Kolektyvinė paslaptis
Parodos eksponatas
„Intriga buvo užmegzta beveik tobulai“, – taip būtų galima pasakyti apie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vasario 18 d. atidarytą koliažų parodą „Satyrikonas“, kurios autorius pasirinko išlikti neatskleistas. Parodos anotacijoje menininko pasirinkimas neatskleisti savo tapatybės grindžiamas koliažams sukurti panaudota XX a. 3–4 deš. medžiaga – kūriniai tarsi surinkti iš kolektyvinės sąmonės nuotrupų, tuo laiku vyravusio tobulo žmogaus ir jo gyvenamosios aplinkos įsivaizdavimo. Kaip ir bet kuri gera detektyvo istorija, meno istorija kupina mįslių, mitų ir paslapčių, kurios laukia, kol bus įmintos. Šių galvosūkių sprendimas yra didelis intelektualinis malonumas ir tik nedaugelis gali atsisakyti tokios kultūrinės pagundos.
Galima surinkti patyrusių menotyrininkų, kolegų menininkų ar tiesiog ištikimų meno gerbėjų, akylai stebinčių vaizduojamojo meno lauką ir nepraleidžiančių naujausių parodų atidarymų, grupę ir suteikus jiems neribotus laiko ir finansų resursus laukti, kol jie išgliaudys šios parodos autorystės paslaptį. Arba galima tiesiog užeiti į KKKC internetinę svetainę ir parodų plane rasti pamirštą ištrinti autoriaus pavardę. Laimei, KKKC komanda nedirba liudytojų apsaugos programoje.
Užkirtus kelią žiūrovui ar žiūrovei tapti pradedančiuoju meno Šerloku Holmsu, telieka leisti jam ar jai laisvai ganytis po parodų erdves. Menininko X koliažų paroda „Satyrikonas“ nėra tiesioginė Petronijaus knygos, kritikuojančios savo laikų visuomenę, iliustracija, bet tekstas čia neatskiriamas nuo vaizdo. Tarpukario Europos estetiniai įvaizdžiai surinkti iš įvairių vintažinių žurnalų ir laikraščių, papildomi to laiko mažmožiais, kurie, nors ir yra eiliniai vartotojiškos visuomenės elementai, mums, žiūrintiems iš saugios laiko distancijos, atrodo žavingi, romantiški, be kapitalizmo įkrovų. Neįkainojamai idealizuotos praėjusios eros vaizdiniai sukuria niekada iš tikrųjų ir neegzistavusio pasaulio iliuziją – atsimename praėjusius laikus taip, kaip to laiko reklamos (arba propagandos) kūrėjai ir būtų norėję, kad atsimintume. Koliažo realybė suteikdama fotografijų iškarpoms naują gyvenimą tarsi įrėmina jas taip ilgai išvengti bandytose įkapėse. Tai mirties palinkėjimas vaiduokliams, švenčiantiems gyvenimą.
Parodos eksponatas
Kasdieninės estetikos ir populiariosios kultūros skiaučių kompozicijos, įtraukdamos objektus, įvykius ir žmones, sukuria naują istorinės (ne)tiesos trajektoriją, savotišką prasmės perteklių, kuriame taip pat patraukliai gali atrodyti olimpinis plaukikas ir besišypsantis, šventinę eilutę dėvintis diktatorius. Manieringas latentinį pakilimą išgyvenančios visuomenės veidrodis nenoriai leidžiasi perskrodžiamas, tačiau nepalieka nuojauta, kad už retro vaizdų orgijos slypi kažkas daugiau. Visavertiško ir stilingo gyvenimo scenos vilioja net žinant, kad po kelerių metų jų veikėjų lauks vienas iš žiauriausių karų pasaulio istorijoje. Užuot pripažinę savo moralinį pasenimą ir suabejoję savo statusu, seksizmą, toksišką vyriškumą ir rasizmą smerkiančiais mūsų laikais šie koliažai mėgaujasi savo stilistiniais pranašumais, lyg siūlytų mums alternatyvią gyvenseną. Mes iš tikrųjų iš dalies grįžtame prie XX a. pirmosios pusės etinių nuostatų – #MeToo ir vadinamosios cancel culture šaknys siekia viešo moralinių prasižengėlių gėdinimo tradiciją, tik šakės ir deglai šiais laikais virtualūs. Grįžtantis santūrumo ir (polit)korektiškumo vertinimas vis dėlto apgaulingas ir ne visada aišku, ar jo tikslas yra ištaisyti konkrečią klaidą ir didesnį jėgų disbalansą (tarkime, baltaodžių rasės kolonizacijos kontekste), ar tiesiog tai yra naujausias būdas susidoroti, pažeminti ar pasityčioti iš suklydusiojo žmogaus. Susikurianti nauja dorovės hierarchija, atrodo, motyvuojama produktyvumo, o ne elgesio ar vertybių matais.
Nors fotografija daug prisidėjo prie „objektyvios“ istorijos fiksacijos, regis, tik ne taip seniai pradėjome suprasti jos klaidinančiąją pusę: rakursas, poza ir į kadrą neįeinantys dalykai visiškai pakeičia tikrąjį vaizdą. Pasiremdami mūsų jau iki skausmo ištobulinta gražiosios pusės vaizdavimo strategija, koliažo žmonės į mus žiūri kaip mūsų veidrodžio (blogosios) pusės atspindys. Koliažas yra išskirtinė XX a. laikmena, atspindinti tai, kaip vartome straipsnius ir reklamas žurnaluose arba kaip perjungiame televizijos kanalus, bet parodos „Satyrikonas“ vaizdų ekologija, jos reanimuojami praeities fantomai yra gąsdinančiai šiuolaikiški – taip autentiškai juos sudėlioti galėtų tik dabarties žmogus, kuriam prieinamos neribojamo informacinio naršymo gelmės, kuriose nebeegzistuoja originalo terminas. Kuo daugiau klonų, tuo labiau ilgimės tikrai savitų individų. Skirtingų sluoksnių prisotintas paviršius išgauna gylio optinę iliuziją, o žiūrovo kameros objektyve tarsi susidvejina du pasauliai – vienas yra tas, kurį gyvename dabar, o kitas yra mūsų paralelinis gyvenimas, kurį estetizuotai išaukštins ateities kartos. Simuliuota laiko mašina sugeneruoja regimą praeities antrininką, mus guodžiantį linijinės evoliucijos miražu.
Atskleisdami paslaptį, išmokstame, kad jeigu tavo paslaptį žino daugiau nei vienas žmogus, bergždžia tikėtis, kad ji bus išsaugota. Taip pat kaip naivi mirštančių imperijų arogancija prieš barbarams ateinant ir išplėšiant jų paskutinį puslapį gali tapti daugiasluoksniu hipertikrovės žaidimu.
Parodos eksponatas
Paroda veiks iki kovo 13 d.
