Repeticija

 

Andrejui Tarkovskiui

 

Režisieriau, gal šito nerodyk,

čia per tamsūs tokiems kaip mes

vėjo gūsiai, staiga atsirandantys

vėjo pirštai per langines.

 

Mes nežinom, iš kur atsiranda

ir su muzika… vienišai

tas allegro ir crescendo

ir arti, ir tolumoj.

 

Tu geriau mums parodyk dangų,

paskui ežerą su miškais,

kuriuose vilkai gyvena

be dantų… taip ilgai.

 

Ten nėra vietos vėjo gūsiams,

ten ramu, kaip prieš karą, paskui

patekėjusi saulė suranda

tik valtelę prie kranto, danguj

 

rieda ratai saulės vežimo,

kas ten sėdi – ir nežinai,

gal koks brolis tavo likimo,

susitiksi su juo tolumoj.

 

O dabar, režisieriau, sustok dar,

pagalvok labai įdėmiai,

ką tau sako vakaro toliai

ir nutolę likimo draugai.

 

2021.XI.30