Ką skaityti: Abdulrazako Gurnah knygos

 

2021 m. Nobelio literatūros premija skirta Jungtinėje Karalystėje gyvenančiam ir angliškai rašančiam tanzaniečių prozininkui, kilusiam iš Zanzibaro, Abdulrazakui Gurnah (g. 1948) – „už bekompromisį ir užuojautos kupiną įsigilinimą į kolonializmo padarinius ir pabėgėlio likimą prarajoje tarp kultūrų ir žemynų“. Trys Švedijos akademijos Literatūros komiteto nariai pateikė rekomendacijas, nuo kurių romanų pradėti pažintį su šio autoriaus, iki premijavimo ne itin žinoto už Britanijos ribų, kūryba.

 

Anne Swärd: „Prie jūros“ (By the Sea, 2001)

 

Abdulrazako Gurnah romanų veikėjai dažnai ilgisi jiems nesuvokiamų dalykų, kažko, ko jie nepajėgia įvardyti. Mano mėgstamiausiame jo kūrinyje „Prie jūros“ šis vidinis konfliktas – giliai žmogiškas – subtiliai ryškinamas visoje istorijoje. Neegzistuojančios vietos ilgesys – abiejų pagrindinių veikėjų dilema. Salehas Omaras, kuris vienas atvyksta į ūkanotą Anglijos pakrantės miestelį, yra tarsi anomalija, nes bėgti iš savo šalies jis nusprendė taip vėlai ir visiškai vienas. Atrodo, jog jį ir Latifą Mahmudą, gerokai jaunesnį tėvynainį, Zanzibarą palikusį prieš daugelį metų, kamuoja tas pats nemalonus jausmas, kad nei su tėvyne, nei su joje paliktais artimaisiais jųjų nesieja joks tikras tarpusavio ryšys. Be sentimentalumo, bet su gilia atjauta autorius pažindina mus su jųjų gyvenimu. Ir kaip susipynę, tiksliau, susipainioję jų likimai – visa tai dėl klaidų ir nelemtų sandėrių praeityje. „Prie jūros“ pasižymi daugybe Abdulrazakui Gurnah būdingų literatūrinių ypatybių: ritmiška proza, atidumu iškalbingoms detalėms, veikėjų psichologijos bei biografijos sudėtingumu ir jaudriu, įtaigiu pasakojimo tempu, kuriuo atskleidžiama tamsioji istorijos esmė.

 

Ellen Mattson: „Pabėgimas“ (Desertion, 2005)

 

„Pabėgimas“ prasideda 1899 m. mažame, apgriuvusiame Rytų Afrikos pakrantės miestelyje, kai anglas Martinas Pirsas pakviečiamas į vietinio krautuvininko Hasanalio namus ir įsimyli jo seserį Rijaną. Po penkiasdešimties metų Zanzibare užauga du broliai, atstovaujantys skirtingiems požiūriams į tradicijas: jaunesnysis Rašidas pabėga – išvyksta studijuoti į Angliją, o vyresnysis Aminas paklūsta tėvams ir lieka namie jais rūpintis. Amino gyvenimą sugriauna tragiški meilės santykiai ir politinė situacija po nepriklausomybės paskelbimo, o emigrantas Rašidas tampa rašytoju, norėdamas išnagrinėti ir suprasti praeitį, nuo kurios buvo atskirtas, ir galbūt kažkaip atitaisyti tai, kas buvo sugriauta. Tai gražiai parašytas romanas apie atmintį, praradimus ir paslaptingus saitus, jungiančius žmones, net jeigu juos skiria laikas ir atstumas.

 

Andersas Olssonas: „Tolesnis gyvenimas“ (Afterlives, 2020)

 

Vienas iš mano mėgstamiausių – naujausias Gurnah romanas „Tolesnis gyvenimas“ (2020) – turi daug panašumų su jo ketvirtuoju – proveržio – romanu „Rojus“ (Paradise, 1994), jo veiksmas vyksta XX a. pradžioje vokiečiams kolonizuojant Rytų Afriką ir vėliau. Abiejose knygose įtraukiančiu individualių gyvenimų pasakojimu Gurnah duoda mums aiškią istorijos pamoką. Šitai jis daro žiaurius įvykius košdamas per jaunų, pažeidžiamų, ribotai tikrovę suvokiančių veikėjų sąmonę. Po arabų hegemonijos žlugimo Rytų Afrikos pakrantės regione sekame dramatiškus našlaičių jaunuolių Ilijos, Afijos ir Hamzos likimus. Ilija pasprunka nuo arabų vergvaldžio, bet jį iškart pagrobia vokiečių pajėgos, kad padarytų askariu – vietinių kolonizatorių kariu. Net Hamza vilkstinių pirklio priglaudžiamas tam, kad savanoriautų kaip vokiečių askaris ir taptų priklausomas nuo karininko, kuris jį išnaudoja ir seksualiai. Gurnah stilius nuostabiai skaidrus ir niuansuotas, bet galintis pereiti ir į sarkazmą bei juokavimą rimtu veidu. Viena iš meistriškiausių romano vietų – subtiliai papasakota Hamzos ir Ilijos sesers Afijos meilės istorija, savotiška Piramo ir Tisbės variacija. Kaprizingiems istorijos vėjams siaučiant jaunuolių trijulės likimai labai skirtingi. Tačiau pabaiga turi būti baisi, kai paaiškėja, jog Ilija įsitraukęs į nacių gretas, taigi „Tolesnio gyvenimo“ atomazga tiek pat netikėta, kiek ir nerimastinga. Hamza bus išgelbėtas, Ilija – ne. Kas jam nutiks, tegu išsiaiškina skaitytojas.

 

www.nobelprize.org

Vertė A. P.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.