NADIA ANJUMAN

Nemalonės gėlės

 

Nadia Anjuman (1980–2005) – talentinga afganų poetė, kurią mirtinai sumušė sutuoktinis, priešinęsis jos poetinei karjerai kaip nepriimtinai tradicinėje islamiškoje kultūroje. Gimtąja darì, arba Kabulo persų, kalba spėjo išleisti kelis poezijos rinkinius.

Šios Anjuman eilės paimtos iš aštuonių šiuolaikinių Herato poečių rinktinės „Eilėraščiai kaip kulkos“ (Load Poems Like Guns (2015), sudarė ir į anglų kalbą vertė Farzana Marie).

 

 

Nemalonės gėlės

 

…lyg kliedėdama bandau paaiškinti,

kaip svarbu skambint pianinu, bet

negaliu aš sėdėti priešais jį,

bijau, kad mano blankiose akyse jis

įžvelgs liūdesio ežerus giliausius…

Sonatos garsai apgaubia šią žemę,

kur moterį galima išrauti kaip gėlę,

tą juodąją gėlę vilties…

 

…Dieve, iš kur šis purvas,

nuodai lyg mirties juodumo kava?

Kur žydi šios gėlės?

Kaip jos sveiką protą išlaiko?

Kokius stalus jos puošia

vasarų ir žiemų begalybėje…

 

Skriski, juodasis paukšti,

per kruviną Rytų dangų,

per lapkričio rūką,

kur nemalonės gėlių aromatas

ir aštrus sodininko pjautuvas

niekada tavęs nepasieks.

 

 

Vieversio giesmė

 

„Suglausti mano sparnai… Skristi aš negaliu“,

parašė ji prieš krisdama,

būtybė ne žemės, o dausų,

 

vieversys, kurį užmėtė akmenimis,

į žemę ji krito, giesmė jos nutilo,

kaulai suskilo tuščiomis viltimis.

 

Kaip išlikti šiam talentui ilgai,

kai tamsybė į meną akmenis mėto,

kai jos giesmę nutraukia vilkai?

 

Giedoti pasirinko ji pati, tvirtai,

nors nuojauta turėjo jai kuždėti,

kad giedančią ją pirmą užmuš – vilkai.

 

 

Tragiški pasakojimai

 

O tragiški pasakojimai,

įsikūrėte mūsų širdyse.

Šios liūdnos akys, šie tušti geltoni skruostai –

tai baisios tavo buvimo žymės.

O liūdesio lajos!

Šimtas pavasarių, rudenų atėję išeina,

randuotų širdžių pumpurai nuvysta.

Šimtas kliūčių pranyksta, šimtas karavanų praeina.

Faraonas miršta ir Nimrodo pasakojimas baigias –

o tu vis dar žalias ir gaivus,

lyg ką tik iš gamtos gimdos atėjęs.

 

O deginantis varge,

paliki mūsų širdžių vartus,

nėra jie tie, kuriuos verta sudeginti.

Bent kartą praeiki pro svetimus namus.

 

O tragiški pasakojimai,

jūsų draugija mus užvaldo.

Žinokit, jei naujų namų neieškosit,

rytoj mes paliksim liūdnus gyvenimo griuvėsius –

o jūs, apgailėtini ir nuogi,

laiko nežinioje

liksite benamiais.

Hamal 1380 / 2001 m. pavasaris

 

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.