Kai norisi užrašyti sapną

Diedas ant Stalo kalno

Užlipu ant Stalo kalno, žiūriu – atlekia tiesiai į mane diedas. Jis dėvi raudoną storų siūlų kepurę, striukė atlapota. Mėlyni blukinti džinsai jam smunka, nes pro atsegtą užtrauktuką kyšo nuogas pimpis.

Bebėgdamas jis išsitraukia peilį. Stoviu aš su šuniu suakmenėjusi iš baimės. Spėju pagalvoti, ar galėčiau atimti iš jo peilį ir nudurti jį suvarydama visus ašmenis į pilvo šoną. Tačiau tą sekundę nežinau, ar man būtų dėl to bėdų policijoje.

Galvoju: „Kad tik viskas šuniui gerai baigtųsi.“

Kai diedas priartėja, matosi, kad jis nori pulti. Tiek mane, tiek mano šunį. Per stebuklą atimu iš jo peilį. Sukaupiu visas jėgas ir nupjaunu jo minkštą varpą.

Diedas guli, kraujuoja, verkia. Aš bėgu laiptais žemyn, nes kažkada apačioje mačiau raitąją policiją – atsiranda viltis, kad nė nereiks kviesti pagalbos telefonu.

Vakare skambinu vyrui ir sakau: „Atsitiko kai kas labai baisaus. Mane užpuolė. Aš žudyti nenorėjau. Tačiau taip išėjo, kad jis nukraujavo. Šuniui viskas ok.“

Ir toks keistas jausmas, kad ima juokas dėl to pimpio.

Siuntinys

Tamsų vakarą skambina Justiniškėse į buto duris. Einu prie durų. Spėju prisiminti, kaip vaikystėje, būdavo, paskambina į duris mano šokių partneris. Atidarius jis uždegdavo degtuką, užpūsdavo ir suvalgydavo sierą. Ir šį procesą užbaigdavo herojiška veido išraiška. Žiūrėdavau į pasirodymą pro durų grandinės tarpą, nes toliau kilimėlio jo neleisdavau. Suprask, mama sakė – negalima.

Prieinu prie durų, pažiūriu pro akutę – nieko nesimato. Atidarau, o ten – metalinis konteineris, pilnas vandens. Staiga išnyra pilkas gražus ruonis iš Baltijos jūros. Sužimba žvaigždės, spinduliuoja raibsta. Sukasi vaivorykštės virš konteinerio, girdisi raminamas vandens pliuškenimas. Ruoniukas šokinėja, nardo. Nepaprastai gražu. Atpasakoti neįmanoma, nebent esate matę kokį nors gerą, seną animacinį filmą.

Paglostau ruoniuką, jis maloniai cypsi. Nežinau, kur jis dabar – ar laisvas jūroje, ar Lietuvos jūrų muziejaus reabilitacijos centre.

Komanda

Man penkeri metai. Ateinu į stadioną, o ten penki berniukai, kuriems irgi tiek pat metų kaip ir man. Vienas blondinas garbanotas. Kitas tamsiais garbanotais plaukais. Trečias toks vikrus storomis lūpomis. Subėga į liniją, sustoja lygiuodami. Kiekvienas dėvi Diego Maradonos marškinėlius. Tada staiga jie pradeda dainuoti. Garsiai, džiugiai. Ir tarsi filmuotųsi videoklipe, dainuodami bėga į mane, maivosi, žiopčioja pagal dainos žodžius, šypsosi.

Pribėgę prie manęs stabteli ir džiugiai pasisveikina. Juokiamės, sukamės ratu. Ir tada suprantu, kad tai – Bradas Pittas, Michaelas Jacksonas, Mickas Jaggeris ir dar kažkokie du garsūs vaikystėje.

Labanakt žinutė

Septynių valandų skirtumas vargina. Kai kurias žinutes pražiopsau, kai kurių laukiu su nekantrumu gadindama nervus.

Vieną vakarą akys pradėjo merktis daug anksčiau nei įprastai. Parašiau žinutę prieš miegą ir vis laukiau, ką man atrašys. Jaučiu, snaudulys atkeliauja, šviesa išjungta, o aš vis tikrinu ir tikrinu telefono ekraną. Nesulaukiau. O gal ir sulaukiau, tik užmigau.

Ryte nubundu, ištiesiu ranką ir nuspaudžiu telefono mygtuką. Yra! Žinutė vakar visgi atėjo. Atidarau, ten – nuoroda. Paspaudžiu – vyksta Gorbačiovo laidotuvių transliacija.