krūvį sutelkti į idealizuotą meilės istoriją, parodant ją kaip iš esmės suformuojančią moterį, atitinka šiuolaikinių moterų romanų tendencijas. Atrodo, kad tik nepaprastai sureikšmintas meilės jausmas leidžia nors kiek pastumti į foną visą pokario siaubą ir sovietinio gyvenimo siurrealizmą, pastarojo romane atskleista visai minimaliai. Ir kaip kiti populiarieji moterų bildungsromanai šis išlieka Viktorijos laikų kultūros veikiamas, jo pagrindinė veikėja mėgina peržengti tuos pačius XIX a. moterų slenksčius.