Įkvėpimas. Aukščiausiojo kodas. Vertybių sistema

Imants Ziedonis

(1933–2013)

 

Įkvėpimas? Gal jį apibrėžkime taip: kūrybinis džiaugsmas, kai atsiskleidžia ir kūrybiniam sumanymui paklūsta visos kūrybinės jėgos.

Poetui įkvėpimas  – dvasinė būsena, kuomet gimsta tiksliausi žodžiai jausmui perteikti.

Kiekvienas eilėraštį kuria savaip, kaip ir kiekvienas eilėraštis gimsta savaip. Yra dvi esminės skirtingos poezijos atsiradimo pradžios:

1. Emocinis impulsas.

2. Proto padiktuota.

Emocinis impulsas kartais esti labai nereikšmingas, be tiesioginių sąsajų su parašytu eilėraščiu.

 

Emocijų įtampos retai užtenka visam eilėraščiui. Retai pasiseka parašyti išsyk. Kai išsenka įkvėpimas, aš dažniausiai palieku eilėraštį pusiau parašytą, pusiau pradėtą, pusiau pabaigtą, su pakankamu emociniu užtaisu, kad šis kitą dieną pažadintų tęsti rašymą su būtina emocine įtampa. Antraip gimsta pataisytas eilėraštis: pradėtas daug žadančiai ir jaukiai, bet paskui  – dingsta įtampa, ir mes tariame „eilėraštis išsikvėpė“. Ir tai yra daugelio eilėraščių „kaltė“. Kritus emocinei įtampai, atsiskleidžia poeto meistriškumas. Ko gero, poetas būna nenuolaidus ir stengiasi visomis išgalėmis pabaigti eilėraštį. Tačiau šis paviršutiniškas atkaklumas reikalauja kantrybės. Yra tokių žirgų, kurie pasuka į siauresnį kelelį, tikėdami greičiau pasieksią namus. Eilėraštis, praradęs įkvėpimo jėgą, irgi lekia kaip žirgas nuo pagrindinio kelio…

Kiti eilėraščiai gimsta iš minties, iš anksčiau sumanyto sprendimo arba paradokso.

Kitąkart eilėraštis prasideda nuo mažyčio gyvenimo fakto.

 

Poetas: Šįvakar viskas aplink mane, galiu patvirtinti, gyva, smagiai dirbama, emocionaliai kaupiasi niekučiai ir smulkmenos. Kai emocijos pasieks kritinį tankį, prasidės reakcija, ir kažkokia smulkmena, kokia nors kasdienybės detalė taps reakcijos pradininke. Ir kils vektoriaus sukurta kryptimi.

Matematikas: Į kur?

P.: Kol kas yra tik vektorius. Emocinis vektorius. Aš pats dar nežinau konkretaus tikslo ir galutinio taško.

M.: Tu net negebi suformuluoti. Tai pasąmonė. Tu įsiaudrini, nukrypsti į kažką, bet negali suformuluoti. Tai yra „tolimas tikslas“. Ta kryptimi orientuojamas skaitytojas. Vektoriaus pradžios taškas (tu pats, tavo vidinė nuostata) yra įžvelgęs kažką tolumoje, nuojautų rūke  – Įvaizdį. Ir veržiasi tenai rodydamas  – tegul skaitytojas pats tai išvysta, bent padedama jam išvysti.

P.: O svarbiausia yra tai  – tegul vektorius nepasiekia sukurto taško.

M.: Žinoma, jeigu vektorius pasiekia tavo pabaigos tašką, tada skaitytojui tampa aišku, kad jo paties meninė veikla yra bemaž arba visiškai nepriimtina. Taip pat svarbu, kad vektorius nebūtų labai trumpas. Trumpas vektorius trukdo nubrėžti tikslią tolesnę kryptį ir padidina nukrypimo galimybę.

 

 

Jānis Rokpelnis

(g. 1945)

 

Nuo hipių laikų gyvas įsitikinimas, kad rašytojas privalo pavaizduoti ir aplinką, ir moralinę padėtį, ir laiko dvasią. Kažkur skaičiau, kad mene yra du pavojingi dalykai  – moralizavimas ir iliustratyvumas. Tam visiškai pritariu. Klausimas tampa pinklus prozos atveju, nes autorius turi mylėti ir savo neigiamus herojus, kad šie išgyventų. Prozoje svarbiausia charakteriai, kurių į jokias moralės normas nesukiši. Žmogus yra tiek prieštaringas ir, kaip žinome, pats siaubingiausias, kas gali būti pasaulyje.

Manau, kiekvienas žmogus, kaip ir rašytojas, turi įvairias moralines proporcijas, kaip ir visa žmonija. Jeigu pradedame demonizuoti kruvinuosius diktatorius, pavyzdžiui, Pol Potą ar Hitlerį, jeigu ieškome kokio nors ypatingo požymio, tokio nerasime. Patys siaubingiausi maniakai kaimynams atrodė visiškai normalūs ir paprasti žmonės. Ne veltui pasaulis sukurtas nepakartojamai spalvingas, o ne juodas ir baltas. Kai kiti tvirtina, kad genialiausias menininkas yra gamta, aš sakau  – genialiausias menininkas yra Dievas. Tai reiškia, kad meno ryšiai yra kažkokiame metafiziniame, o ne moralės lygmenyje. Man patinka prancūzų filosofo Maritaino mintis, kad svarbiausia yra šaltinis, o ne jo produktas. Žodžiu, svarbiausia tai, koks yra menininkas, jo esybė, pasaulio pajautimas.

Mintiju, kad rašytoją nuo ne rašytojo skiria tik įgimtas talentas. Rašytojas, kaip ir kiekvienas žmogus, atsako Dievo akivaizdoje.

 

 

Uldis Bērziņš

(1944–2021)

 

Latvių kalbai būtina turėti Koraną. Ir latvių literatūrai, latvių vertėjams, kurie norėtų kuo adekvačiau perteikti islamo pasaulio rašytojų kūrinius. Savajai vertėjų mokyklai, savajai tradicijai turi būti žinomas kontekstas su tokio pobūdžio stilistika, kaip versti tekstus su islamo siužetais, kurie ateina iš tų kraštų literatūros. Na, jokiu būdu neišversi Rainio nė į vieną kitą kalbą, jeigu neišbandei dainų poetikos  – kuri kalba tai gali? Rusų  – sunkiai, prancūzų  – sunkiai! Ukrainiečių  – puikiai. Todėl, kad Rainis artimas ukrainiečių kalbai. Deminutyvai, stilistinis klimatas yra daugmaž panašūs į ukrainiečių, baltarusių ir  – žemyn  – Balkanų. Leonas Briedis ir Knutas Skujeniekas priminė, kad panašiai yra ir su rumunais.

Jeigu Koranas neišverstas, tada redaktorius negalės pasakyti, pavyzdžiui, vertėjui iš totorių kalbos  – štai čia koraniškas siužetas, pažiūrėkime, kur dar jo esama. Jeigu Biblija nėra išversta į kurią nors kalbą, kaip tada elgtis su viduramžių, Renesanso, Apšvietos arba kurios nors kitos epochos poezija ir proza, kai visa tai iš spalvingosios Biblijos. Iš didžiojo kodo. Taip yra ir su Koranu. Na, dar apie tai. Korano nepakanka, reikia kitų tekstų, susijusių su Koranu. Klasikos. Tai būtina turėti, jeigu norime pretenduoti būti geriausiais pasaulio žinovais, geriausiais vertėjais  – suomiai pretenduoja, čekai pretenduoja, mes pretenduojame, esą galime būti geresni už kitas tautas, nes jų galvose dar ūžauja vėjai.

 

 

Māra Zālīte

(g. 1952)

 

Man Dievas savo planų nerodė. Aš galiu eiti, daryti ir veikti pagal save, pasitikėti Aukščiausiuoju. Intuityviai jausti, ar tai darau teisingai ar neteisingai. Tą jausmą turiu. Kad ši vieta yra mano ir kad aš turiu vietą šioje vietoje, ją priimu su dėkingumu kaip vienintelį galimą variantą.

Man atrodo, kad Latvija pakils, bet aš žvelgiu taip: kas mus, agresyviuosius romantikus, supjudytus skurde ir pažeminime, galėtų vienyti telkiant jėgas. Tai, kad esame latviai? Mėlynos akys? Jaukus charakteris? Kur liks tie, kurių charakteris neatitinka jaukumo kokybės? Iš principo mes negalime pakeisti nei temperamento, nei gyvenimo jausenos. Taigi, būtinas bendras tikslas. Bent valandėlei, kol nurimsta chaosas.

Mus vienija priklausymas šiai žemei. Mūsų istorijai. Istorijai, kuri nėra tik skaičiai ir faktai, o svarbiausia  – lūkesčiai, troškimai, viltys, rūpesčiai, skausmai, sielos kryptys, polinkiai, meilė  – tai, ką generavo mūsų protėviai.

Mus vienija priklausymas latvių kultūrai. Ji yra unikali. Dainos! Kas jas skaitys, kas dainuos, kai nebebus latvių?

Mus vienija kalba, kuri nėra tik bendravimo priemonė, bet ir gili mistinė substancija. Kas ja kalbės, jeigu nebebus latvių? Mūsų bendras tikslas  – visa tai išsaugoti ir tęsti. Nes be to mes būsime niekas. Taigi, tikslas esame patys. Mes patys sau esame tikslas. Latvių tautos egzistencija. Tai irgi nėra tikslas. Tai būtina prielaida, kad būtų prasmė tęsti pokalbį. Tauta be rašytojų gal ir galėtų išgyventi. Bet ką veikti rašytojui be tautos?

 

 

Guntis Berelis

(g. 1961)

 

Aš niekada neturėjau ir dabar neturiu jokių tiksliai apibrėžtų literatūros vertinimo kriterijų, todėl negaliu pasakyti, kas artimiausiu metu gali pasikeisti. Susikurti savo kriterijus  – tai kritiko savižudybė; be to, vertinimas nebebūtų pagrindinis kritiko uždavinys, tai tiesiog spaudos specifikos primesta papildoma funkcija, kartais malonus prasiblaškymas. Kas be ko, jeigu tekstas yra šlamštas, tai reikia pasakyti ir stengtis įrodyti; bet ir du šlamštus tais pačiais kriterijais negalima vertinti. Čia tas meno žavumas  – net du šlamštai nebūna vienodi. Universalioji vertybių sistema, arba, tiksliau, kiekvienas tekstas, ar jis būtų aukštojoje lentynoje, ar gimęs šiukšliadėžėje, kuria savo vertybių sistemą. Galima teorizuoti iki nukritimo, bet pasakysiu trumpai ir paprastai: kritika yra mąstymas apie literatūrą. Ir taškas. Kaip mąstyti ir kokiu būdu šį mąstymo procesą pateikti, tai priklauso nuo paties kritiko užmojo. Arba nuo jo dvasinės būsenos. Kartais kirba mąstyti baisiai ironiška maniera, tada atsiranda kažkoks tulžingumas, o tai gali pagimdyti suvokimą, jog aš kažką vertinu ir įvertinu prastai. Kitąkart koks nors tekstas sukelia asociacijų plūsmą, ir mano mąstymas apsipina įvairiausiais metaforų vėriniais. Dar kitąkart neturiu laiko ir pateikiu padrikų niekučių.

 

 

Liāna Langa

(g. 1960) 

 

Rašytojai gali daryti įtaką situacijai, kurti visuomenei tikrus ir aktualius kūrinius. Antra vertus, kodėl pastaraisiais metais išblėso latvių meilė aukštajam menui? Ar apskritai tokios būta? Gal menai sugrįžo į elitinę nišą, o masėms liko duona ir pramogos? Man atrodo, kad mes išgyvename tokią neobarbarišką sociumo formą, nes šių dienų visuomenė yra technokratiška. Tai yra vienintelis skirtumas ir ta iliuzija, kad spaudydami įvairių prietaisų klaviatūrų mygtukus esame labiau išsilavinę. Gyvename naujų instinktų triumfo laiku. Kaip mantrą kartodami ir save apgaudinėdami, kad esame krikščioniškomis vertybėmis besiremianti visuomenė. Nė vienas negali paaiškinti, kaip krikščioniškosios vertybės veikia sociopolitinėje sistemoje, paremtoje žmonių tarpusavio konkurencija įvairiose srityse  – nuo darbo rinkos iki darbdavių veiklos. Protestantiškosios JAV laikosi požiūrio, kad per pinigų plūsmą Dievas manifestuoja savo meilę; jei esi turtingas, Dievas myli tave, jeigu vargšas, esi pasmerktas nuodėmėms ir pats esi kaltas. Primityvu, bet veiksminga. Latvija gana veržliai artėja prie šio suvokimo modelio. Viliuosi, kad vieną dieną mokslininkai įrodys, jog siela yra nemirtinga, ir informacija apie mūsų kūrinius, mintis bus išsaugota amžinai. Gal tada sustiprės individualios atsakomybės jausmas. Tik ji galės pakeisti fatališką istorijos rato sukimąsi.

 

 

Zigmunds Skujiņš

(g. 1926)

 

Ne kartą esame girdėję elegišką atodūsį: kas gi esame mes, latviai, mūsų kultūros sluoksnis toks plonas. Anglai, vokiečiai, prancūzai  – tai kultūros tautos. Mes dar neskyrėme a nuo b, o anglai jau turėjo Shakespeare’ą, prancūzai  – Racine’ą. Visgi būtina prisiminti, kad eilinis prancūzas absoliutizmo kamuojamoje Prancūzijoje gimė ir numirė taip ir neišgirdęs dvaro poeto Racine’o vardo, kaip ir londonietis, kuris „Globe“ teatre entuziastingai šaukdamas ir spjaudydamas kramtomąjį tabaką žiūrėjo „kažką iš Shakespeare’o“, buvo toks pat analfabetas, kaip ir didžiuma to meto žmonių. Aš net galvoju, kad latviai, palyginti su daugeliu kitų tautų, buvo šviesūs žmonės, daugumos sielą nuskaidrindavo tos nesuskaičiuojamos dainos, kurios XIX ir XX a. buvo užrašytos iš tautos atminties.

Vidžemiečius anksti palietė švedų įkurta „namų mokykla“  – tėvų pareiga buvo vaikus išmokyti skaityti ir rašyti. Kuržemėje aktyviai darbavosi entuziastingieji pastoriai Mancelis (Shakespeare’o bendraamžis), Firekeras (Racine’o bendraamžis), Senasis Stenderis. Biblija, Giesmių knyga ir kalendorius tapo būtinu kaimiečių inventoriumi. Prie degančios balanos, daugelio kartų ašaromis aplaistytos, pirštų galiukais buvo vedžiojamos raidės. Pajuodę, išdilę puslapiai giminiavo tautą su knyga, tuo mūsų krauju.

Latvių kelias link literatūros skiriasi nuo anglų ir prancūzų kelio. Latviams knygos ir skaitymo troškimas kūrė ateities sąlygas. Mes dar neturėjome savo rašytojų klasikine prasme, o Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos vietose viskas sūkuriavo kitaip. Buvo rašytojų, bet literatūros poreikis nenoriai skubėjo iš prabangių pilių link paprastų žmonių buveinių.

Prof. Karlis Straubergas savo knygoje apie Rygos istoriją mini reikšmingą faktą. Po Dauguvos valtininko Dumpio mirties (XVIII a.) buvo suskaičiuotas jo likęs turtas: švarkai, liemenės, sidabrinės sagos ir kiti įvairūs gyvenimo reikmenys. Tarp jų  – keliasdešimt knygų.

 

 

Leons Briedis

(1949–2020)

 

Trokštu parašyti tik vieną eilėraštį, po savęs palikti tik vieną knygą, kaip ir man tik vieną kartą buvo lemta ateiti į šį pasaulį, nugyventi šias likimo skirtas gyvenimo dienas ir naktis ir paskui atviromis akimis sulaukti savo paskutinės valandos.

Tačiau nesakykite man:

– Koks kuklumas!

Iš netikėtumo jūs galite sušukti:

– Kiek daug šis žmogus nori ir laukia iš savęs!

– Iš tiesų aš esu maksimalistas. Tiek iš savęs, tiek ir iš kitų reikalauju beveik neįmanomo  – kas per visą amžių ir gyvenimą neįgyvendinama.

 

Vienas prancūzų poetas prieš pat mirtį gavo laišką. Nežymaus rumunų licėjaus dėstytojas rašė: „Visą gyvenimą seku paskui kiekvieną Jūsų eilėraštį, tačiau vis neišdrįsdavau Jums pasakyti, kiek daug man reiškia Jūsų poezija.“

Poetas, perskaitęs šias eilutes, esą pasakęs: „Ačiū Dievui, dabar galiu ramiai numirti, nes bent vienam žmogui ant Žemės rutulio patinka mano eilėraščiai.“

Ir tai buvo pergalė.

 

Parinko ir vertė Arvydas Valionis