SIGIZMUND KRŽIŽANOVSKIJ

Kvadratūrinas

 

Sigizmundas Kržižanovskis (1887–1950) – Kijeve lenkų šeimoje gimęs rusų prozininkas, dramaturgas, literatūros istorikas, teatro teoretikas. Viename straipsnyje taikliai pavadintas „labiausiai žinomu iš nežinomų rašytojų“, mat, be negausių publikacijų spaudoje, gyvam esant jam taip ir nepavyko knygos pavidalu išleisti nė vieno iš savo parengtų penkių apsakymų ir apysakų rinkinių: intelektuali, Vakarų kultūros ir filosofijos kontekstais besiremianti, lingvistinės ir avangardistinės žaismės nestokojanti Kržižanovskio proza buvo nepriimtina, net atžangi socialistinio realizmo standartus diegiančioje sovietinėje literatūroje. Rašytojo archyvą išsaugojusios žmonos dėka ir rusų literatūrologo Vadimo Perelmuterio pastangomis Kržižanovskio knygos pirmąkart išleistos praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, jau šiame amžiuje pasirodė ir rinktinių raštų šešiatomis.

Satyros, grotesko, fantasmagorijos elementų turinčios, kai kada faceciją, pasakėčią, parabolę primenančios Kržižanovskio novelės ir noveletės lyginamos su F. Kafkos, J. L. Borgeso, D. Charmso, J. Zamiatino kūryba, jose galima įžvelgti E. T. A. Hoffmanno, E. A. Poe, N. Gogolio, R. L. Stevensono įtakos.

Čia spausdinamas vieno iš žinomiausių Kržižanovskio apsakymų Квадратурин, parašyto 1926 m., vertimas.

 

Vlastimil Beneš. Žiemos sodai. 1964

Vlastimil Beneš. Žiemos sodai. 1964

 

I

 

Iš lauko pusės į duris tyliai bilstelėjo: kartą. Pauzė. Ir vėl – kiek garsiau ir kaulėčiau: antrą.

Sutulinas, nepakildamas nuo lovos, ištiesė – įprastu judesiu – koją beldimo link ir, uždėjęs piršto galą ant rankenos, trūktelėjo. Durys plačiai atsivėrė. Ant slenksčio, galva siekdamas sąramą, stovėjo ilgas, pilkas, prie sutemų, besismelkiančių pro langą, spalvos derantis žmogus.

Sutulinas nespėjo kojų nuo lovos nukelti, o lankytojas įžengė vidun, tyliai įspaudė duris į rėmą ir, po beždžioniškai ilga ranka pūpsojusiu portfeliu iš pradžių bestelėjęs į vieną, paskui – į kitą sieną, ištarė:

– Va būtent: degtukų dėžutė.

– Ką?

– Sakau, kambarys jūsų: degtukų dėžutė. Kiek čia?

– Aštuoni su dešimtosiomis.

– Va va. Leisite?

Ir Sutulinas nespėjo burnos praverti, o lankytojas, prisėdęs ant lovos krašto, paskubomis segė savo kietai prikimštą portfelį. Ir tęsė, prislopinęs balsą beveik iki šnabždesio:

– Toks reikalas. Matote: aš, tai yra mes, darome, kaip čia pasakius, – na, bandymus ar ką. Kol kas slaptai. Neslėpsiu: reikalu susidomėjusi garsi užsienio firma. Jungiklį norite? Ne, neverta: aš tik minutėlei. Taigi: išrasta – kol kas tai paslaptis – priemonė kambariams auginti. Va, gal malonėtumėt.

Ir nepažįstamojo ranka, ištrūkusi iš portfelio, tiesė Sutulinui siaurą tamsią tūbelę, primenančią įprastas dažų tūbeles, su sandariai užsuktu plombuotu kamšteliu. Suglumęs Sutulinas pavartė tarp pirštų slidžią tūbelę ir, nors kambaryje buvo beveik tamsu, etiketėje įskaitė ryškiai įspaustą žodį: Kvadratūrinas. Kai pakėlė akis, šios susidūrė su sustingusiu, nemirksinčiu pašnekovo žvilgsniu.

– Vadinasi, imat? Kaina? Susimildamas, gratis. Tik dėl reklamos. Nebent, – ir svečias suskato spėriai versti lapus knygelės, ištrauktos iš to paties kontorinio tipo portfelio, – paprasčiausiai pasirašytumėte padėkos knygoje (trumputis pareiškimas, taip sakant). Pieštuko? Štai ir pieštukas. Kur? Šičia, trečioje grafoje. Tvarka.

Ir – taukšt – užvertęs parašą, svečias atsitiesė, staigiai atsuko nugarą, žengė prie durų, – ir po minutės Sutulinas, spragtelėjęs jungiklį, iš suglumimo pakilusiais antakiais tyrinėjo ryškiai išsišovusias raides: Kvadratūrinas.

Po atidesnės apžiūros paaiškėjo, kad tas cinkuotasis paketėlis sandariai įsuktas, kaip dažnai daro patentuotų priemonių gamintojai, į ploną permatomą popierių dailiai suklijuotais galais. Nutraukęs popierinį „Kvadratūrino“ apvalkalą, Sutulinas išvyniojo vamzdeliu susuktą tekstą, prasišvietusį pro vaiskų popieriaus blizgesį, ir pradėjo skaityti:

 

NAUDOJIMO BŪDAS

 

Šaukštelį kvadratūrinimo esencijos praskieskite stikline vandens ir gautame tirpale sudrėkintu vatos gabalėliu ar tiesiog švaria šluoste tepkite auginti numatytas vidines kambario sienas. Mišinys nepalieka jokių dėmių, negadina apmušalų ir – negana to – padeda naikinti blakes.

 

Ligi šiolei Sutulinas buvo tik suglumęs. Dabar suglumimą ėmė gožti kažin koks kitas – stipraus nerimo jausmas. Jis atsikėlė ir pabandė žingsniuoti iš kampo į kampą, tačiau jo gyvenamojo narvelio kampai buvo per daug arti vienas kito: pasivaikščiojimas apsiribojo, galima sakyti, vienu apsisukimu – nuo kojų pirštų galų ant kulnų ir atgal. Tad Sutulinas, ūmai paliovęs, atsisėdo ir užsimerkė, ir pasidavė mintims, kurios prasidėdavo žodžiais: „O kas?.. O jeigu?.. O ims ir?..“ Kairėje, per aršiną nuo ausies, kažkas kalė į sieną storą geležinę vinį, plaktukas taukšėjo, rodės, taikydamasis Sutulinui į galvą. Rankomis suspaudęs smilkinius, jis atsimerkė: juoda tūbelė gulėjo vidury siauro stalo, kažkaip įsigudrinusio įsisprausti tarp lovos, palangės, sienos. Sutulinas nuplėšė plombą, ir tūbelės kamštukas, atsisukęs lyg varžtas, atšoko. Iš atsivėrusio apskrito plyšelio dvelktelėjo aitriu kartumu. Nuo malonaus kvapo plėtėsi šnervės.

– Na na. Pabandykime. Net jeigu.

Ir, nusivilkęs švarką, „Kvadratūrino“ savininkas pradėjo eksperimentą. Taburetė buvo pastumta prie durų, lova pastatyta kambario vidury. Stalas užrioglintas ant lovos. Stumdamas grindimis dubenėlį, kuriame stiklėjo skaidrus kiek gelsvoko atspalvio skystis, Sutulinas šliaužė įkandin, lygiais tarpais merkė ant pieštuko užvyniotą nosinaitę į „Kvadratūriną“ ir tepė juo grindų lentas bei apmušalų raštus. Kambarėlis iš tiesų, kaip sakė tas, šiandienykštis, panašus į degtukų dėžutę. Tačiau Sutulinas darbavosi lėtai ir kruopščiai, stengdamasis nepalikti neteptos nė vienos kertelės. Tai padaryti buvo sunkoka, nes skystis iš tikrųjų akimirksniu išgaruodavo arba susigerdavo (šito nepajėgė atskirti), nepalikdamas nė menkiausio potėpio, ir tiktai nuo jo kvapo, vis aštresnio ir gaižesnio, sukosi galva, pynėsi pirštai, o prie grindų prispausti keliai šiek tiek virpėjo. Baigęs tepti grindis ir sienų apačią Sutulinas, pakilęs keistai silpstančiomis ir sunkiomis kojomis, toliau darbavosi stačiomis. Retkarčiais reikėdavo pridėti esencijos. Tūbelė pamažu tuštėjo. Už lango jau stojo naktis. Virtuvėje, dešinėje, sužvangėjo skląstis. Bute rengėsi miegoti. Stengdamasis nesibaladoti eksperimentuotojas su esencijos likučiu rankose užsikeberiojo ant lovos, nuo lovos – ant klibančio stalo: beliko iškvadratūrinti lubas. Bet tuo metu kumščiu pastukseno į sieną:

– Ką jūs tenai? Žmonės miega, o jis…

Sukdamasis balso pusėn Sutulinas padarė negrabų judesį: slidi tūbelė liuoktelėjo iš rankų ir nukrito žemėn. Atsargiai balansuodamas, su apdžiūvusiu šepetėliu Sutulinas nulipo ant grindų, bet buvo jau per vėlu. Tūbelė buvo tuščia, o svaiginantį aromatą skleidžianti dėmė aplinkui ją sparčiai sauso. Iš nuovargio stvarstydamasis sienos (kairėje vėl su nepasitenkinimu subruzdėjo), įtempęs paskutines jėgas, Sutulinas sustatė daiktus į vietas ir – nenusirengęs – plumptelėjo į lovą. Jį tučtuojau užgriuvo juodas sapnas: ir tūbelė, ir žmogus ištuštėjo.

 

II

 

Du balsai pradėjo šnabždesiu. Paskui skambėjimo pakopomis – nuo piano prie mezzo forte, nuo mezzo forte prie forte – sulig fortissimo pertraukė Sutulino sapną.

– Netvarka. Kad man tuos nuomininkus iš po sijono… Rėkti pradėti?!

– Ne į pamazginę…

– Nieko nežinau. Pasakyta jums: nei šunų, nei kačių, nei vaikų … – ir tada nuskambėjo toks fortississimo, kad Sutulinui miegai galutinai išlakstė, ir jis, vis dar neatplėšęs iš nuovargio sulipusių vokų, siektelėjo – įprastu judesiu – stalo krašto, kur stovėjo laikrodis.

Va tada ir prasidėjo: ranka ilgai grabinėjo orą: nei laikrodžio, nei stalo nebuvo. Sutulinas tuoj pat atmerkė akis. Po akimirkos jis sėdėjo lovoje ir sutrikęs žvalgėsi po kambarį. Stalas, įprastai stovėdavęs čia, prie galvūgalio, buvo nuslinkęs į kažkokio pusiau pažįstamo, erdvaus, bet nedermingo kambario vidurį.

Visi daiktai buvo tie patys: ir kilimėlis, nutrintas bei striukas, pašliaužęs į priekį įkandin stalo, ir fotografijos, ir taburetė, ir geltoni tapetų raštai, – bet visa tai ištįsusio kambario kube buvo išstatyta neįprastai plačiai.

„Kvadratūrinas“, – sumetė Sutulinas, – va čia tai jėga.“

Ir tuojau pat suskato prie naujos erdvės derinti baldus. Bet nieko neišėjo: trumputis kilimas, patrauktas atgal, prie lovos kojų, atidengė nuzulintas plikas grindų lentas; stalas ir taburetė, iš įpročio prisispaudę prie lovos galvūgalio, atlaisvino kertę, kurioje dabar pasimatė įvairaus plauko skarmalai, anksčiau sumaniai maskuoti stalo kampais ir šešėliu. Kai Sutulinas, atidžiai apžiūrinėdamas kiekvieną smulkmeną, triumfuojamai, bet kiek išgąstingai šypsodamas vaikščiojo po savo naują, vos ne kvadratu padaugintą kvadratūrą, su nepasitenkinimu pastebėjo, jog kambarys išaugo ne visai tolygiai: išorinis kampas, išsigaubęs, sieną ilgino kažkaip įkypai; vidiniuose kampuose „Kvadratūrino“ poveikis buvo akivaizdžiai silpnesnis; kad ir kaip kruopščiai Sutulinas tepė, eksperimento rezultatai šiek tiek skyrėsi.

Butas pamažu budo. Anapus durų pro šalį šmaižiojo žmonės. Trinksėjo prausyklos durys. Sutulinas priėjo prie slenksčio ir pasuko raktą dešinėn. Tada, sunėręs rankas už nugaros, pabandė pavaikščioti iš kampo į kampą: pavyko. Sutulinas džiaugsmingai nusijuokė. Na štai, pagaliau. Bet iškart sumetė: žingsnius gali išgirsti – ten, už sienų – dešinėj, kairėj, užpakaly. Minutę pastovėjęs sustingęs jis staigiai pasilenkė – smilkinius ūmai pervėrė aštrus vakarykštis skausmas – ir, nusiavęs pusbačius, atsidavė vaikštynių malonumui, be garso žingsniuodamas vien su kojinėm.

– Galima?

Šeimininkės balsas. Jau buvo bežengiąs prie durų ir beimąs raktą, bet tuoj pat prisiminė: negalima.

– Rengiuosi. Luktelkit. Tuoj išeisiu.

„Viskas gerai, bet apsunkina. Tarkim, užrakinsiu, o raktą su savim. Bet rakto skylutė? Ir paskui štai langas: reikia uždengti. Šiandien pat.“ Skausmas smilkiniuose apsilpo, bet virto pratisu mauduliu. Sutulinas paskubomis rinko popierius. Metas tarnybon. Apsirengė. Skausmą subruko į kepurę. Pasiklausė prie durų: lyg ir nieko. Spėriai atidarė. Spėriai išėjo. Spėriai klanktelėjo raktu. Taigi.

Koridoriuje kantriai laukė šeimininkė.

– Aš norėjau su jumis apie šitą, kuo ji ten… Įsivaizduokite, padavė namų komitetui pareiškimą, kad pas ją…

– Girdėjau. Toliau.

– Jums nieko. Nuo aštuonių kvadratinių metrų nieko neatplėši. Bet jūs supraskite mano…

– Skubu, – kilstelėjo kepurę ir – laiptais.

 

III

 

Grįždamas iš tarnybos Sutulinas stabtelėjo prie baldininko vitrinos: ilgas sofos išlinkis, apskritas skečiamasis stalas… gerai būtų – bet kaip juos įneši nemačiomis ir be kamantinėjimų? Nuspės, negalės nenuspėti…

Teko apsiriboti metro ryškiai geltono audinio pirkimu (visgi užuolaidėlė). Valgyklon neužsuko: dingo apetitas. Greičiau pas save – ten viskas lengviau: neskubant apgalvoti, apsižiūrėti ir priderinti. Įkišęs raktą į kambario duris, Sutulinas apsidairė, ar niekas nežiūri: ne. Įžengė. Užžiebė šviesą ir ilgai stovėjo, priplojęs rankas prie sienos, pašėlusiai besidaužančia širdimi: to jisai nenumatė – niekaip.

„Kvadratūrinas“ toliau dirbo savo darbą. Per aštuonias devynias valandas, kol šeimininko nebuvo namie, sienas jis spėjo pailginti per gerą sieksnį; nematomomis tampomis ištemptos grindų lentos nuo pat pirmo žingsnio sugaudė it vargonų vamzdžiai. Visas kambarys, ištęstas ir išsigimėliškai sudarkytas, ėmė gąsdinti ir kamuoti. Nenusirengęs Sutulinas prisėdo ant taburetės ir žvalgėsi po savo erdvią, bet podraug slegiančią, karstą primenančią gyvenamąją dėžę, mėgindamas perprasti netikėto efekto priežastį. Tada jis prisiminė – juk lubos liko neteptos: neužteko esencijos. Gyvenamoji dėžė tįso tik į šoną ir į ilgį, nė per colį nesistiebdama į viršų.

„Stok. Reikia sustabdyti šitą kvadratūrinį pokštą. Arba aš…“ Delnais jis suspaudė smilkinius ir klausėsi, kaip aštrus skausmas, dar nuo ryto prasiskverbęs į kaukolę, toliau suka grąžtą kaip sukęs. Nors namo priešais langai buvo juodi, Sutulinas nuo jų atsitvėrė geltonu užuolaidų audiniu. Galva vis nemalšo. Jis tyliai nusirengė, spragtelėjo šviesą ir atsigulė. Iš pradžių trumpai numigo, paskui pabudo nuo kažin kokio nepatogumo jausmo. Geriau apsikaišęs antklode Sutulinas vėl užmigo, bet ir vėl tas pats nemalonus atramos nebuvimo jausmas įsipynė į sapną. Pasirėmęs delnu, kita ranka apvedė aplink save ratą: sienos nebuvo. Čirkštelėjo degtukas. Na taip: jis užpūtė liepsnelę ir rankomis taip apsivijo kelius, kad net alkūnės sutrekšėjo. „Auga, prakeiktasis, auga.“ Sukandęs dantis Sutulinas nuslinko nuo lovos ir, stengdamasis nesukelti jokio garso, atsargiai stumtelėjo priekines, o paskui užpakalines lovos kojas šliaužiančios sienos link. Truputį pykino. Nebedegdamas šviesos, jis žengtelėjo ieškoti palto kampe ant vinies, kad galėtų šilčiau apsikloti. Tačiau kablio ant sienos vakarykštėje vietoje nebuvo, ir kelias sekundes reikėjo pagrabinėti sieną, kol rankos užčiuopė kailį. Paskui naktį, ilgą ir pratisą nelyg skausmas smilkiniuose, Sutulinas du kartus glaudė galvą ir kelius prie sienos, užmigdavo ir, atsibudęs, vėl plūkėsi su lovos kojomis. Nors jį dar siautė tamsa, darbuodamasis nepiktai ir mirtinai mechaniškai, stengėsi neatmerkti akių: taip geriau.

 

IV

 

Kai prieš kitos dienos sutemas atitarnavęs Sutulinas artinosi prie savo kambario slenksčio, žingsnių nespartino, o įėjęs vidun nepatyrė nei nuostabos, nei siaubo. Kai kažkur ten toli, po ilgu žemu skliautu, įsižiebė šešiasdešimtinė lemputė, kurios geltonai šviesai buvo sunku įspįsti į juodas, kas sau išsislankiojusias kertes didžiulių, negyvų ir tuščių kareivinių, dar visai neseniai, iki „Kvadratūrino“, buvusių tokiu ankštu, bet tokiu savu, įgyventu ir šiltu kambarytėlaičiu, – jis nuolankiai patraukė link geltono, perspektyvos sumažinto lango kvadrato, bandydamas skaičiuoti žingsnius. Iš ten, iš apgailėtinai ir bailiai į kampą prie lango įspraustos lovos, buku ir pavargusiu žvilgsniu, gręžiamas giliai įsiskverbusio skausmo, jis žvelgė į prisiplojusių prie grindų šešėlių siūbavimą, į žemą ir lygią lubų perdangą. „Va, išsprūs iš tūbelės štai šitoks, išsikvadratins: kvadratas kvadratu, kvadrato kvadratas – dar kvadratu. Reikia galvojant aplenkti: jei jo neapgalvosi, peraugs jisai ir…“ Ir staiga griausmingas baladojimas kumščiu į duris:

– Pilieti Sutulinai, jūs namie?

Ir ten pat, iš tolo prislopintas ir vos girdimas šeimininkės balsas:

– Namie. Miega tikriausiai.

Sutuliną išpylė prakaitas: „O kas, jei nespėsiu prieiti, ir jie anksčiau…“ Ir, stengdamasis žengti be garso (tegu mano, kad miega), jis ilgai tykino per tamsą prie durų. Štai.

– Kas?

– Taigi atidarykite, ko ten užsirakinote. Permatavimo komisija. Permatuosim ir išeisim.

Sutulinas stovėjo prispaudęs ausį prie durų. Tenai, už plonos lentos, kaukšėjo sunkūs batai. Buvo vardijami kažkokie skaičiai ir kambarių numeriai.

– Dabar čia. Atidarykite.

Viena ranka Sutulinas užčiuopė jungiklio galvutę ir pamėgino ją suktelėti taip, kaip sukamas sprandas paukščiui: jungiklis kliustelėjo šviesą, paskui trekštelėjo, bejėgiškai nusisuko ir nulėpo. Į duris vėl tvojo kumščiu:

– Na!

Tada Sutulinas pasuko raktą kairėn. Į durų rėmą įsispraudė plati juoda figūra.

– Uždekite šviesą.

– Perdegė.

Ir kaire ranka įsistvėręs durų rankenos, o dešine – laidų raizgalynės, jis bandė užstoti besiplečiančią erdvę. Juodoji masė žengtelėjo atgal.

– Kas ten turi degtukų? Duokšen dėžutę. Apžiūrėsim vis dėlto. Dėl tvarkos.

Ir staiga šeimininkė kad užrypuos:

– Ir ką gi ten žiūrėt? Aštuoni aršinai su aštuoniais, jei jau taip. Nuo to, kad matuojat, juk nepadidės. Žmogus tykus, po tarnybos prigulė – pailsėti neduoda: matuoja ir permatuoja. Štai kiti, kur net teisės į plotą neturi, o…

– Gal ir teisybė, – burbtelėjo juodoji masė ir, krypuodama nuo vieno ilgaaulio ant kito, atsargiai ir net kone švelniai įtraukė duris į šviesą.

Sutulinas ant linkstančių vatinių kojų liko vienas keturkampėje, kas sekundę augančioje ir besiskleidžiančioje tamsoje.

 

V

 

Išlaukęs, kol žingsniai nuščiuvo, jis greitai apsirengė ir išėjo į gatvę. Dar vėl ateis dėl permatavimo, neprimatavimo ar dar maža ko. Geriau baigti galvoti čia – nuo kryžgatvio iki kryžgatvio. Naktėjant pakilo vėjas: plikomis, įžvarbusiomis šakomis jis plakė medžius, siūbavo šešėlius, dūzgeno laidus ir daužėsi į sienas, lyg kėsindamasis nugriauti. Dengdamas įsisopėjusius smilkinius nuo vėjo kirčių Sutulinas žingsniavo tai panirdamas į tamsą, tai merkiamas žibintų šviesos. Staiga tarp šiurkščių vėjo niuksų kažkas tyliai ir meiliai prisilietė jo alkūnės. Atsigręžė. Po į juodus skrybėlės kraštus besiplakančiomis plunksnomis pažįstamas veidas šelmiškai primerktomis akimis. Ir vos girdimai per dundantį orą:

– Taigi atpažinkite mane. Žiūri pro šalį. Ir nusilenkite. Va šitaip.

Lengvutė vėjo lošiama figūra, stovinti ant skvarbių ir aštrių kulniukų, visa kuo bylojo neklusnumą ir pasirengimą kovai.

Sutulinas kepurės snapelį palenkė žemyn:

– Bet jūs juk turėjote išvažiuoti. Ir čia? Vadinasi, kažkas sutrukdė…

– Taip – va kas.

Ir jis pajuto, kaip zomšinis pirštas palietė jo krūtinę ir tuoj pat – atgal, į movą. Tarp šokančių plunksnų jis susirado siauručius vyzdžius, ir pasirodė, kad dar žvilgsnis, dar vienas prisilietimas, smūgis į karščiuojantį smilkinį, ir tai atsipalaiduos, apleis mintis ir atkris. Tuo metu ji, priartinusi savo veidą prie jojo, tarė:

– Eime pas jus. Kaip tada. Prisimeni?

Ir kaipmat viskas nutrūko.

– Pas mane negalima.

Ji susirado atitrauktą ranką ir atkakliai įsitvėrė zomšiniais pirštais.

– Pas mane… negerai, – vebleno jis į šalį, ir vėl atitraukdamas ir rankas, ir vyzdžius.

– Norite pasakyti: ankšta. Dieve, koks juokingas. Kuo arčiau… – vėjas nuplėšė frazės pabaigą. Sutulinas neatsakė. – Arba, gali būt, jūs ne…

Priėjęs posūkį, jis atsigręžė: moteris toliau stovėjo, prispaudusi movą prie krūtinės it skydą; siauri pečiai susitraukę nuo žvarbio; vėjas ciniškai taršė jos sijoną ir lankstė palto skvernus. „Rytoj. Viskas rytoj. O dabar…“ Ir, spartindamas žingsnį, Sutulinas ryžtingai pasuko atgal.

„Kaip tik dabar: kol visi miega. Susirinkti daiktus (būtiniausius) ir išeiti. Pabėgti. Duris atlapot, tegu ir jie. Kodėl man vienam? Tegu ir jie.“

Iš tiesų, butas buvo įmigęs ir tamsus. Perėjęs koridorių – tiesiai ir į dešinę, Sutulinas ryžtingai atidarė duris ir, kaip visada, norėjo pasukti jungiklį, esantį prie įėjimo, tačiau jungiklis, bejėgiškai patabalavęs tarp pirštų, priminė jam, kad srovė nutraukta. Tai buvo apmaudi kliūtis. Nėr kas daryti; pasirausęs kišenėse Sutulinas aptiko degtukų dėžutę: ši buvo veik tuščia. Taigi trys keturi plykstelėjimai – ir viskas. Reikia taupyti ir šviesą, ir laiką. Eidamas link kabyklos jis brūkštelėjo pirmą kartą: šviesa geltonu apskritimu slinko juodu oru. Sutulinas sąmoningai, įveikęs pagundą, sutelkė dėmesį į apšviestą sienos lopą ir nuo kablių karančius švarkus bei frenčius. Jis žinojo, kad ten, už nugaros, juodom kertėm išsikėtojusi negyva, iškvadratūrinta erdvė. Žinojo ir nesigręžiojo. Kairėje rankoje blėso degtukas, dešinė traukė nuo kablių ir svaidė ant grindų. Prireikė dar vieno plyksnio; stebeilydamasis į grindis jis patraukė į tą kampą, – jei jis vis dar kampas ir jei vis dar ten, – kur, jo skaičiavimais, turėjo būti nušliaužusi lova, bet netyčia liepsnelė užtaikė ant alsavimo, – ir juoda dykuma vėl užsivėrė. Liko paskutinis degtukas: brūkštelėjo jį kartą kitą: ugnis nesižiebė. Dar sykį – ir šnypščianti jo galvutė, atitrūkusi, išslydo iš pirštų. Tuomet, apsisukęs, bijodamas žengti giliau, žmogus patraukė atgal prie ryšulio, numesto po kabliais. Tačiau apsisukta buvo akivaizdžiai netiksliai. Jis ėjo – žingsnis po žingsnio, žingsnis po žingsnio – pirštus ištiesęs į priekį, bet nieko neužtiko: nei ryšulio, nei kablių, net ir sienų. „Prieisiu gi pagaliau. Privalau prieiti.“ Kūnas aplipo šaltu prakaitu. Kojos keistai linko. Žmogus pritūpė, delnai ant grindų: „Nereikėjo grįžti. O šitaip – vienam, kaip stovi, su visam.“ Ir staiga toptelėjo: „Aš čia laukiu, o ji auga, laukiu, o ji…“

Gyventojai kvadratūrų, prigludusių prie aštuonių piliečio Sutulino kvadratinių, mieguisti ir išgąsdinti, neperprato tembro ir intonacijų riksmo, pažadinusio juos vidury nakties ir privertusio sulėkti prie Sutulino narvelio slenksčio: rėkti dykumoje pasiklydusiam bei žūstančiam ir bergždžia, ir vėlu: o jei vis dėlto rėkia, – kad ir beprasmiškai, – tai turbūt šiaip.

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.