IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Išgyventi pragare

 

Vytautas Pliura. Švelnumas pragare. Eilėraščių rinkinys. Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. V.: Kitos knygos, 2021. 182 p.

Vytautas Pliura. Švelnumas pragare. Eilėraščių rinkinys. Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. V.: Kitos knygos, 2021. 182 p.

Skaitydama poeziją vis dažniau susimąstau, kas joje yra svarbiausia. Viena vertus, rašantysis arba rašančioji gali konstruoti poetinį pasaulį, pranokstantį kasdienį suvokimą, kartu išryškindamas  (-a) tam tikrą problemą. Kita vertus, siekiant perteikti svarbią žinią, rizikuojama pasiduoti lėkštumui ir „gaminti“ vienaplanius, todėl neįdomius tekstus. Lietuvių kilmės amerikiečių dramaturgo ir poeto Vytauto Pliuros (1951–2011) eilėraščių rinkinys „Švelnumas pragare“, prakalbintas lietuviškai praėjus dvidešimčiai metų nuo jo pasirodymo originalo kalba, pirmiausia patraukia dėmesį dėl eilėraščių subjekto atvirumo. Tačiau tas atvirumas šiek tiek apgaulingas, nes V. Pliuros naratyvinė poezija kupina vis iš naujo atsiskleidžiančių ir kintančių prasmių.

Rinkinyje parodoma, kokia daugiabriaunė, prieštaringa ir sudėtinga yra tikrovė. Prieštaringumas, be abejo, susijęs su eilėraščių subjekto išgyvenamomis būsenomis ir aplinkinių agresija dėl jo homoseksualumo. Ne viename eilėraštyje sukuriama įtampa tarp sociumo ir kalbančiojo, kurio gyvenimo istorija paženklinta prievarta, pažeminimu, prostitucija, maištu. V. Pliuros subjektas, nesitaikstantis su vyraujančiomis taisyklėmis, kone rėkte išrėkia apie diskriminaciją ir neteisingumą, tačiau skaitant rinkinį įmanoma įžvelgti įvairiomis formomis pasireiškiantį artumo troškimą – nuo mistifikuoto motinos ilgesio  (p.  80) iki gimtojo Ilinojaus peizažų, nuo vaikinų paveikslų, dėl kurių „alpsta širdis“, iki meilės jaunesniajam broliui išpažinimo  (p.  152–162), pagaliau nuo subtilios erotikos iki pornografijos.

Įtempti santykiai su tėvais, paauglystėje kamavusios kaltė ir baimė, išaugusios į neapykantą, atskleidžia, kad subjekto gyvenimas nėra „savaime suprantama“ duotybė, veikiau nuolatinė kova, nebūtinai suteikianti palengvėjimą: „[...] Mano siela ten ant Graikijos kalvos šlaito  / Ilsisi žalumoj  / Kur avys tyliai rupšnoja žolę  / Nė nenutuokdamos nieko nei apie grožį,  / nei apie sielvartą“ (vertė G. Pulokas,  p.  37). Taip piešiamas skausmas netekus mylimojo. Žalios spalvos simbolika rinkinyje pasirodo kaip neišvengiamas gedulas ir prarastis: „[...] Už gulbės plaukia gulbiukai, švelnučiai  / Plaukia žalsvu tvenkinio vandeniu  / Gulbiukai tokie pažeidžiami  / Jie sprunka iš žalio žalio vandens  / Į žalią žalią stadioną  / [...] Sirenos… kažką užlenkė  / Gulbiukai pažaliuoja,  / juos sumindo bėgikai“ (vertė M. Burokas,  p.  73). Įtaigūs, sukrečiantys V. Pliuros pasakojimai neapsieina be daugiakultūrės Amerikos vaizdų, realių asmenų minėjimo, politinių, istorinių įvykių (pvz., Vietnamo karo).

Tekstų keliasluoksniškumas neretai įpareigoja žvelgti į daugelį dalykų vienu metu. Eilėraščių pasakotojo dėmesingumas įvairioms detalėms suteikia joms nepamainomą vertę, kai svarbu tampa ne tik tai, ką išgyvena ir jaučia subjektas, bet ir aplinkinis vyksmas. Žingsnis po žingsnio kalbantysis atskleidžia savo asmenybę tarsi kitoje šviesoje, parodydamas, kad ne viskas ir ne visada iki galo paaiškinama. Tarkime, subjekto atsiskyrimas nuo šeimos tampa sąlyga įtvirtinti savo tapatybę, bet rinkinyje nuolat jaučiamas geliantis namų ilgesys, kurį pasakotojas atpažįsta ir kituose („[...] Vaikinukai iš Nebraskos, iš Ilinojaus, iš Naujosios Meksikos…  / Visi jie pabėgę iš namų… namų… namų…“, vertė G. Pulokas,  p.  19).

Dera paminėti, kad knygoje yra Virginijos Kulvinskaitės-Cibarauskės straipsnis „Poezija anapus švelnumo ir pragaro“  (p.  171–178), kuriame kritikė ne tik aptaria
V. Pliuros eilėraščių probleminį turinį, bet ir nurodo jo kūrybos sąsajas su biografija, amerikiečių išpažintine poezija, homoseksualių asmenų diskriminacija ir pasipriešinimu: „Homoseksualumas – neatsiejama V. Pliuros eilėraščių pasakotojo tapatybės dalis. 6–7 dešimtmečiais Amerikoje homoseksualumas vis dar klasifikuotas kaip liga. Homoseksualūs asmenys gydyti elektros šoku, insulino injekcijomis. Daugumoje valstijų už homoseksualius santykius tuo metu vis dar bausta. Pasaulis, kuriame dėl lytinės orientacijos esi laikomas nesveiku, nenormaliu, – tai pragaras“  (p.  172). Nors V. Pliuros eilėraščių turinys susijęs su konkrečiu sociopolitiniu kontekstu, jo pasakojimai apima kur kas daugiau, nei kalbantysis regi ir patiria, nes, galima sakyti, per naratyvą jis sukuria patį save: „[...] Aš egzistavau  / Sukūriau save iš nieko  / Niekas negalėjo manęs sunaikinti  / Jei bent vienas žmogus perskaitys šį eilėraštį  / Aš išgelbėtas“ (vertė G. Pulokas,  p.  123). Būtent kūrybinis aktas tampa anonimiškumo ir abejingumo priešnuodžiu, kai net, atrodytų, nereikšmingiausia detalė yra pripildoma poetinės jėgos: „Susitikom bare baklažanų spalvos sienom,  / cigarečių dūmai raitės atsimušdami nuo biliardo stalo  / lyg besiplaikstanti cirko palapinė.  / Priėjai prie manęs tarytum įtemptu lynu,  / lyg tau būtų grėsę parkristi ir užsimušti“ (vertė G. Pulokas,  p.  81). Tarsi hipnotizuodamas V. Pliura vilioja skaitytojus į eilėraščio erdvę, kurioje, viena vertus, atsispindi tikrovė, kita vertus, ji sukuriama iš naujo, spinduliuojanti grožį ir atšiaurumą.

Svarbu akcentuoti, kad kalbinė raiška perteikia įvairiausias subjekto emocines būsenas – tiesmuką, agresyvų, kartais kiek isterišką kalbėjimą atsveria melancholija, užkoduotos prasmės, netikėti sugretinimai, asociatyvūs ryšiai. Pavyzdžiui, cikle „Čiuožinėjimas tamsiojoje Mėnulio pusėje“ (vertė M. Burokas,  p.  93–114) balansuojama tarp tabu laužančio pasakojimo ir metaforinio kalbėjimo, nevengiant (auto)ironijos: „[...] Ar esat kada girdėję  / apie kekšę, vardu Vytautas?“  (p.  102). Griaudamas heteronormatyvią tvarką, o tiksliau – parodydamas, kad ji niekada neegzistavo, subjektas pasakoja apie slapta pas jį ateinančius klientus. Kitaip tariant, prostitucija tampa vienu iš būdų kovoti prieš veidmainystę ir apnuoginti kruopščiai slepiamas visuomenės žaizdas, kai abejingai tylima ir gyvenama it „priplėkusioje pragaro spintoje“  (p.  99). Svarbų vaidmenį čia vaidina ir kūryba: „[...] Pasakė, kad užmuš mane, jei kam prasitarsiu.  / [...] Ar TAI ir vadinama  / „prasitarsiu“, Miki? Tavo pavardė „Time“ žurnale??? Kai  / ši poezijos knyga pasirodys, būsiu jau pasidaręs plastinę  / operaciją ir gyvensiu kur nors Kolorado valstijoj, dirbsiu  / rančoj ir valgysiu keptas pupeles iš ketaus keptuvės, kurva  / tu. Surask mane, kad gudrus“  (p.  113).

Keršto troškimas, pyktis, kuris tampa pasakojimo varomąja jėga, susiję ir su neapykanta sau. Įdomu, kad kalbantysis kartais atrodo taip, lyg būtų konkrečios situacijos stebėtojas, staiga susivokiantis, kad būtent jis ir yra tos situacijos pagrindinė figūra: „[...] Būčiau norėjęs virsti ta trapia azijiete jo rankose,  / vystančia, tarsi  / Didinga magnolija  / Tačiau šįryt, atsidūręs tam pat ritualiniam švęstam vandeny,  / ūmai suvokiau, kad  / Aš visą laiką ir buvau toji sena azijietė“ (vertė G. Pulokas,  p.  149). Subjektas supranta, kad jis jau nuo pat pradžių neturėjo kitos išeities, tad esama įtampos tarp valingo apsisprendimo ir pasirinkimo nebuvimo, tarp pasipriešinimo ir neišvengiamybės, tarp geismo ir vienatvės („[...] Daug sekso, nedaug meilės“, vertė M. Burokas,  p.  89).

Vis dėlto net ir pragare esama švelnumo. Tai nurodo ir eilėraštis tokiu pat pavadinimu kaip knyga (vertė G. Pulokas,  p.  125–127), kuriame kalbantysis žvilgsnį nukreipia nuo savęs į savo tėvą, pasakodamas apie šio sapnuojamus košmarus. Jo kliedesiai išduoda, kad košmaruose jis regi siaubą, patirtą koncentracijos stovykloje, kurioje išgyventi padėjo tai, kas švelnu: „[...] …dėdė papasakojo apie stovyklą ir apie tai kaip Tėtis  / pergudraudavo  / sargybinius kalėjimo pieninėj išsitepdamas minkštu sviestu  / krūtinę ir taip prasinešdamas jo po marškiniais  / Štai kodėl stovykloj Tėtis nemirė iš bado“  (p.  127). Žvelgiant į knygos visumą šis eilėraštis yra itin daug pasakantis apie minėtą subjekto atsiskyrimą nuo šeimos ir vis kitokiomis grimasomis išnyrantį pragarišką pasaulį. Beje, šiame eilėraštyje subjektas atskleidžia turintis lietuviškų šaknų, subtiliai palygindamas lietuvių kalbos skambesį su rožės žiedlapiais  (p.  126). Tokios ir panašios įžvalgos kelia nuostabą dėl nepaprasto subjekto jautrumo, kurio neeliminuoja net baisiausi potyriai.

Dar vienas svarbus aspektas, kurį reikėtų paminėti, yra pasakotojo susitaikymas arba bandymas susitaikyti su savimi: „[...] Spoksau į veidą veidrodyje  / Pirmą kartą taip dėmesingai apžiūriu savo bruožus  / Nuo veidrodžių visuomet laikydavausi atokiai  / Nepatikdavo žvelgti į homoseksualą  / Imu bučiuoti savo atspindį, mano lūpos skausmingai tiesiasi  / prie savęs pačių“ (vertė G. Pulokas,  p.  46). Šis Narcizo mitą primenantis fragmentas vaizduoja subjektą kaip kitą ir kaip tą, kurį būtina atpažinti ir pripažinti. Tačiau kalbantysis išlieka nuoseklus iki pat pabaigos („[...] O tu ir toliau manęs nemylėtum“, vertė G. Pulokas,  p.  168). Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, šioje poezijoje atkakliai kalbama apie nesiliaujantį (ne)pasiekiamos meilės ilgesį. Tai, žinoma, nereiškia, kad nieko panašaus nepatiriama, tai reiškia, kad meilės išsipildymas prilygsta akimirksniui, kuris padeda išgyventi pragare.

Galima sakyti, V. Pliuros poezija provokuoja neprovokuodama: autorius ne apeliuoja į skaitytojų moralines nuostatas, o pasakoja subjekto gyvenimo istoriją, kuri meistriškai vaizduojama pasitelkiant menines raiškos priemones. Skaudus V. Pliuros kalbėjimas išsyk išsklaido stabilaus pasaulio iliuziją, todėl yra paveikus.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.