Delčia

 

Delčia

 

Kai prabundu vidury nakties,

ir už lango šviečia delčia,

prisimenu jūrą, kalvas ir kopas,

naktis, kai eidavom iš draugų namo,

kai saugojausi krūmų, kad šuo neišlįstų,

kai bijojau juodų katinų, o rudus tampiau už ūsų.

 

Tada mūsų kaimas kitoks buvo, gatvės trumpesnės,

vieni kitus pažinojom.

 

Raukšlėtuose kaimynų veiduose dulkėjo nepriklausomybė,

atėjusi jiems per vėlai, o mums atnešusi suvokimą,

kad ledų būna ne tik šokoladinių, ne tik plombyro.

 

Seniai jau žliūgėm užžėlė tie takeliai.

Seniai ugniažolės geltoniu užliejo patvorius,

kur su vaikystės drauge burdavom kortom –

tai ji man santuoką išbūrė, vaikus ir laimę,

o apie negandas tylėjo, nors veide mačiau baimę.

Vėliau išdavė, ką gyvatės ir laivo kortos reiškė,

bet buvo per vėlu.

Nudilęs mėnulis jau buvo atgimęs.

 

 

●

 

 

baltos aplūžusios kriauklės išplautos ant kranto

birus smėlis tarp mano pirštų

ir mano vaiko kastuvėly

kuriuo kartu kasėme gilią duobę – spąstus

nieko neįtariantiems atostogautojams paplūdimy

 

iškastą duobę apdėjom šiaudais užklojom plėvele

apibarstėme biriu smėliu

kad būtų tikriau

pažėrėme kelias kalkių baltumo kriaukles

tada pasislėpėm už kopos ir laukėm

laukėm kol sutemo

 

patekėjusio mėnulio prieblandoj

pakilus vėjui – audros šaukliui

išlindom iš savo slėptuvės

mano pečius slėgė kibirėlių ir kastuvėlių

prikrauta kuprinė

ir kareiviška maskuotė

 

mėnulio prieblandoj mes ėjom į žvalgybą

bijodami ant kopų besislepiančių priešų

pametėm kryptį pamiršom atstumą išdavėme tikslą

ir vis ėjome

maskuotės ir krovinio slegiamais pečiais

nuo sunkių batų skaudančiom kojom

ant padų jausdami šviežių pūslių spyglius –

 

jie mus surado ryte

didžiulėj duobėj kurią buvo apsėmęs vanduo

nuplovęs maskuotę ir ištirpdęs mūsų kūnus

visa kas liko

buvo sunertos rankos

baltos ir suskilusios kaip kriauklės

 

 

Palaikai

 

Tikrai jie ne žemėj, ir ne danguj.

Nežinau, kur jie liko, kai sūnus išėjo.

 

Karvės rupšnojo žolę, upelio vaga per pievas driekės,

viskas liko vietose, tik jo neliko, ir laukai nemelioruoti,

ir bažnyčia be bokšto, ir ežeras tas pats.

 

Pakrantėse tos pačios antys, tie patys ajerai,

net žvejai, ir jie tie patys.

 

Šimtus metų jie tie patys.

 

Ta pati ragana. Tas pats rutulys,

tik ne krištolo, o iš molio,

tas pats receptas, ta pati šiurkšti ližė,

tik duona –

vienąkart trapesnė, o kitą kartą

kaip akmuo sunki.

 

 

●

 

 

šią naktį sapnuojasi man mirę

ateina tyliai ir sustoja

stebi nemigos agoniją

prieina arčiau prie lovos

tiesia rankas bet nekviečia

guliu nejudėdama

laukdama tolesnio gesto

už lango liejasi prieblandos garsai

čiulba miesto paukštis

kurį girdžiu greičiausiai tik aš

 

tada senelis ištraukia adatą

iš aksominio švarko užančio

duria man į centrinę veną arčiau širdies

ir sako

pro čia tekės bendra mūsų plazma

mūsų bendras raudonis gyvastis

alsavimas ir sveikata

pro šitą kateterį

 

 

●

 

 

ispanų gotikinis romanas,

jis rašytojas, ji našlaitė,

jie myli, nekenčia, nejaučia, nujaučia,

jis serga, ji išteka už senio,

jie užmiega, jie patenka į košmarą,

jo bokšto name už spintos glūdi slaptas kambarys,

jame dūla lavonas, jos lovoj po čiužiniu

traška jo meilės laiškai, byra dulkės ant juodo parketo,

į langus beldžiasi vampyrai, rankas tiesia atgijusios lėlės,

nuo jūros artėja audra,

ji viską nušluos

 

bet nesvarbu, neturi reikšmės visa tai, nes jų meilė

nugalės,

nugalės viską, ir aižantį ledą, ir kapus, į kuriuos kas naktį jį kviečia

vyras apanglėjusiais sparnais,

šviesos nešėjo veidu

 

sunkus ispanų gotikinis romanas,

penki šimtai penkiasdešimt puslapių sapnų,

pilių, užmūrytų kambarių,

tiek traškančio popieriaus,

tiek dulkių,

tiek šviesos žaismo ant grindų,

kai užverčiu knygą

 

bet užversti tavęs aš negaliu

ir skaitau tave, ir sapnuoju