Moteris prašo daržovių

Ji pasirodė nelauktai, sakyčiau, kone fatališkai. Tiesiog išniro man prieš akis, ir tiek.

Paprastai niekada neskaitau reklaminio pobūdžio laikraščių, kurių paskirtis tėra spausdinti vien įvairaus turinio skelbimus (plastikinių langų montavimas, kokybiškos anglys, autoserviso paslaugos, karvių sėklinimas… etc.) bei reklamuoti teikiamas paslaugas (manikiūras, masažas, naujai atidaryta drabužių parduotuvė). Keturiuose puslapiuose įvairiais šriftais mirgėte mirga socialinė-buitinė panorama. Tokį mūsų krašto „Reklamos gidą“ reguliariai ir nemokamai kas savaitę į pašto dėžutę man įmeta prie laiptinės dviračiu atriedėjęs vaikinukas. Paprastai laikraštis dėžutėje praguli dar keletą dienų ar net savaičių, kol galų gale parkeliauja į namus kartu su mokesčių sąskaitomis. Tad nežinau, kaip tąkart nutiko, kad jį atsiverčiau, visiškas atsitiktinumas, nieko kita, bet mano akis iš karto pasigavo tą žinutę. Galbūt kalta buvo greta išspausdinta mažo kačiuko nuotrauka – beglobiai gyvūnėliai, kaip visada, ieško šeimininkų.

Skelbimas buvo kuklus, vos pastebimas, menkutis, įspraustas pačioje puslapio apačioje. Pagal įkainius tokioje vietoje turėjo kainuoti pigiai. Jo tekstas (jį prisimenu itin tiksliai, pažodžiui) buvo toks: „Moteris, auginanti keturis vaikus, prašo padovanoti daržovių.“ Ne daugiau ir ne mažiau. Ir telefono numeris. Sėdėjau su laikraščiu rankoje skaitydama tuos žodžius dar ir dar kartą, šnabždėdama juos ir jausdama juose slypint kažin kokią didelę jėgą. Rodėsi, kad kiekvienas jų buvo itin gerai apgalvotas, skrupulingai parinktas, šaunantis tiesiai į taikinį. Jaučiau jų aštrias, vis giliau į mano protą ir jausmus smingančias strėlytes. Septyni žodžiai, viso labo tik tiek. Septyni žodžiai – galima sakyti, visas gyvenimas! To visiškai pakanka, kad gimtų istorija.

Mano apsnūdusi vaizduotė iš karto spragtelėjo, atsigavo, tarytum įsijungė: čia pat aiškiai nupiešė moters profilį, išryškino bruožus, prieš save netgi regėjau jos veidą – rūpesčio apniauktas akis, suspaustas lūpas (ji beveik niekad nesišypso), blyškią papilkėjusią odą ir daugybę kitų smulkmenų, kurios leido akimirksniu pajusti jos gyvenimą. Ir štai – ji kopia laiptais, atrakina medines buto duris, viduje jos laukia keturi vaikai.

Be visų kitų darbų, kartais esu kviečiama į mokyklas pravesti vieną kitą kūrybinį užsiėmimą moksleiviams. Beveik visada priimu tai kaip iššūkį, šiek tiek elektros srovės monotoniškai tingiai kasdienybei. Paaiškėjo, kad šį kartą manęs laukia viena išgrynintos gimnazijos klasė, visi jie keturiolikmečiai penkiolikmečiai. Pamenu, kai prieš porą savaičių manęs iš anksto paklausė, kokio pobūdžio būsianti mano planuojama veikla, atsakiau, kad norėčiau nuveikti su jais šį tą kūrybingo. Man buvo pritarta, tik buvau paprašyta savąją veiklą vis dėlto sukonkretinti ir pranešti pavadinimą. Nors užsiėmimas neformalus, pavadinimo visgi reikia.

Žodis „neformalus“ man patinka, nes jis savaime signalizuoja apie ugdymą, nesusijusį su jokia sustabarėjusia forma, neturintį jokio griežto formato. Galiu judėti kuria panorėjusi kryptimi. Užsiėmimui ruošiuosi apimta keisto jaudulio ir nežinomybės, nes, kaip įprasta tokiais atvejais, nei aš, nei mano auditorija nežinome, ko tikėtis. Taip pat negalime net nuspėti, koks bus galutinis rezultatas. Atvirai kalbant, susitikę taip iš anksto ir sutariame: nieko nesitikėkime, nebent netikėtumo. Man tai labai svarbu. Mano auditorija pastebimai atsikvepia, atsipalaiduoja, nes staiga dingsta bet kokių įsipareigojimų našta, dargi nebus jokio vertinimo, aš nerašysiu pažymių – grėsmingas Damoklo kardas, kybojęs virš galvos, nukrinta kažkur po kojomis. Netikėtumą, reikia pasakyti, apskritai branginu ir kuo toliau, tuo labiau mane pačią stebina vis didesnis, kone desperatiškas, netgi agresyvus noras jį bet kokia kaina išlaikyti, išsaugoti. Kai žinai, ko tikėtis, ko laukti ir kas netrukus tikrai įvyks, gyvenimas netenka gyvybės, tarytum apmiršta, yra paralyžiuojamas. Netikėtumas, esu tikra, niekas kitas, išjudina smegenis, išlaisvina vaizduotę, nuo jo padažnėja pulsas, tankiau ima plakti širdis. Susitikimą greitai pavadinu „Moteris prašo daržovių“, tebūnie taip, šitaip užrašykite, kur reikia, ir praneškite, kam reikia.

Jie pasitinka mane smalsiais žvilgsniais ir gyvai klegėdami. Ne, ne visi: kai kurie, atidžiau apsidairiusi pastebiu, tyliai glūdi suoluose ar prie palangės nepakeldami galvos, įknibę į telefonus. Šiaip ar taip, visi užsiėmę savais reikalais.

– Šiandien pasikalbėkime apie moterį, – sakau pagaliau jiems nuščiuvus.

Jie žvelgia į mane nustebę ir absoliučiai nepasitikėdami.

– Apie kokią moterį?

– Aš jos nepažįstu, – atvirai prisipažįstu.

Pffff… Maždaug toks garsas pasiekia mano ausis, o tai reiškia akivaizdų neslepiamą nusivylimą – kas gi čia bus, jei aš nė pati nežinau, apie ką iš tikrųjų noriu kalbėtis. Argi ne juokinga? Kaipgi kitaip tai suprasti? Dar kartą patikinu juos, kad turiu labai mažai informacijos. Iš esmės – ateidama atsinešiau vieną sakinį, viso labo septynis žodžius: „Moteris, auginanti keturis vaikus, prašo padovanoti daržovių.“ Kad žodžiams nereikėtų klaidžioti atmintyje, užrašau tą sakinį lentoje, jie žiūri į jį išpūtę akis, skaito ir skaito tuos kelis žodžius. Kas gi čia? Ko aš noriu iš jų? Ką gi darysim? Iš pradžių tvyro tyla ir tuštuma. Pala, bet ne taip jau mažai juose pasakyta! Kai gerai įsižiūri, yra veikėjas, jo gyvenimo aplinkybės, akivaizdus yra netgi aiškus jo siekis, tikslas.

Puiku. Pradėkim nuo jos, moters. Išryškinkim ją, suteikim jai gyvybės, gyvenimą! Kaip ji galėtų atrodyti, kokie jos plaukai ir drabužiai? Bet argi tai svarbu? Manyčiau, kad svarbu. Kodėl? Na tu čia ir paklausei, atsipeikėk, pasižiūrėk, ji gi skursta, argi neaišku. Aišku, kad neturi gerų drabužių nei batų, kai reikia auginti keturis vaikus. Patikėk, aš žinau, ką tai reiškia, pas mus kaimynystėj yra tokia šeima, eina sau. Mano mama nunešė jiems mano išaugtą striukę ir batus. O kaipgi moteris? Jos plaukai vešlūs, bet nesutvarkyti, juodi, ne, rusvi, yra keletas žilų plaukų. Ji vilki… vilki suknelę iš second hand, be abejo. Jos nagai nesutvarkyti, apie manikiūrą nėra kalbos. Ooo, jie galėtų dar šitiek prigalvoti, gal net aprašytų tą moterį! Jos vardas galėtų būti Mėta, ne, Rūta, Aušrinė, netgi Nomeda, o kodėl gi ne? Žinoma, kodėl gi ne!

O tie jos keturi vaikai, palaukit – kokio jie galėtų būti amžiaus? Hm, tikriausiai nedideli, nes moteris turi manytis pati, juos auginti. Greičiausiai jai niekas nepadeda. Ji vieniša. Kokie galėtų būti jų vardai? Ir kaip jie gyvena, kur miega – na, jau tikrai neturi kiekvienas savo kambario, tai neįsivaizduojama, nerealu. Miega po du ar tris kambaryje. Eik tu sau, išprotėčiau, tai koks čia gyvenimas? Jei aš neturėčiau savo kambario, išeičiau iš namų! Aha, ir kur tu eitum, jei neturėtum pasirinkimo? Gerai, nerėk. Aš nerėkiu, nesikabinėk prie manęs. Tebūnie tai dvi mergaitės ir du berniukai. Ar galėtų bent vienas būti mūsų amžiaus? Hm, geras klausimas.

Bet kodėl – daržovės? Kodėl moteris neprašo mėsos ar ko kito, kas geriau? Čia tai pasakei, kas tau dovanos mėsą! Mėsą reikia pirkti, o daržovių gali prisinešti iš daržo, kiek tik nori, štai taip. Bet kokia iš jų nauda, iš daržovių? Kaip, kokia – na, tu ir duodi, jei turi daržovių, gali, pavyzdžiui, išsivirt sriubos, troškinį, na, daržovės apskritai prie bet ko gelbsti. O jei turi bulvių – tai ir blynai, ir cepelinai! Tris kartus pavalgysi kaip didelis. Nemėgstu nei blynų, nei cepelinų, fui. Tavęs čia niekas neklausia, mėgsti ar nemėgsti. Ir vis dėlto moteris galėjo prašyti dar ko nors. Bet ne, ji prašo tik to, kas brangiai nekainuoja, ką kitas galbūt linkęs išmesti. Ji tokia, kaip čia pasakius… neįžūli, supratinga moteris. Tikriausiai yra visiškai įvaryta į kampą, omg. Na ir gyvenimas, ooo, romaną būtų galima parašyti!

Namo grįžtu kažin kaip lengvai apsvaigusi. Jaučiuosi tikriausiai panašiai kaip Napoleonas po Austerlico, kaip Kristupas Kolumbas, priplaukęs naujus krantus.

Vis dėlto vakare, kai jau ištiesiu kojas ant sofos, o priešais ant fotelio įsitaisiusi katė ima man murkti, kad ir jos diena praėjo gerai, apima liūdesys, netgi keistos kaltės jausmas. Susitikimas praėjo puikiai, daugiau net negalėčiau tikėtis, pokalbio metu sugavau ne vienas išpūstas iš susidomėjimo akis, pavyko suregzti intriguojančią istoriją, laikas tirpte ištirpo, visi likom patenkinti. Patyrėme netikėtumo džiaugsmą. Ko daugiau norėti?

Ir vis dėlto negaliu nusiraminti. Kaipgi iš tiesų gyvena toji nežinoma moteris, kaip praėjo ši, dar viena, jos gyvenimo diena ir kokia ją pasitiks rytoj? Ar kas nors atsiliepė į skelbimą, paskambino nurodytuoju numeriu? Pagaliau – ar moteris sulaukė daržovių? Ar jos vaikai sotūs?

Literatūra gali kurti gyvenimus, sakau jiems atsisveikindama. Jie linksi galvomis. Linksmai man pamojuoja atsisveikindami.

Pats gyvenimas, deja, nėra literatūra. Moteris, auginanti keturis vaikus, prašo padovanoti daržovių.