Retrospektyva

 

Slovėnų detektyvų meistro Avgusto Demšaro romanas „Retrospektyva: antroji inspektoriaus Vrenko byla“ (Retrospektiva: drugi primer inšpektorja Vrenka, 2008) – antrasis iš šešių 2007–2012 m. išleistų detektyvinių romanų ciklo. Čia spausdinamas pirmas šio romano skyrius.

 

Erika Vidic Korenika švytėjo. Juk tai buvo jos vakaras. Tiesa, ne tik jos, ir ji toli gražu nebuvo pagrindinė žvaigždė, bet nesvarbu. Dėl tokių smulkmenų Erika savo penkiolikos minučių šlovės neketino atsisakyti. Pavyzdžiui, kolegės Mojca, Tanja ar Danica šį vakarą atvyko dėl jos, o ne atvirkščiai. Na, Mojca kartais į kokią parodą užsuka – labiausiai dėl vyro, kuris tokiais dalykais domisi, Danica irgi kartkartėmis pasirodo atidarymuose. Labiausiai kolegė trokšta parodyti naują suknelę ar neseniai atliktą veido procedūrą, juk meno nesuprato niekada. O Tanja, na, Erika neabejoja, kad ši su vyru parodos atidaryme dalyvauja pirmą kartą.

Erikai Vidic Korenikai jau 53-eji, bet šį vakarą niekas jai tiek neduotų. Liekno trisdešimtmetės sudėjimo, pasipuošusi brangia ir drąsiai figūrą pabrėžiančia suknele, išsiskirianti madinga trumpa šukuosena ir lygutėle veido oda, ji tikrai nusipelnė suspindėti.

Štai kas vyko. Didelė ir svarbi galerija Erikos uošviui Karoliui Korenikai pasiūlė surengti didelę retrospektyvinę parodą. Ir tą penktadienį, gruodžio 6-ąją, vyko jos atidarymas. Karolio Korenikos darbams skirtos beveik visos parodų salės – jų galerijoje buvo nemažai. Visas pirmas aukštas, išskyrus vadinamąjį mažąjį saloną, patalpos už galerijos tualetų – ten stovėjo kažkokia šiuolaikinė instaliacija: krūvelė akmenų. Karolio Korenikos piešiniai, grafikos kūriniai ir paveikslai puošė ir visas antro aukšto patalpas, retrospektyvai skirtas ir rūsyje įsikūręs galerijos informacijos centras. Buvo galima apžiūrėti įvairias Karolio Korenikos gyvenimui skirtas publikacijas, dokumentus, monografijas ir kitokią rašytinę medžiagą. Galerijos pirmame aukšte eksponuoti „paprastesni“ darbai ant popieriaus, piešiniai, šaržai, keli grafikos darbai.

Karolis Korenika buvo klasikinės dailės mokyklos atstovas. Jis – tikras piešimo meistras, visą savo ilgą gyvenimą ištikimai tarnavęs figūriniam menui. Išskirtinio talento portretistas.

Antrame aukšte kabėjo drobės. Daugiausia Mariboro, Paryžiaus ir Triesto, – miestų, kuriuose dailininkas gyveno, – tiltai. Kolekciją papildė keli dideli peizažai ir nuostabūs portretai. Pagrindinis parodos kuratorius ir įtakingas meno kritikas Romanas Doli, prie parašo mėgęs pridėti trumpinį M. A., reiškiantį magister artium, neperdėjo įvadinėje kalbos dalyje vesdamas sąsajas tarp meistro Korenikos darbų ir aktualiojo Liuciano Froido meno, „kuriuo šiais metais turėjome galimybę žavėtis Venecijoje“. Įtikino net drąsi jo tezė apie bendrus Korenikos portretų ir Fridos Kalo paveikslų bruožus: „Šiemet ir šios menininkės darbais galėjome žavėtis galerijoje „Tate Modern“.“ Palyginimai buvo geri, pateikti vietoje, be to, ponas Doli atidaryme dalyvavusiai meno pasaulio grietinėlei galėjo pasigirti šiemet lankęsis bent jau Venecijoje ir Londone, gal net kituose miestuose. Jam patiko būti laikomam pasaulio piliečiu. Todėl esant tinkamai progai, pavyzdžiui, šį vakarą, svarbios parodos atidaryme, vietoj kaklaraiščio jis rinkosi diskretišką, bet vis tiek išskirtinę varlytę.

 

Deja, prieš dvejus metus, kai retrospektyvinė paroda dar tik buvo rengiama, eidamas 78-uosius, dailininkas Karolis Korenika mirė, tad šio vakaro atidaryme daugiausia dėmesio skirta jo esamai ir buvusiai žmonoms bei vaikams. Dailininkas turėjo tris sūnus su pirmąja žmona, italų kilmės slovėne Andžela Tuti, kuri po skyrybų, įvykusių prieš penkiolika metų, pasiliko vyro pavardę ir vadinosi Tuti Korenika.

Raimundas, vidurinysis Andželos ir Karolio sūnus, buvo Erikos vyras. O ši pagrįstai save laikė vienintele tikra dailininko marčia. Vyresnysis Raimundo brolis Silvanas, kuris apsuptas būrelio moteriškių nepagarbiai ir pernelyg garsiai juokiasi galerijos kampe prie įėjimo, tik dabar rengiasi tuoktis, nors jau atšventė 55-ąjį gimtadienį. Kita vertus, labai tikėtina, kad tuoktuvės neįvyks. Kitas Erikos svainis, Raimundo jaunesnysis brolis Alešas, – Erika susiraukė, – yra homoseksualus. Jo nuolatinio partnerio Klauso Erika irgi nelaikė konkurentu. Ji tikrai nieko neturi prieš homoseksualus, bet tas austras Klausas nė iš tolo neprilygsta jai, ištekėjusiai moteriai, prieš Dievą prisiekusiai ir santuokos registruotojo patvirtintai žmonai.

Todėl šis vakaras pagrįstai gali būti laikomas Erikos vakaru. Nors, reikia pripažinti, dalyvavimas tokiame atidaryme reikalauja jėgų. Visą laiką ji turi šypsotis lankytojams, atsakinėti į įvairius klausimus, linkčioti galva. Bet Erikai nesunku, lyg Anglijos karalienė ji didvyriškai susitaikė su viešos asmenybės likimu.

Be to, jai pavyksta ir tai, kuo itin mėgsta užsiimti. Erika visą laiką įdėmiai apžiūrinėja ir vertina aplinką.

Ten, kampe, Silvanas nesiliauja nepadoriai kvatojęs ir gėręs daugiau, nei gali pakelti. Šeimos susitikimuose jis irgi mėgsta laisvumą. Kartais ją net nužvelgia nuo galvos iki kojų… ir laido užuominas. Prisiminusi netinkamą vyro vyresniojo brolio elgesį, Erika pasibaisėjo. Moteris net sau nedrįso pripažinti, kad, priešingai nei nurodo gero elgesio taisyklės ir papročiai, širdies gilumoje, pačiame tamsiausiame kampelyje, svainio koketavimu ji net labai mėgaujasi.

Kaip ir visada, mąstė Erika, svainį supa jaunuolės, o ta jo Martina, niekuo neypatinga moteriškė, šį vakarą mieliau sukiojasi antrame aukšte. Jai taip patinka stoviniuoti priešais savo portretą – vieną pagrindinių parodos darbų. Šis Erikos staiga prisimintas faktas jai labai skausmingas. Kodėl senasis Korenika nutapė Martiną Zajec, moterį, kuri su Silvanu gyveno nesusituokusi, – kaip sakoma, susimetusi, o Erikai, su Raimundu santuokoje gyvenančiai daugiau nei dvidešimt metų, nė nepasiūlė tapti modeliu? Be to, Erika – graži moteris, o ta Martina visai ne išskirtinė. Ir net keistuolį sūnų turi, pavainikį.

Erika išsirinko tinkamą vietą, todėl nesunkiai galėjo stebėti įvykius pilnutėlėje galerijoje, kurioje grūdosi, plepėjo ir vyną iš elegantiškų taurių gėrė visa miesto grietinėlė. Vos pasibaigus iškilmingajai daliai ir nuskambėjus įvadinėms kalboms antrame galerijos aukšte, svečiai ėmė bendrauti vieni su kitais ir vaikštinėti po ekspozicijų sales, tad Erika Vidic Korenika atsistojo abu aukštus jungiančių paradinių laiptų apačioje, ant trečio laiptelio. Ten stovėdama truputį pasistiebusi ji matė, kas vyksta pirmame aukšte, ir – dar svarbiau – kiekvienas, norintis užkopti į antrą aukštą arba nusileisti į pirmą, turėjo pro ją praeiti. Erika puikiai matė, kas įeina į galeriją, o kas atsisveikina, kas su kuo išeina parūkyti. Jai visai nerūpėjo, kas rūko, moters dėmesį traukė tik rūkalių draugija.

Kaip tik tą akimirką parūkę grįžo Erikos jaunesnysis svainis Alešas su draugu Klausu. Juos išvydus, Erikos Vidic Korenikos mintys nušoko kitur.

 

– Vieną dieną, pamenu, buvo ankstyvas pavasaris, saulės spinduliai skverbėsi pro didelius langus. Katilą užkūrėme labiau iš įpročio nei dėl poreikio, nes dienos buvo jau šiltos, ir aš, kaip įprastai, žaidžiau tėvo ateljė. O tada…

Silvanas Korenika, aukštas, gana žavingas 55-erių vyriškis, truputį apkūnesnio sudėjimo, išties mėgavosi. Merginų – dailės studenčių ir jaunųjų meno gerbėjų – draugija jam puikiai tiko. Ypač tos šviesiaplaukės pamaivos Tinkaros, ar kuo ji ten vardu, stovinčios greta jo ir, kaip Silvanui pasirodė, ypač garsiai ir ilgai kvatojančios iš jo juokelių. Pro atsagstytą kailinį paltuką švietėsi aptempta palaidinė, o po šia glūdėjo nedidelės, stangrios ir tvirtos krūtys. Jei tik bus galimybė, ta mažytė šiąnakt…

Tų merginų nė kiek netrikdė, kad Silvanas visiškai nemokėjo piešti, kad jis niekada nė nesvarstė tapti menininku, be to, nebuvo talentingas. Jame jos matė velionio menininko atvaizdą. Galų gale Silvanas juk buvo vyriausias meistro sūnus. Todėl Silvanas Korenika su merginomis mielai dalijosi prisiminimais apie tėvą. Dauguma jo istorijų buvo išgalvotos, bet vyrukas lepino merginas tuo, ką jos norėjo girdėti. Anekdotai su giliomis prasmėmis, įtempti pasakojimai, klišės apie kenčiantį menininką ir panašiai. Žinoma, Silvanas nė žodeliu neužsiminė, kad su tėvu niekuomet artimai nebendravo, o paskutiniais meistro gyvenimo metais jiedu nė nesikalbėjo. Atleiskit, kam įdomios tokios smulkmenos.

Silvanas linktelėjo padavėjui, kviesdamas jį prieiti. Draugija jau išgėrė savo vyną. Silvanas išlavintu žvilgsniu nužvelgė padėklus ir ištiesė ranką, norėdamas paimti sklidiniausią taurę. Šiandien vaišinama tik geriausiu vynu.

Kartais jis pasidairydavo po galeriją: ir ieškodamas pažįstamų veidų, ir norėdamas įsitikinti, ar būsimoji žmona Martina kartais nenusprendė nusileisti iš antro aukšto. Ji tikrai neprieštarautų dėl jaunos draugijos, bet pačiam Silvanui nebūtų malonu sukiotis tarp jaunų merginų Martinai esant šalia. Galų gale savotiškai ją myli ir netrukus ketina vesti. Pirmame aukšte Silvanas užsilaikė ir žinodamas, kad Martina visą laiką turės praleisti viršuje, prie savo portreto. Tas susilaižęs „žydras“ galerininkas Doli bei kiti meno specialistai – šį žodį Silvanas mintyse vartė kaip keiksmažodį – buvo Martiną apstoję ir vertė pasakoti, kaip senis ją tapė, ką tapydamas kalbėjo, ką veikė, kaip maišė spalvas, ar tapydamas ką nors valgė, gėrė ir panašiai.

Tiesą pasakius, parodoje tiek dėmesio sulaukęs būsimos žmonos portretas Silvanui visai nepatiko. Senis ją nutapė su kankinės išraiška veide, lyg Kristų. Ir tapė netrukus po to jųdviejų konflikto. Paveiksle netgi galima įžiūrėti paakyje nykstančią, balstančią mėlynę. Martina aiškino, kad seniui neišsidavė, jog Silvanas jai trenkė. Gal ir taip. Senis tokius dalykus nujausdavo be žodžių. O po to Martina vis dažniau užsukdavo pas senį į ateljė.

Silvanas, kaip vienas iš tėvo autorių teisių perėmėjų, Martinos portretą į parodą įtraukti leido tik norėdamas paerzinti svainę, tą Raimundo vištą Eriką. Paskutinę akimirką, tik vakar ryte, jis suminkštėjo ir suteikė galerijai visus reikiamus leidimus. Plačiai išsišiepę darbuotojai nedelsdami atvyko pasiimti portreto ir skyrė jam garbingą vietą didžiausioje ir svarbiausioje galerijos patalpoje antrame aukšte.

Erika Vidic Korenika, kaip ir kiti nieko neįtarę giminaičiai, labai nustebo parodoje išvydusi Martinos portretą. Ji nesugebėjo nuslėpti pavydo, kad Karoliui niekada nešovė į galvą nutapyti jos dailaus veiduko. Sielą velniui būtų pardavusi, kad čia šiandien kabėtų jos, Erikos, portretas.

Silvanas pažvelgė į svainę. Kaip saldu stebėti jos kančias. Visą laiką, kol tas mažulis Doli kalbėjo, Erika buvo priversta žiūrėti į Martinos portretą ir nerasti vietos, lyg širdį ėstų blogumas.

Silvanas nusišypsojo. Nagi, pažiūrėkite į ją, dabar kaip koks povas pučiasi ant laiptų ir dairosi po pirmą aukštą. Tegul stebi, nieko nepraleidžia. Tegul klausosi, pagalvojo Silvanas Korenika ir vėl specialiai per garsiai nusikvatojo.

 

Martiną Zajec kamavo dvejopi jausmai. Sprendimu leisti portretą eksponuoti galerijoje Silvanas ją nustebino ne mažiau už kitus. Tai buvo vienintelis portretas, kurį Karolis nutapė aliejiniais dažais ant drobės. Martiną jis vaizduodavo dažnai, bet paprastai pieštuku ar anglimi piešdavo škicus. Tapyti ant drobės ėmėsi tik kartą. Martina prisiminė, kad tai įvyko 2000-ųjų pradžioje, kai įžengę į naują tūkstantmetį žmonės liovėsi ėję iš proto. Vieno ginčo metu Silvanas jai stipriai trenkė. Sukrėsta ir nuliūdusi Martina nubėgo pas Karolį į ateljė. Ir tada, po to smūgio, Karolis Korenika paėmė didžiausią ateljė turėtą drobę ir ėmėsi ją tapyti.

Ir anksčiau Martina ateljė buvo laukiama viešnia, tą atskleisdavo Karolio elgesys, todėl pas dailininką ji ėmė lankytis vis dažniau. Uošviui, kaip Martina mintyse vadino Karolį Koreniką, niekuomet nieko nepasakodavo. Uošvis žinojo, kas vyksta, ir Martina suprato, kad jis žino. Jiedu pasitenkindavo tuo, kad Martina jam pozuodavo, virdavo arbatą, padėdavo nešioti sunkesnius daiktus. Jos Mirkas, sūnus iš seniai nutrūkusių trumpų santykių, tarp spalvų, teptukų, knygų ir paveikslų suprato priklausantis meno pasauliui. Kartais Martinai netgi atrodė, kad Karolis juodu kviečiasi tik dėl Mirko. Ištisas dienas vaikinai ką nors piešdavo, žiūrėdavo ir kalbėdavosi. Gaila, kad uošvis mirė, dabar labai džiaugtųsi sužinojęs, kad šiemet Mirkui pavyko įstoti į Dailės akademiją.         

Tad Martina stovėjo prie savo portreto. Paveikslas buvo ne tik labai meniškas, bet ir didžiulis, visafigūris portretas. Dviejų metrų pločio ir beveik trijų metrų aukščio kūrinys. Paveiksle pavaizduota pilku sijonu ir lengvu švarkeliu vilkinti Martina, sėdinti ant seno fotelio dailininko ateljė. Kojos sukryžiuotos, pakreiptos į kairę, sunertos rankos ilsisi ant kelių. Plaukai išsidraikę, netvarkingi. Ji žvelgė tiesiai, bet ne taip kaip Mona Liza, apie kurią sakoma, kad nesvarbu, kur atsistosi, žiūrės tiesiai į tave. Nutapyta Martina Zajec žvelgė tiesiai į žmogų, lyg žvilgsnis eitų kiaurai. Lyg žvelgtų į kitą pasaulį. Jos veido išraiška – kančios, atsidavimo ir nepaklusnumo mišinys. Korenika jos nepadailino – priešingai, pabrėžė neglotnią odą, pavargusį žvilgsnį, arba, kaip neseniai sakė Doli, „gyvenimo tragiką“.

Martinai nepatiko, kad paveikslas kabo galerijoje, nes pernelyg ją apnuogino. Moteriai net atrodė, kad visi mato jos vidų, ir ji jautėsi, lyg prieš visus sėdėtų nuoga. Kita vertus, Martinos moteriška tuštybė buvo kiek paglostyta: jos portretas, pavadintas tiesiog „Martina“, tapo didele ir svarbia parodos dalimi. Galų gale, neskaitant abiejų Korenikos žmonų portretų, parodoje tai buvo vienintelis moterį vaizduojantis kūrinys.

Tai, kad paveikslas kabo parodoje, dar mažiau patiko Martinos sūnui. Portretą jis laikė gilia asmenine išpažintimi – kai kūrinys buvo tapomas, tuo metu vos keturiolikos sulaukęs berniukas visą laiką leido ateljė ir jautė mamos kančią, nors Martina sūnui nepasakodavo apie ginčus su Silvanu. Sūnui šis portretas buvo lyg dienoraštis: pats intymiausias dalykas. Gerai, kad jis nieko nežino.

– Mieloji Martina, kaip sekasi ruoštis vestuvėms?

Martina Zajec turėjo sugrįžti į šį pasaulį. Greta jos stovėjo meno kritikas ir galerininkas Romanas Doli bei kažko klausinėjo.

– Ačiū, Romanai, manau, jau nuėjome taip toli, kad galiausiai šį žingsnį žengsime.

„Kam tai išvis įdomu?“ – pagalvojo Martina. Kritikui juk neaiškins, kad, nepaisant visko, Silvaną ji myli, šis jai irgi jaučia savotišką meilę. Šiaip ar taip, juk tai jos gyvenimas. Žinoma, ir sūnaus, bet šis išvyksta. Spalį pradės studijas Liublianoje, jau kokius metus draugauja su simpatiška mergina. Anksčiau ar vėliau jiedu liks vieni ir… po to Silvanas niekada jai netrenkė. Per dešimt bendro gyvenimo metų jiedu sukūrė gana tvirtus ir visai pakenčiamus santykius. Todėl ir rengiasi tuoktis.

– Norėčiau jums pristatyti, – Romanas Doli Martinai parodė nediduką poną itin tvarkingais drabužiais, – poną Libmaną, Irą Libmaną, mano brangų svečią iš Rusijos. Galerininką. Jam patinka jūsų uošvio paveikslai, todėl labai norėjo susipažinti su „Martina“.

 

Vertė Kristina Tamulevičiūtė