„Išrandant Aną“: (ne)kreivas tūkstantmečio kartos veidrodis

 

Vasario 11 dieną pagaliau išėjo serialas, kurio visi daugiau ar mažiau laukė nuo 2019-ųjų, kai Ana Sorokina (tuometinis Niujorko elitas ją žinojo kaip Anną Delvey) buvo nuteista 4–12 metų kalėjimo už didelio masto kapitalo ir paslaugų vagystes. Be abejo, stilingiausias vagystes nuo Franko Abagnale’o („Pagauk, jei gali“) laikų. Ana Sorokina – 25 metų moteris „iš niekur“ – įtikino įtakingiausius verslininkus ir bankininkus, kad yra turtinga paveldėtoja iš Vokietijos, ir buvo per plauką nuo to, kad gautų 20 milijonų dolerių paskolą savo svajonių verslui – Annos Delvey fondui, išskirtiniam klubui ir galerijų erdvei, įsteigti. Ką ir kalbėti apie visą būrį meno ir kultūros pasaulio žvaigždžių, kurios „nupirko“ Anos įvaizdį ir sutiko prisidėti net nemirktelėjusios. Visi jie patikėjo Anna Delvey – moterimi, kurios niekada nebuvo.

Pažiūrėjus serialą, ryškiausius Sorokinos interviu ir paskaičius straipsnius bei pačios moters rašytas esė, gana greitai pasidaro aišku, kodėl jai taip gerai sekėsi meluoti – Ana norisi tikėti. Šalia jos garsusis tinderio sukčius Simonas Levievas atrodo geriausiu atveju kaip apsukrus penktokas. Simonas žino, kad meluoja, ir tiesiog bando „prasisukti“, lyg rytojaus nebūtų. Ana aplink save kuria nesuardomą naratyvą ir planuoja ateitį, kurioje ji bus viskas, kas jau tiki, kad yra. Jos gyvenimas parodo, kas nutiktų, jei instagramo filtrais galėtume koreguoti ne tik nuotraukas, o ištisą gyvenimą. Ji daro tą patį, ką darome ir mes visi, – tik gerokai pažangiau.

  

Monetizuota egzistencija

 

Nors ir kaip serialas įtraukia ir kaip lengva smerkti amoralų Sorokinos elgesį, kartu jis sukelia ir labai keistą ir šiek tiek nemalonų jausmą – aš tai pažįstu. Tiek serialas „Išrandant Aną“, tiek dokumentinis filmas „Tinderio sukčius“ yra krištolo skaidrumo tūkstantmečio kartos (millenials) veidrodžiai, atspindintys viską, ką turime bjauriausio: internalizuotą ir romantizuotą kapitalizmą, didybės vizijas, gyvenimą nuo įkvepiančios citatos iki įkvepiančios citatos ir tai, jog kad ir kaip smarkiai bandytume dekonstruoti sėkmės sąvoką, mes visi žinome, ką iš tiesų reiškia būti sėkmingam. Gali būti išstudijavęs Marxą, ištisai sugraužęs Adorno ir atmintinai išmokęs visą Foucault korpusą, bet, dienai baigiantis, tu gali be sunkumų surikiuoti savo klasiokus į dvi voreles: tuos, kuriems pasisekė (kaip gaila, kad neturime puikaus frazės „who made it“ vertimo), ir tuos, kuriems ne.

Nieko keista, kad, vos Anos ir Simono istorijoms pasiekus viešumą, tie, kurie jų neteisė, – juos tiesiog garbino. Ana ir Simonas įgyvendino didžiausią tūkstantmečio kartos fantaziją – tapo žinomi ir turtingi be jokių formalizuotų įgūdžių ir pastangų. Dar neseniai „nestandartinės“ sėkmės etalonas buvo Steve’as Jobsas, kuris metė universitetą ir garaže sukūrė „Apple“, šiandien Steve’as jau atrodo kaip gerokai persidirbęs žmogus. Kam gaišti laiką garaže, kai gali tapti influenceriu, vlogeriu, gyvenimo būdo korifėjumi. Kas gali būti geriau, negu monetizuoti pačią savo egzistenciją? 

 

„Viskas per pažintis“

 

Mes esame karta, kuri kartojo visas reikalingas mantras: feikink, kol pavyks, dirbk, kol tavo parašas taps autografu, apsirenk darbui, kurio nori, o ne darbui, kurį turi. Mes esame karta, kuriai buvo įrodyta, kad geriausias aksesuaras yra tie keisti „akiniai“, kuriuos uždeda arkliams, kad jie nesidairytų į šalis. Mus to išmokė žmonės, kuriems tokie akiniai jau pasiteisino – kuriems tunelinis matymas jau „atsipirko“. Tunelinis matymas, beje, yra optimali anatominė būklė norint tapti sėkmingam, nes tada tau nereikia matyti savo vizijos kainos.

Tunelinis matymas yra neabejotina Anos Sorokinos sėkmės paslaptis. Žiūrėdami į šią, rodos, niekuo neypatingą moterį, įtakingiausi Niujorko žmonės matė tai, ko ieškojo, – investicinę galimybę. Gerai pradžiai jai tereikėjo rasti porą įtakingų draugų – visa kita įvyko kone savaime. Ji puikiai žinojo, kad ištroškusių (thirsty) žmonių mąstymo procesas veda labai aiškiu keliu: 1) „Ši moteris gali padėti man uždirbti pelno“; 2) „Ar tikrai ji gali padėti man uždirbti pelno?“; 3) „Taip, ji gali padėti man uždirbti pelno, nes X ja pasitiki, o X bet kuo nepasitiki.“ Nieko naujo. Senas geras modelis „per pažintis“, kurį visi pažįstame iki kaulų smegenų.

Be abejo, šiais laikais metodas „per pažintis“ turi gerokai daugiau spalvų. Skaitmeniniame pasaulyje žmones „pažįstame“ iš jų socialinių tinklų įrašų, nuotraukų, komentarų. Tiek Ana, tiek Simonas susikūrė nepriekaištingus skaitmeninius pėdsakus: visi įkalčiai sufleravo vieną išvadą – „šis žmogus šika pinigais“. Tai, be abejo, tik vienas iš įvaizdžių, kurie gali būti naudingi. Tačiau juk net patys intelektualiausi intelektualai kruopščiai kuruoja savo socialinių tinklų įvaizdžius. Nieko nepublikuoti neretai yra toks pat apgalvotas strateginis judesys, kaip ir publikuoti 5 kartus per dieną. Visi pažįstame visą būrį žmonių, kurių apdulkėjusios asmeninės paskyros byloja, kad jie gyvena po akmeniu, nors susitikus paaiškėja, kad jie puikiai žino, kur atostogavai pastaruosius trejus metus. Like’as šiais laikais yra tokia pati valiuta kaip ir euras, už ją galima stebėtinai daug nusipirkti. Pavyzdžiui, įvaizdį. 

 

Kiek kainuoja skausmas?

 

Kodėl taip sunku žiūrėti į Aną ir Simoną? Ar tik todėl, kad mes patys parduodame tą patį, ką parduoda jie? Ar ir todėl, kad mes patys visa tai ir perkame? Ar todėl, kad žinome, kaip paprasta sukurti iliuziją, ar todėl, kad ir patys gyvename šiek tiek „avansu“: vertiname ir pateikiame save tokius, kokie dar tik būsime; pičiname tekstus, kurie dar neparašyti?

Vienas iš labiausiai sukrečiančių serialo „Išrandant Aną“ personažų yra Rachel Williams, kuri, iki Anai patenkant teisėsaugos akiratin, porą metų mėgavosi jos dosnumu pačiomis įvairiausiomis formomis: drabužiais, masažais, kelionėmis. Dosnumas, deja, vėliau pačiai Rachel kainavo labai daug sveikatos ir pinigų, nes prabangios kelionės į Maroką metu, kai viešbutis atmetė visas viršytas Anos kreditines korteles, Rachel teko užstatyti savo darbovietės „American Express“ kortelę. Vėliau, jai nesitikint, iš šios ir kitos Rachel kortelės buvo nuskaityta 60 tūkst. dolerių.

Teisme Rachel verkdama pasakoja savo istoriją, teigdama, jog šis traumuojantis įvykis ir visi skandalai, kurie vyko po jo, buvo blogiausia, kas kada nors nutiko jos gyvenime. Tai, ką jai pasakė Anos advokatas, giliai sukrėtė ir mane, ir, manau, daugelį serialo žiūrovų. Jis „priminė“, kad savo traumas Rachel pardavė trims skirtingiems subjektams. Jos kelionės istoriją nupirko „Vanity Fair“, draugystės istoriją knygos formatu – „Gallery Books“, televizijos serialo formatu – HBO. Iš viso už traumas buvo sumokėta daugiau kaip 600 tūkst. dolerių. Rachel atvyko į Niujorką tapti rašytoja. Po dvejų metų jos rankose buvo šie trys pasiūlymai. 

 

Pilkšva moralė

 

Mes visi norime tikėti, kad esame moralūs. Kad esame geri žmonės. Visi puikiai mokame net tuščiausius savo siekius aplipdyti altruistiniais blizgučiais. Bet blizgučiai būtent ir yra – blizgučiai. Labai dažnai girdime verslininkus pasakojant savo vizijas, kaip išties jie trokšta suteikti vartotojui kažką ypatingo – paskatinti, įkvėpti. Tačiau puikiai žinome, kad ketvirčio tikslai vertinami ne įkvėptų ir paskatintų žmonių skaičiumi. Ketvirčio tikslai vertinami tuo, kiek pavyko uždirbti pelno. Ketvirčio tikslas – pelnas. Verslo tikslas – pelnas. Visa kita – blizgučiai.

Bet mes tikime blizgučiais, nes patys jais nuolat apsikarstome: instagramo filtrai gali apgauti tiek pat kiek ir sąmoningas pasirinkimas niekada jų nenaudoti, „Balenciaga“ batai – tiek pat kiek ir nunešioti „Humanos“ sportbačiai. Visi mes meluojame, visi viską pagražiname ir, bekomentuodami kitų nuopuolius, patys kažko išties norėdami ribas piešiame tik akvarele.

Čia nėra moralo, kad mes esame kažkaip unikaliai sušikta karta. Turbūt tiesiog turime gerokai daugiau būdų savo sušiktumą parodyti ir monetizuoti. Turime gerokai daugiau būdų patikėti, kad nebūtina viską užsidirbti – pakankamai daug gali gauti, nes esi. „Aš esu žaidėja! – šaukia Ana, slysdama žemyn savo kalėjimo kameros siena. – Aš buvau taip arti.“ Ir ji teisi. Tai, kas kadaise priklausė tik turtingiems paveldėtojams, dabar, rodos, ranka pasiekiama visiems. Dar vienas sekėjas, dar vienas vaizdo įrašas, ir aš jau būsiu TEN. Dar vienas melas, dar vienas blizgutis, ir man niekad nebereiks meluoti. Klasikinė auksinės žuvelės istorija ir klasikinė jos išeiga: ir Ana, ir Simonas liko prie suskilusios geldos. Prie ko liksime mes?