užstrigę

 

laiškas

 

gerai pažinojai mane

gal net permatei

 

sakei kad viskas turi būti taip

kaip lūžta spindulys pagavęs

ligoninės kieme trykštančio fontano srovę

 

niekada nesiteiraudavai kelintoji diena bado mūsų akis –

kaip ir visas kitas stumtelėdavai į priekį

kai norėdavau apsigręžti

 

dabar mielai klausyčiausi tavęs

žiūrėčiau į keistą it Budos Šakjamunio tavo šypseną

bet jau seniai panirai į vandenyną

ir ištirpai tartum oranžinio saulėlydžio atšvaitas

 

tiesą sakant nekenčiu sūpuojančių

ryškiaspalvius atspindžius bangų garso –

jis nuolat primena kad išnirusi tampu tik tuo

kuo esu šią akimirką

 

 

korta

 

Ką teisti? Niekas nenusikalto.

 Jurga Ivanauskaitė, „Placebas“

 

namų durys uždaro ieškotojus

anapus plevenančios plunksnos

bjauri Vilniaus žiema

 

jei bandytų darkart pro plyšį praslysti

arba pažvelgti į veidrodį

neatsitrenktų nuovargis į jo paviršių

nežinia ką reikėtų nuteisti

 

o ar tai gali įvykti?

ar žiūrint į nutilusią bet vis dar besisukančią plokštelę

įmanoma suvokti ką reiškia ganyti snaiges? –

tarytum išdavikiški angelai jos ištirpsta

 

kam puoselėti tą ko ateityje nebebus?

arba įtikėti kad regėtas pavidalas yra visų geriausias

nors ir priklauso svetimai užgaidai

 

pagaliau net numatyti įvykiai išslysta iš rankų

kai vaizdas kortoje verčiasi į kitą pusę

katė murkia vibruojančią mantrą

o cerkvės kupolas meta šešėlį

 

 

užstrigę

 

sutrinku kai sužinau kad tą pačią dieną gimė

daug vilčių teikianti rašytoja

ir žudikė maniakė

tą pačią dieną atklydo katinas

ir užgeso pirmagimio gyvybė

 

sutrinku kai daina susiklijuoja su tekstu

ir mane pasmerkia jį prisiminti

vos tik nuskamba pirmasis akordas

mergaitė besišypsančiam vaikinui riša kaklaraištį

nenutuokdama kad jis mirs nuo šūvio į galvą

 

sutrinku kai dovanoji man puokštę

bet neturiu kur jos pamerkti

sutrinku sutrinku sutrinku

kai pamatau spalio mėnesį pražystant kaštoną –

nususę žiedeliai nejaukus šniokštimas

automobilių ratams besisukant šlapiu asfaltu

reikalaute reikalauja – fotografuok!

 

ar sugebėtum į savo protą visa tai sutalpinti? –

tai tik sapnas tai tik sapnas kurį reikia paaukoti

panašiai kaip Abraomas būtų paaukojęs Izaoką

būtų paaukojęs jei ne jei ne jei ne jei ne jei

 

 

blakė

 

pagaliau išaiškėjo kuo trenkė vaikystės drabužiai –

medine skydblake:

vargšas gyvis netyčia pateko

į kambarį pro atvirą langą –

pasklido šleikštulį keliantis kvapas

 

tik nereikia dabar mąstyti apie tai

kad mes visi it po skydais

kad vis vien neapsisaugosime

nuo subtiliausio vėjelio

atpūtusio žalią padarą

pripažink – simpatizavai jam – pakabinai

paveikslą kuriame nupiešta blakė

šaipeisi iš kitų teigiančių esą baisu

kai tave nuolat persekioja

bet argi reikia taip susireikšminti? –

 

visos knygos ir visi atvaizdai apgavo

lyg ašaros be pateisinamos priežasties

keistos dėmės – baimės žymės

pradvisę drabužiai – prašai sulopyti juos

o aš norėčiau palikti kiaurymę

nors ir girdžiu pro eglynus slystančio dvelksmo aiktelėjimą

kai šis užkliuvęs už aštraus spyglio susižeidžia

 

 

tryliktasis mėnuo

 

keistas tas tryliktasis mėnuo –

pažada susimokėti bet vis neatsiskaito

kalendoriuje numato gimtadienio šventę

bet jai besiruošiant

per stipriai suverži kaklaraiščio mazgą

 

įsispraudęs tarp kitų liudininkų tvirtina –

tavo veidukas pamėlęs

nors dar nežinai

ką iš tiesų reiškia nekvėpuoti

 

sunokina uogas

kurios patekusios į burną

įsirėžia kaktoj dviem vertikalėmis

 

prieš akis pakišęs bjaurų portretą vilioja eiti tolyn

bet skudurėliu taip nublizgina stiklą

kad visų akivaizdoje trenkiesi į jį ir išgyveni gėdą

 

 

sirpimas

 

vakarėjančio dangaus spalva

susigeria į šūkaujančius vaikus –

tai įvyksta tik vasarą

karščiui blukinant daiktų kontūrus

alinant žolę kieme tarp padžiautų

vėjo žaidimams paliktų antklodžių

 

privalau palaistyti gėlę

kuri netrukus apsipils raudonais žiedais

neišsibaltinti į sieną atremtos nugaros

kai ramiai stebiu dūkstantį

vyšnių žvilgesiu žongliruojantį

besibaigiančios dienos triumfą