Feminizmo ir meno sankirta Lietuvoje

 

Praėjusių metų vasaros pirmą dieną su bendrakurse Indre Vėbraite nusprendėme surengti diskusiją pavadinimu „Feminizmo ir meno sankirta Lietuvoje“. Nuotoliniu būdu vykusiame pokalbyje dalyvavo nepriklausoma kuratorė, rašytoja LAIMA KREIVYTĖ, kompozitorė MONIKA SOKAITĖ, kino kritikė SANTA LINGEVIČIŪTĖ ir teatro režisierė URŠULĖ BARTOŠEVIČIŪTĖ.

Gina Kimantaitė

 

Feminizmo atradimas

 

– Kaip pasikeitė jūsų požiūris į feminizmą ir pats žodžio, judėjimo suvokimas nuo tada, kai pačios įsitraukėte į feministinę veiklą, galbūt tik per ją atradote feminizmą?

Laima: Manau, kad pirmiau tapau feministe, o tada pradėjau naudoti kūrybines feministines strategijas. Mano istorija iš dalies biografinė. Baigiau mokyklą 1990-aisiais, tai buvo permainų laikas, daug kas staigiai keitėsi – ne tik politika, bet ir visuomenė. Inteligentai išėjo į turgų prekiauti, nes niekam jų kūrybos nereikėjo, o jauni žmonės taip greitai emancipavosi, kad visuomenė niekaip su tuo nesuspėjo. Vedybos vis dar buvo būdas išeiti iš namų ir pradėti savarankišką gyvenimą. Ir kai devyniolikos metų išteki, dvidešimties pagimdai vaiką ir tavo gyvenime pasikeičia viskas, o tavo vyro gyvenime nesikeičia beveik niekas, tada pradeda kilti klausimai ir ieškai atsakymų. Visa laimė, kad panašiai tuo metu, paremta Atviros Lietuvos fondo, išėjo Simone de Beauvoir knyga „Antroji lytis“, Karlos Gruodis parengti „Feminizmo ekskursai“ ir pagaliau pradėjo aiškėti atsakymai. 1999-aisiais išvykau studijuoti į Budapeštą, kur atsivėrė dar gilesnis ir platesnis tarptautinis kontekstas. Susipažinusi su feminizmo ir lyčių teorijomis pradėjau pastebėti, kaip kultūroje, visuomenėje, istorijoje funkcionuoja patriarchalinė galios struktūra, kaip moterų darbai nuvertinami. O kai kartą pamatai, „atmatyti“ nebeišeina ir tas struktūras jau visur atpažįsti. Tada gali kritiškai ir kūrybiškai žiūrėti į situaciją ir rinktis paveikesnes kovos strategijas. Mano priartėjimas buvo visiškai asmeniškas – ieškojau feminizmo kaip šiaudo. Pasirodo, kad tai – tvirtas šiaudas.

Santa: Esu šiek tiek jaunesnė už Laimą, devyneriais metais, bet vis dėlto mano laikais feminizmo nei mokykloje, nei universitete, kai įstojau 1999-aisiais, irgi nebuvo. Turbūt taip pat prasidėjo asmeninis domėjimasis. Atvykusi studijuoti savarankiškai atradau „Feminizmo ekskursus“, paskui Marijos Aušrinės Pavilionienės tekstus, bet sąmoningas feminizmo suvokimas susiformavo išvykus studijuoti į užsienį. Ten turbūt, kaip sakoma, „Vakarai praplovė smegenis“ arba, tiksliau, atvedė į doros kelią. Feminizmas man iš tiesų yra sinonimas moteriai, nes ir tos, kurios baisiai bijo šio žodžio, yra feministės. Net tos, kurios bando palaikyti tradicines vertybes. Dabar moterys iš tikrųjų net nesusimąsto, kad jų gyvenimas yra sufražisčių, pirmųjų feminisčių nuklotas. Mums jau atrodo nesuvokiama, kad mes negalėtume balsuoti, nesuvokiami tam tikri kiti elementarūs dalykai. Būtent todėl feminizmas visąlaik yra manyje. Galbūt Laimai labai padėjo studijos Vidurio Europos universitete, man viską labiau išgrynino ir galbūt net suformavo kitokias politines, socialines idėjas Londono universitetas.

– Po truputį galima atsekti tendenciją, kad tik išvykus į užsienį įmanoma labiau praplėsti feminizmo suvokimą ir atrasti feministinius tikslus. Įdomu paklausti Uršulės ir Monikos, kaip jūs priartėjote prie feminizmo. Pirmiau tapote feministėmis ir tuomet pradėjote kurti ar atvirkščiai?

Monika: Aš pirmiausia tapau menininke ir feminizmas tiesiog atsirado, nors toks įspūdis, kad feministe iš tiesų buvau visada. Galbūt tai ėmė ryškėti labiau, kai pradėjau, kaip Laima sako, matyti tokius labai neaiškius dalykus, kurie supa mane. Labiausiai mane sukrėtė didieji #Metoo skandalai, kuriuos iš pradžių vertinau dvejopai. Tikrai buvo pamąstymų „o ko ėjo, o kodėl…“ ir pan., kurie kildavo išgirdus prakalbusių merginų patirtis. Visgi viską stebint ir susiduriant, pavyzdžiui, kaip kai kurie vyrai atsiliepia apie moterų meną, darosi sunku būti abejingam ir abejojančiam. Taigi tapsmas, feminizmo virsmas manyje atsirado per mažų aplinkos elementų stebėjimą.

Uršulė: Aš randu ryšį su kolegėmis, galiu sutikti su daugeliu minčių. Turbūt irgi pasakyčiau, kad pirmiau tapau feministe, tada atėjau į teatro režisūrą. Man feminizmas sutapo su pirmaisiais Pride’ais Vilniuje, kai aš buvau 9–10 klasėje. Pride’ai buvo mažų mažiausiai… Net sunku rasti žodį… Aš atsimenu, kad tuo metu turėjau bendraklasį, kuris nešiojo marškinėlius su neįtikėtinai nepadoriais ir žeminančiais vaizdais. Ir tuo metu galvojau, kodėl švietimo sistema nieko nedaro, o pedagogams neatrodo jokia problema keturiolikos metų berniuko nešiojami rūbai, kurie yra žeidžiantys jo bendraklasius, tuo metu, pavyzdžiui, dar besislepiančius spintose. Tai gal tuo metu man jau užsifiksavo pirmieji nelygybės pojūčiai. Matyt, tada ši tema „užkibo“ ir labai sistemingai pradėjau ja domėtis. Pirmiausia tai buvo daugiau nuojautos. Mane pačią visąlaik supo labai stiprios moterys. Tada aš atėjau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir, kaip minėjo Monika, neišvengiamai tapau skandalų dalimi, nes studijavau Jono Vaitkaus kurse. Iš esmės procesą mačiau iš labai arti, tai iškėlė labai daug moralinių ir etinių klausimų, tai irgi buvo savotiškas etapas. Magistro studijų baigiamąjį darbą rašiau apie feminizmą teatre, o ir mano spektakliai natūraliai atsidūrė feministinio teatro kategorijoje.

 

Feministinės bangos Lietuvoje ir lytinis švietimas

 

– Prieš kelerius metus publikuotame interviu filosofė Audronė Žukauskaitė teigė, kad visos feminizmo bangos Lietuvoje koegzistuoja kartu. Ar sutiktumėte su tokiu jos pastebėjimu? Kalbant apie šiandieną, ar viskas vis dar egzistuoja tame pačiame lygmenyje, ar visgi tam tikra feminizmo banga, jūsų manymu, Lietuvoje dominuoja?

Uršulė: Labai platus klausimas, nežinau, ar mes jas išgyvename vienu metu. Šiandien nekovojam dėl teisės balsuoti, nes ją turim, nekovojam dėl teisės į kūno nuosavybę, nes ją turim, taigi pirmąją bangą tarsi esame pergyvenusios. Galbūt ir antrąją, liberaliąją, bangą esame pergyvenusios. Sakyčiau, kad procesai įvyko labai suspaustai. Nebloga diskusija šiuo klausimu įvyko, man atrodo, 2019 metais Emancipacijos dieną, ji yra prieinama „Spotify“, tinklalaidėje NARA. Viena mokslininkė pasakoja apie suspaustumą ir kaip mes išgyvenome bangas, man atrodo, ji labai įdomiai tyrinėja sovietmetį, sovietmečio moters viktimizaciją. Mes suvokiame, kad sovietmetis tarsi legaliai įteisina dvigubą darbo dieną, tačiau čia viskas apžvelgta moterų nepaverčiant absoliučiomis vargšėmis. Kalbant apie dominuojančias bangas ar kryptis, nežinau, ar įmanoma apibrėžti, kad yra kristalizavęsis koks lietuviškasis feminizmas, kuris kuo nors skirtųsi nuo kitų Europos šalių feminizmo. Na, bet turėtumėm kalbėti apie intersekcionalų feminizmą ir turbūt norėtumėm matyti tam tikrą jo dominavimą, ypač šių dienų kontekste.

Laima: Čia gal tik reikia patikslinti, kad intersekcionalus feminizmas reiškia, jog negali kalbėti tik apie moterų teises, nes dažniausiai tai yra kompleksiška galios santykių sistema ir priespauda, patiriama keleriopai. Pavyzdžiui, prisideda dar ir rasė arba klasė, tad reikia į visa tai atsižvelgti, nes, tarkim, juodaodė lesbietė patiria kur kas didesnę priespaudą negu baltaodė ar heteroseksuali moteris. O dėl bangų, tai iš dalies sutinku su Audrone. Taip, mes turime balsavimo teisę, bet kai pasižiūri, kiek moterų yra valdžios organuose, tai daugiau išimtis negu taisyklė. Ir tik tada, kai feministės pradėjo garsiau kelti klausimą „kas čia per dalykas „vienavyrės“ diskusijos?“, visi susizgribo. Manau, net ir dabar toji pirma banga kažkiek aktuali: teisę mes turime, bet ar mes ja naudojamės, ar ji yra taip pat įveiklinta kaip vyrų? Tai turbūt ne. Ir pačios moterys yra linkusios save marginalizuoti. Dabar mes esame tokioje situacijoje, kai akivaizdu, kad trūksta bazinio lytinio švietimo, kad žmonės gąsdinasi išgirdę žodį „socialinė lytis“, kas anglų kalba yra tiesiog gender. Ir kad tai toks paprastas dalykas: žmonės vienaip ar kitaip aplinkos yra sulipdomi į tam tikrą lyties kompleksą, kad per lyties praktikas įsisteigiame save kaip vienokius ar kitokius individus. Tokie elementarūs dalykai vis dar visuomenės suvokiami tiktai kaip grėsmė, kaip kažkoks neegzistuojantis dalykas, bet lytiškumas egzistuoja, tai tiesiog žodyno ir išsilavinimo problema.

Monika: Norėčiau pridėti apie švietimą. Man atrodo, kol mokyklose – net ne universitetuose, o mokyklose – neįsigalės lytinis švietimas, mes būsime tokios trapios stadijos. Jeigu nebus švietimo, visada bus puolimas iš nesupratimo. Pas mus toks trapusis feminizmas, jis tarsi yra, kaip ir tarp moterų kompozitorių. Moterys kompozitorės, sakykim, pirmauja prieš vyrus, bet kiek jos turėjo padaryti, kad įeitų į pozicijas, tai yra nepalyginamai daugiau darbo ir kovos negu vyrams. Deja, net apie pusėtiną vyrą kompozitorių yra kalbama daugiau nei apie kokią tikrai ryškią moterį kompozitorę.

Laima: Ir dar turbūt, Monika, yra taip, kad tos, kurios daug pasiekė ir išgarsėjo pasaulyje, būtent ir pradėjo savo karjerą tarptautiniame kontekste. Aš tikrai labai abejoju, ar Mirga [Mirga Gražinytė-Tyla – red. past.] būtų pasiekusi tokias aukštumas Lietuvoje, šitoje hierarchinėje sistemoje, kuri nuolat ją statytų į vietą.

 

Menininko genijaus (vyro) kultas

 

– Čia galima paminėti vieną jūsų, Monika, interviu prisimintą „komplimentą“ iš dėstytojo. Pasidalinote, kad kartą labai apsidžiaugėte išgirdusi, jog muzikinį kūrinį parašėte kaip vyras. Iš viso to kyla klausimas: ar jautėte seksizmą mokykloje arba jau studijuodamos bei kaip tai veikė ir veikia jūsų kūrybą?

Monika: Tai buvo greičiausiai ne studijų dalykas. Rašiau straipsnį į vieną kultūros laikraštį ir kartu dariau trumpą interviu su vienu žymiu Lietuvos menininku. Prisimenu, uždaviau klausimą, kodėl renginio programa sudaryta vien tik iš vyrų kūrybos. Jis man pasakė: „Aš renkuosi ne žmoną, o meno kūrinius.“ Čia, suprask, buvo ir sąmojis toks, ir kaip jis čia pajuokavo… Tai va, visi tokie maži elementai parodo, tarsi jie juokauja, bet jie iš tikrųjų nejuokauja, o tikrai taip galvoja. Yra tas vyro menininko kultas, vyrams tiesiog suteikiama pirmenybė.

– Bet minėjote, kad dabar situacija jau yra kitokia, kad dabar kaip tik kuria daugiau moterų kompozitorių?

Monika: Taip, moterų kompozitorių yra daugiau, bet jos vis tiek įvertintos labiau Vakaruose. Aš taip sakyčiau, kad jas net naudoja kaip kažkokius prestižinius vardus, kad va, mes turim žymių kompozitorių moterų, bet realiai, jeigu pasižiūri į Filharmonijos, Kongresų rūmų koncertų programas ar Operos ir baleto teatro repertuarą, dominuoja vien vyrų pavardės. Tai, kad turim ryškių vardų Vakaruose, dar nereiškia, kad mes jas čia irgi atliekam. Paprasčiausia statistika. Nesakau, kad aš, pavyzdžiui, neturiu darbo, bet vis vien norisi išsikovoti, kad čia kažkas vyktų, nes jei mes visos išvyksim, tai kas tuomet čia liks. Tikriausiai liks tik tai ir tiems, „kas neieško žmonų, o renkasi meno kūrinius“.

– Jūs, Uršule, atrodo, nuo vaikystės norėjote būti teatro režisierė. Ar nebuvo kokių baimių, kad nebūsite pripažinta kaip moteris režisierė? Visgi Lietuvoje yra daugiausiai režisierių vyrų, o ir jūsų magistrantūros kurso vadovė Yana Ross ar nebuvo viena pirmųjų moterų, ar vienintelė, ėjusi režisūros kurso vadovės pareigas akademijoje?

Uršulė: Pirmiausia ji yra vienintelė moteris režisierė, dukart apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi geriausių režisierių kategorijoje. Ji tokia vienintelė, daugiau nėra moterų, gavusių apdovanojimą šioje kategorijoje. Be jokios abejonės, aš iš esmės patyriau dvi kritiškai skirtingas realybes. Bakalauro studijų metu man vadovavo Jonas Vaitkus, studijuojant magistrantūroje – Yana Ross, kuri kūrė visai kitokią ir pedagoginę, ir emocinę, ir politinę, ir sociopolitinę aplinką, davė platesnį konteksto suvokimą, mintis apie tai, kas iš viso yra toji režisūra. Tiesa, turime suprasti, kad Yanos situacija yra labai savotiška, ji yra ne lietuvė menininkė, ji atvažiavo kurti į Lietuvą ir turėjo kiek kitokią starto poziciją. Jeigu žiūrėsime į moteris režisieres, kurios yra lietuvės, tokių kickstartų ar didžiųjų scenų pastatymų yra labai nedaug.

– Dabar paminėjote, kad didžiąsias scenas iš esmės valdo vyrai, o viename interviu save praminėte režisiere nomade, nes dirbate įvairiuose teatruose, įvairiuose miestuose. Ar nomadiškumas yra jūsų laisvas pasirinkimas, ar vis dėlto viena iš labai svarbių nomadiškumo lemčių buvo tai, kad esate režisierė moteris? Galbūt jums sunkiau surasti nuolatinę vietą teatre?

Uršulė: Aš gal apskritai nelabai tikiu režisieriaus koncepcija, kai režisierius yra etatinis teatro darbuotojas. Dėl to iš esmės tai yra laisvas mano pasirinkimas – keliauti ir išbandyti naujas trupes. Manau, kad tai geras būdas režisieriui augti dirbant su skirtingais aktoriais skirtinguose teatruose.

 

Feministinis meninis judėjimas ir provokacijos

 

– Viena įdomiausių feministinių iniciatyvų, įvykusių Lietuvoje, be abejo, yra grupė „Cooltūristės“. „Cooltūristės“ – tai Lietuvos menininkės, kurios pirmą kartą susibūrė 2005 metais, jų veiklos esmė – atkreipti dėmesį į feministinį diskursą mene ir paneigti nusistovėjusius patriarchalinius kanonus. Laima ir Santa, esate vienos iš grupės narių, kaip „Cooltūristės“ susikūrė ir kodėl būtent tuo laiku?

Laima: Tuomet, panašiai kaip ir dabar, nebuvo daug menininkų ar menininkių, kurie kreiptų dėmesį į politines ir socialines problemas. Dabar jų, žinoma, daugiau, bet tuo metu, kokiais 2000-aisiais, ant vienos rankos pirštų buvo galima suskaičiuoti. Tuomet mes su Marta Vosyliūte pagalvojom apie nacionalines premijas – kodėl yra tokie baisūs skaičiai ir niekas niekaip nereaguoja. Tada suskaičiavom viską: nuo 1990 iki 2005 metų buvo įteiktos 127 premijos, 110 iš jų gavo vyrai ir tik 17 – moterys. Padarėme plakatą „Nacionalinės vyrų premijos“. Gali kokių nori sugalvoti pateisinimų, bet ta proporcija absoliučiai neadekvati. Tai kaip tik ir parodo, kad yra įsisenėjusios struktūrinės kūrybiškumo ir darbo vertinimo problemos. O kai pradedi ką nors daryti, paskui jau pasidaro linksma ir smagu. Norisi ir toliau darbuotis tokia dvasia. Pradžioje dar mums sekėsi būti anonimiškoms, tačiau siekėme ne pasislėpti, bet, panašiai kaip „Guerrilla Girls“, tapti visoms prieinamoms – kad kiekviena gali būti cooltūriste. Anonimiškumas siejosi su tuo, kad mes nepalaikėm autoriaus instituto, tokio su genijais susijusio dalyko. Kita vertus – bet kas gali būti cooltūriste, netgi ir vyrai gali būti cooltūristės, jei tam pasirašo.

Santa: Buvo smagu ir yra smagu, aš iki šiol save laikau cooltūriste, nes čia esama ir žaismingumo momento bei ironijos. Ir tas kultūrizmas man yra, kaip ir „Cooltūrisčių“ pavadinimas, feministinių menų auginimas ir apskritai tokia hipiška, laisvamaniška bendruomenė, prie kurios gali prisijungti nebūtinai VDA ar meną baigusios studentės ir studentai.

– Atrodo, atstovavote radikaliajai feminizmo krypčiai ar manote, kad būtų neteisinga šitaip sakyti? Pavyzdžiui, vienas iš jūsų galbūt net drąsiausių meninių projektų – „Vilnius tavo kojinėje“, kai asociatyviai jungėte vidurinio piršto nuotraukas su faliniais miesto simboliais. Greičiausiai būtų galima įvardinti, kad tai buvo vienas provokatyvesnių jūsų darbų.

Laima: Čia dar reikėtų turėti omeny, kad tai buvo 2005 metais ir jis kabėjo dar tuo metu apleistoje Šv. Kotrynos bažnyčioje. Tai buvo išvis labai linksma, kai ta didelė drobė su fuckais buvo iškabinta vienoje bažnyčios arkoje. „Vilnius tavo kojinėje“ ironizuoja „Vilnius tavo kišenėje“ konceptą. Buvo iškabintas toks eilėraštis, kad falinius monumentus reikia kišti į kojinę, nes iki šiol manoma, kad atminimo ženklai turi būti vertikalūs, – viskas per tą galios vertikalę, per hierarchiją konstruojama. Gal užtenka jau tų falinių vertikalių – jau reikia jas sukišti į kojinę ir žiūrėti plačiau, gal pagaliau horizontalę išplėtoti.

– Taigi būtų galima sakyti, kad provokatyvumas buvo vienas iš „Cooltūrisčių“ veiklos kriterijų?

Laima: Tai nulėmė aštrios temos. Sakyčiau, gal mes dar net per švelnios. Nieko nesudaužėm, neužpuolėm, nepapjovėm, neaptaškėm kraujais. Iš tikrųjų radikalumo galima ir daugiau, bet gal svarbesnis dalykas – nepamiršti humoro. „Cooltūristės“ – tai tarsi tokia nenusistovėjusi struktūra: skirtingiems performansams susiburia skirtingi žmonės.

Santa: Man provokatyvumas buvo labiau kaip „meinstryminio“ meno ar situacijos pašiepimas. Truputį reikia patampyti jiems ūsus, pasišaipyti galbūt, kažką tada pagalvos bent jau, nes atrodo, kad viskas, kas yra daroma, taip ir turi būti.

 

Moterų menininkių istorijos paženklinimas

 

– Aptariant du ryškius jūsų meninius projektus – performansą-akciją „Patriarchato paviljonas“ (sudarytas Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavusių menininkų sąrašas, šiame sąraše nėra nė vienos savarankiškai, be vyro kūrėjo dalyvavusios menininkės moters, jis siejasi ir su jūsų minėtu kūriniu „Nacionalinės vyrų premijos“) ir videoperformansą „Moterys mėnulyje“, – kaip manote, kada moterys pradėjo savarankiškai rašyti savo kaip menininkių istoriją ir kada jos buvo pastebėtos?

Laima: Jeigu Lietuvoje, tai su Nepriklausomybe, nors gerų menininkių buvo visais laikais. Bet jos turėjo nelygioj kovoj kovoti triskart aršiau ir labai dažnai nenorėjo būti išskirtos kaip moterys menininkės, nes tai buvo vos ne minuso ženklas. Jos norėjo būti tokios pat geros kaip vyrai, todėl kažko labai specifiškai nesistengė atskleisti, neieškojo savo balso – ir tai buvo jų silpnoji vieta. Paskui 1990-aisiais, kai atsivėrė sienos, pasklido įvairios įtakos – aišku, ir feministines idėjas iš pradžių menininkės nesąmoningai kartojo. Kalbant apie „Patriarchato paviljoną“ – taip, Lietuvos paviljone atskirai viena menininkė dar neatstovavo, tiktai pačioje pirmoje bienalėje ne kaip pora buvo Eglė Rakauskaitė ir Mindaugas Navakas, bet ir vėl – ne viena Rakauskaitė. Paskui buvo menininkų sutuoktinių poros, kas irgi yra įdomus dalykas, kaip Urbonai ar Stanikai. O atskirai po vieną menininką buvo ir Žilvinas Kempinas, ir Deimantas Narkevičius, ir Darius Mikšys, surinkęs krūvą kitų menininkų, bet jų vardų į autorius neįrašęs. Ko ten tik nebuvo. O dabar bus Robertas Narkus. Tai gal mums kaip Rusijai reikės laukti šimtą metų, kai pagaliau atsiras kokia menininkė su tokia pavarde kaip Irina Nachova – tada jau bus galima pasiųsti vieną menininkę. Kita vertus, kai galų gale išsiuntė tris menininkes – Rugilę Barzdžiukaitę, Vaivą Grainytę ir Liną Lapelytę, – jos iš karto „nukovė“ „Auksinį liūtą“, kurio niekaip tie mūsų didieji vardai nesugebėjo parsivežti. O dėl parodos „Moterys mėnulyje“ tiesiog pasakysiu, kad kai 2019 metais buvo minimas išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmetis, liko pražiūrėtas toks faktas, kad iš pradžių ir moterys buvo ruošiamos misijai, o paskui kažkas nusprendė, kad jos neskris. Pasaulyje tam buvo skirta daug parodų, bet Denise Ackerl ir mano kuruota paroda Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre turbūt buvo vienintelė, kur būtent moterys menininkės reflektavo Mėnulio misijas ir moterų nepatekimą tenai.

Santa: Čia „Cooltūristės“ buvo kaip vizionierės, nes kosmoso programą padarė anksčiau, negu paskelbė Aušrinė Armonaitė.

Laima: Mes, tiesą sakant, kiek net NASA aplenkėm, nes jie irgi paskelbė, kad iki 2024-ųjų nori įgyvendinti Artemidės misiją – išsiųsti moterį į Mėnulį, bet mes jau nufilmavome, kad ten išsilaipinome ir vėliavą įsmeigėme, tai jie jau gali atsipalaiduoti.

 

Archetipų permąstymas mene

 

– Uršule, dramaturgo Jono Kleino „Hedos Gabler“ dekonstrukciją-pjesę „Sprendžiant Hedą“ atradote karantino metu ir vėliau pastatėte Mažajame teatre. Šis teatras turi ganėtinai gilias tradicijas, tad galbūt jūsų dar aštresnė ir šiuolaikiškesnė feministinė interpretacija buvo kiek drąsokas žingsnis? Kas, jūsų nuomone, yra svarbiau: dekonstruoti senus, nusistovėjusius kanonus ar galbūt verčiau juos nustumti į šalį ir pradėti kurti ką nors visiškai naujo apie šiandienines temas ir aktualijas? Ar galbūt tai galima suderinti?

Uršulė: Viskas yra svarbu. Svarbu, kad moterys kurtų valstybiniuose teatruose. Aš pati siekiu, kad moterys sudarytų didesnę mano kūrybinės komandos dalį. Taip pat svarbu, kad būtų išlaikyta lyčių ir amžiaus įvairovė spektaklio aktorių grupėje. Aš ir savo magistro darbe apie tai rašiau, tarsi bandžiau sukurti, nors drąsu taip sakyti, visą strategiją ir tam tikrą įrankį, kokiais būdais feminizmą galima taikyti kaip kūrybinę strategiją. Jis turi visus požymius, reikalingus ir panaudotinus teatre, nes jis iš esmės liečia tiek sceninį gyvenimą, tiek organizacinius procesus. Taigi galbūt tais dviem parametrais remdamasi konstruoju kūrybinį procesą ir sceninį veiksmą. Atsakydama, ar reikia dekonstruoti chrestomatines ar archetipines moteris, ar kurti naujas, manau, kad tai nėra esminis klausimas, nes mes visada sprendžiame tam tikrą moters identiteto klausimą. Normalu, kad susiformuoja tam tikri archetipai ir juos permąstyti, perkonstruoti, man atrodo, yra svarbu. Taigi Hedą, Gertrūdą, Ofeliją, visas kitas klasikų moteris yra vertinga pergalvoti.

 

Moters žvilgsnis muzikoje ir seksualumo tyrinėjimai

 

– Monika, kaip vieno naujausių ansamblio „Synaesthesis“ muzikos projektų „Nymphology“ bendraautorė sukūrėte kūrinį „Lost in longing for lust“. Jame moters reprezentacija atskleidžiama iš geismo perspektyvos. Feministiniuose kūriniuose moters žvilgsnį dažniausiai asocijuojame su vaizdu, o kaip moters ar moterišką žvilgsnį galima atskleisti muzikoje?

Monika: Visos trys kompozitorės [projekte dar dalyvavo Juta Pranulytė ir Agnė Matulevičiūtė – red. past.] labai asmeniškai pažvelgėme, kaip norėtume save reprezentuoti muzikoje ar feminizmą muzikoje. Aš tiesiog prieinu prie kūrinio temos spręsdama savo pačios kompleksus, nes pati filmavausi ir audiovizualinėj projekcijoj, ir visas kūrinys yra dokumentinio pobūdžio. Kadangi pati pripažįstu, kad esu feministė, todėl pasirinkau drąsesnius būdus, kaip tai reprezentuoti.

– Iš tiesų įdomu, kad norėjote feminizmą ne tik įgarsinti, bet ir įvaizdinti. Kiek žinau, viena iš jūsų inspiracijų (kas iš tiesų įdomu kalbant apie vyrišką ir moterišką žvilgsnį bei seksualizavimą) yra JAV menotyrininkė Linda Williams, kuri, beje, yra ir pornografijos studijų teoretikė. Taigi jūs taip gana aiškiai imate geismo, seksualumo motyvą. Galbūt galėtume pakalbėti apie moters seksualizavimo poziciją iš feministinės perspektyvos?

Monika: Aš ne tiek norėjau ką nors seksualizuoti ir nemanau, kad kažkas ten atrodo seksualizuotai, labai diskretiškai visas bendras rezultatas išėjo. Tik galvoju, kad per seksualumą mes galime įgauti daugiau drąsos, save priimti tokias, kokios esam, nes dabar viskas, kas yra diktuojama socialinėse medijose, yra peršama kaip stereotipai. Ir, man atrodo, išlaisvindamos savo seksualumą, mes galim atsikratyti tų stereotipų.

Laima: Norėčiau dar įsiterpti ir užduoti klausimą Monikai, nes klausiau kūrinio ir paprašiau jos atsiųsti partitūrą. Esu paprasta klausytoja – man labai įdomu, kaip grojant smuiku pirštai slenka stygomis aukštyn žemyn, o partitūroje viskas tokiais ovalais surašyta. Pati partitūra grafiškai labai graži ir tam tikra prasme net feministinė – tokia moteriška forma. Monika, gal gali pakomentuoti, ar tau ta grafika buvo svarbi?

Monika: Iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad visi atkreipia dėmesį, kas žiūrėjo šitą glissando momentą. Tą rankos čiuožinėjimą ant stygų. Tai nėra netyčia, aš pati buvusi smuikininkė, styginius šiek tiek išmanau. Šią techniką ir pasirinkau, siekdama gestinės išraiškos – tiek garsinės, tiek paties gesto.

– Atrodo, kalbant apie seksualumo išlaisvinimą, galima atrasti tam tikrą jungtį šia tema. Pavyzdžiui, jūsų, Uršule, spektakliuose yra ir erotinių, ir homoerotinių scenų, „Sprendžiant Hedą“ yra ir viena ilga prievartos scena. Kaip jūs žvelgiate į moters seksualumo nagrinėjimą teatre?

Uršulė: Jeigu mes kalbam apie vyrą, kuris seksualizuoja ar objektyvizuoja moterį, – mes kalbam apie seksizmą, jeigu mes kalbam apie moterį, kuri atsiima savo seksualumą, jį demonstruoja ir turi savo kūną, ji turi pasirinkimus… Man atrodo, šita skirtis esminė. Nepainiokime: moters savęs seksualumo tyrinėjimas nėra savęs objektyvizavimas (o jeigu ir yra, ji tai daro pati ir tai yra sąmoningas veiksmas). Tai, mano nuomone, net labai feministinis reiškinys. Kalbant apie smurto scenas, mano spektaklyje prievartos scenos netrumpinom ir tas aktas iš tikrųjų trunka labai ilgai, apie 5–6 minutes. Man atrodo, kad prievarta, kuri dažnai scenoje nužymima tam tikru simboliu ar ženklu – na štai, vyras pakėlė prieš moterį ranką, – tokia smulkia scenele, tarsi simboliškai, iš esmės atima iš to akto jo esmę, tam tikra prasme atima iš jo žiaurumą. Stebėti tai vykstant šešias minutes kainuoja tam tikrą susimąstymą. Ir aš suprantu, kad kai kurie gali tai palaikyti šokiravimu ar bandymu būti labai moderniam ir t.  t., bet manau, kad tai yra kiek autentiškesnis kalbėjimas apie tai, kas yra prievarta, kurią neproporcingai dažnai patiria moterys.

 

Moteriški rakursai ir rakursai į moteris

 

– Neseniai pasirodžiusios straipsnių rinktinės „Fokuse: moterys Lietuvos kine“, kurią sudarė kinotyrininkės Natalija Arlauskaitė ir Lina Kaminskaitė, autoriai yra tiek moterys, tiek vyrai. Knygoje išspausdintas jūsų, Laima, straipsnis pavadinimu „Moterys Lietuvos kine. Perrašomos istoriJOS“. Savo tyrimą pradėjote nuo studijų laikų, kaip iki dabar pasikeitė jūsų požiūris į moters reprezentacijas?

Laima: Iš pradžių galbūt labiau kreipi dėmesį į įvaizdžius, kaip vaizduojama, kas, o paskui kuo toliau, tuo labiau susieji su socialiniais, politiniais procesais, su žiūros būdais ir kaip visa tai kine konstruojama iš tikrųjų. Tie dalykai yra kompleksiški, tai intersekcionalu. Nors kai kalbame apie lietuvių kiną, tai ten nėra nei tamsiaodžių žmonių, nei ryškiai išreikšto queer identiteto iki pat XXI amžiaus. Socialiniai sluoksniai dar kartais būna, bet irgi ganėtinai dažnai vidurinė klasė arba kokie nors menininkai keistuoliai. Bet, kalbant tik apie moteris, įdomu palyginti, kiek tie paveikslai yra iš tikrųjų sudėtingi, ką jos iš viso reprezentuoja. Susidomėjau šia tema įsitraukusi į Nomedos ir Gedimino Urbonų „Transakcijos“ projektą. Paskui paaiškėjo, kad apie tai kalbėjo ir Živilė Pipinytė, ir kitos – kad labai dažnai rodomas moters-aukos scenarijus, ji kalta dėl visko, galiausiai, jei ji seksualiai aktyvi, yra tarsi nubaudžiama. Pilna tokių filmų. Tuomet pastebi, kad su Nepriklausomybe atsiranda scenarijus, jog štai moteris jau gali ir pamokyti vyrą, kaip Kristijono Vildžiūno „Nuomos sutartyje“, jog gali būti rodoma ir nebūtinai visai jauna moteris. O Linos Lužytės „Pilis“ – nematytas Lietuvos kine dalykas, tai kelios moterų kartos ir moterų pasaulis, kurio protagonistė – paauglė. Labai svarbu ir įdomu, kieno žvilgsniu žiūrime į pasaulį.

 

Atskirtis tarp moteriško ir vyriško žvilgsnio

 

– Dažnai kalbame apie moterų ir vyrų atskirtį, tam tikrų meno šakų atskyrimą ir susiejimą. Kaip jums atrodo, ar reikėtų viską skirstyti į moteriškas ir vyriškas kategorijas, moteriškus ir vyriškus žvilgsnius? Ar kalbėjimas apie atskirtis yra būtent feministinis impulsas?

Monika: Manau, kad kategorizuoti būnant mūsų visuomenėje, kurioje, kaip sakiau, feminizmas yra toks trapus ir tie vyrų ir moterų santykiai nevieningi, visgi derėtų, nes tai yra du atskiri požiūriai.

Laima: Sutinku su žinoma amerikiečių kuratore Maura Reilly, kuri sako, kad kol nelygybė egzistuoja, tai turi prasmės. Ir moterų, ir LGBT+, ir juodaodžių ar kitų diskriminuojamų grupių – kad visuomenė atkreiptų į tai dėmesį. Gal tokių atskirų parodų poreikis išnyks, kai neliks nelygybės, bet XXI amžiuje jos vis dar aktualios.

 

Vis iš naujo užduodamas (-i) klausimas (-ai)

 

– Pabaigoje norisi paklausti: ar jūs matote progresą Lietuvoje iš feministinės perspektyvos?

Uršulė: Galim pažiūrėti į statistiką. 2019 metais paskelbta statistika parodė, kad nuo 2005 metų lyčių lygybės srityje Lietuva buvo vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kur neįvyko joks progresas, iš esmės įvyko regresas. Nors mūsų politinės valdžios situacija moterų atžvilgiu po pastarųjų rinkimų smarkiai pagerėjo: turim Seimo pirmininkę, ministrę pirmininkę ir Ministrų kabinetą, kuriame yra moterų, ji neindikuoja tam tikrų šeimos ir socialinių konstruktų, kurie iš esmės nepakito. Dabartinė Vyriausybė – mūsų kontekste vadinkim moterų Vyriausybe – atsitiko krizės metu ir turės vėl labai savotiškų pasekmių. Galbūt net didžiulį regresą po šitų ketverių metų, vėl patirsim smūgį atgal. Taigi solidarizuokimės ir nesiliaukime kovoti.

Santa: Taip, aš irgi sutinku, kad svarbu solidarizuotis, nes prisimenant, kai buvo naujai pradėtas svarstyti partnerystės įstatymas, visi pradėjo šaukti, kad viskas taip staiga. Ne, tai vyko labai ilgą laiką, mes tiesiog nustojom apie tai kalbėti ir vėl viskas regresavo. Lygiai tas pats yra su feminizmu ir aš tikrai norėčiau, kad Lietuvoje būtų mažiau susiskaldymo. Taip, esame maža šalis, bet ir feministės, moterys yra ganėtinai susiskaldžiusios. Iš tikrųjų vyrams reikia pavydėti to, kad jie yra nuoseklesni ir vieningesni negu moterys. Labiausiai dabar pastebėjau, kad aktyvesnes feministes puola moterys, ne vyrai. Bet progresu tikiu.

Laima: O gal reikia ne progresu tikėti, o kad gali egzistuoti kokios nors kitos formos, pavyzdžiui, kitokios šeimos formos. Nebūtinai tik ta tradicinė, kuri iš tikrųjų yra labai nesena, tai XX, gal XIX amžiaus pabaigos modelis. Tiktai solidariai veikdamos galime ką nors pakeisti. Būtinai ieškodamos sąjungininkių, taip pat įtraukdamos ir jaunus progresyvius vyrus. Ir nuolat užduodamos nepatogius klausimus apie lyčių lygybę čia ir dabar. Nes vos tik mes nustojame klausti, viskas labai greitai grįžta į senas vėžes.