Prabūtoji toj geroji

 

Mano tėvulio žodzai – prabūtoji toj geroji. Ir saulė šviesesnė, ir žolė žalesnė. Tai tep ir su tuoj Kūcu. Vaiku būnant an švento Kūcos stalo ragėjau cik kryželį, plotkelį ir tris ar ketras patrovas, o vakaro laukta tep, kap Dzievo atajimo. Nežnau, ar kici kepė, ale mūs moma Kūcon kepė labai gardzus šaltanosius su grybais. Tokios nedickos bandelės. Vaikelia, mes žinojom cik cikrus grybus ir raudonikius. Nerinkom nei šilabaravykių, nei makavykų. Šilabaravykius dar visai neseniai pradėjo rinkc. Kap dar važinėjo traukiniai, tai ca atvažavo iš Baltarusijos gudė ir kad renka tuos grybus, kad renka… Du krepšus prisrinko. „Milaja zlotenkaja, kakije griby, kakije griby!“ O aš sakau: „Ca gavno, a ne griby!“ Niekas mes jų nerinkom. Paskiau po biskį, po biskį, vienas kitas parsineša, pakaštavoja ir ėmė jau visi rinkc. Ėmėm ir dzovyc. Makavykas dzovytas pajuosta, o šilabaravykis ne. Tai juos ir Kūcai kitųroz pagadzinu. Šitas neštera in grybų. In vokietukus tepgi nei kraivu akiu nežūrėjom. Vokietukų mada užajo per karų, kap pradėjo vokiečiai (vokiečių garnizonas stovėjo prieg mūs) jau juos pirkc. Pakrikom po miškus ir paklotėm tįsėm vokiečiam parduoc. Už juos jau sakės nuspirkc cukraus. Cukrų pardavinėjo tokiais dzideliais gabalais, kad raikėjo jį kapoc kūjeliu.

Kap buvom vaikai, tai ajom grybauc po kelis, o kap suaugau, tai cik viena ainu. Labai mylėjau ir mokėjau grybauc. Su manim maža kas susdėjo. Cik ineinu miškan, tai kokia kap šiluma dvelkia ir jau jauci, ar bus grybų, ar ne. Ir su šitu dvelkimu jauci, kokion klonelėn, po kokiu ėgliu rasi grybų. Pas mus buvo daug grybijų, kožnas turėjo savo – Kalnuociai, Duobiniai, Goletai, Kapiniškiniai… Grybai gerausiai dzygsta po mėnulio paskeitimo. Vasaros vakarų jau akys ir užverstos in dangų… Miškai buvo neišdraskyci. Pirma jei atvažuoja miškan pasgraboc samanėlių, tai taikos greboc kur prie kelio, kur ne grybija… Dar visai kici miškai – išdraskyci traktorų, išvažinėci mašinėlių, ištapyci… Pirma grybus dzovina, tai visas sodzus tep gardai kvepia, o kad dar grybai ir kvapų pametė…

Nu, tai va Kūcon grybai ir spalgenos. Ajom uogauc in Gudo šalį. Uogaudamos nuveinam net in Bobos salų. Kožna sala turėjo vardų: Burbuoklės, Lendrynai, Kėkščių sala, Beržinė, Bradai… Išeini in raistų su patamsiu, gal kokių penktų [valandų], kol nuveini uogynan, jau saulė karo an pušalaitių… Kap kadu nebūna vandenio, tai uogavimas malonesnis, o kap kadu tai raikia iki klupsco brisc in salų. Apsiaunam petkėm. Ineini anksci ryti vandenin, tai net sustengsci, sustabarėja visas kūnas. Paslanki keliom valandom, o jau kap indzienoja, samanėlių, žagarėlių prisrenki ir ugnelį suskuri. Rudenį tai visadu imi degtukus – ugnelį suskuri, tai nor rankas sušyli… Nešies valgyc, o gerc tai su kojos pėdu giliau inmini ir prispildo pėda vandenio. Imi skepatos kraštelį ir per tų audeklų sunki vandenį, ir geri… Sulpi ir geri, ir kad nor kas būtų susirgį nog to vandenio, kad jis jau kap kokis pagardzytas!

Ir pavasarį aini uogauc. Laduose dar aini su petkėm. Apivaros suplyšo, paskeici kitom. Užtai ir vadinos Vyžų kalnas, kad uogautojai ty petkes ar vyžas suplyšusias mėtė an to kalno. Buvo, kad permiegodavom Gudo šalies lendrynuose. Vienų rozų šakų prisklojom ir atsigulėm. Paguli, tai vanduo šonus semia. To negana – dar vilkai mus užčiujo, tai apsupė iš visų pusių. An vieno kalnelio akys vilko žiba kap prožaktoriai, an kito kalno žiba… Iš visų pusių prabuvom apsuptos vilkų, visų nakcį ugnį kūrinom, giedojom, poteriavom ir savo dalių keikėm. Vaikelia brangiausia, tuomroz savo sunkių dalių keiki, ale kokį trisdešimc ir daugiau kilų uogų an kupros užsimeci ir aini namo visu keliu giedodama. Iš kur tos sylos imas?

Tep Dzievas davė, kad gyvatės Gudo šalin nesucikau, o žalcų tai taikės macyc. Vienų kartų ajom per tuos vadzinamus lieptus, tai jiej ty krūvom karojo: va, viena raizgalynė an pušalaitės, va, antra, va, traca… Cik knibžda, rangos, raizgos, šnypščia… Tokia baisuma suėmė! Gal ty buvo jų veseilia? Nei aic per juos, nei stovėc. Ir lankstu nenorėjos aic, ir užsistoc nesnori…

Kiba ty dėl savį tas uogas renki? Dėl tos kapeikos sveikatų padėjom. Paskui jau pradėjo supirkc, o pirma tai pacos vežėm parduoc Gardzinan. Laimė, jei visų našulį agūlom paima perpardavinėtoja, o jei po sciklinį pardavinėji, tai pilstai, pilstai… Spalgenų pasliekci Kūcai ir ligoniu. Inpila kelis kupkelius kašikėlin, nuneša an pirkios ir padeda. Jos žiemų inšųla, tai barška kap kulkaitės. Kap Kūca, tai verda spalgenų kisielių. Vaiku nebuvo nieko gardzau, kap tas kisielius. Dar kopūstus aliejun pakepytais svogūnais apspirgo, bulbių išverda ir Kūcos.

Pirkion aglutės nerėdėm. Mokyklon pirmąkart užvydau eglutį. Su petkėm ir mokyklon ajom. Ale cik iki slanksco. Buvo tokis mokytojas Akscinas, tai sako, jei aisi su petkėm, tai padlagas sušlaps, aikit basi. Tikybos mokytoja buvo Sofija Necko. Lenkė. Pamaldas ryto vedė. Buvo ir kryžius klasėn, tai pirmiausia persižegnoji. Radija praneša: „Siedma gūdina, lekcija načina – ša ša…“ Ir tadu šventa. Tai mokytoja Necko parėdė Kalėdom eglutį. Mumi buvo dzyvai.

Keli metai atgal užajo koki tai jauni žmonės, tepgi klausinėjo pro senovį – kų valgė adventi, ar mergos būrė Kūcon. Sakau, vaikeliai, neatsimenu šito. Nu, gal strikolius mylavom, klausėm, iš katros pusės šuva užlos… An rydzienos nuvejau in savo susiedkų Bronių (mes su juoj nuog mažų dzienų suveidėm), ir aš jai porinu, kad manį klausinėjo to ir šito… Sako, ale tai gluša, gi man paci porinai, kap aguonas sėjot, kap sapnu bernas atajo… Va nog tų žodzų kap kokia migla galvon prasisklaidė ir kap, nu, ragiu tų sapnų. Vaikelia, ca ne Kūcon, o Andriejun. Sėdėjom po kuodeliais pas Malvynkutį, ir ty katroj iš mergų užsiminė, kad Andriejus ir raikia kanapes sėc po langais. Kožna pasdalino, po katruoj langu sės. Man neliko lango, tai dar pasjuokė, kad neseniai iš piemenių išajus – apseisi be varažbitų. Ne, raikia ir man sėc! Prasdariau kamaros langelį ir barstau: „Andriejau, Andriejau, kanapes sėju. Duok, Dzieve, žinoc, su kuo raikės naktelį naktavoc.“

Nepasakysiu, ar po nedėlios, ar po kelių sapnuoju, kad su momu Šilalėn palei pacį vieškelį iš duobės bulbes imam. Moma duobėn semia, o aš imu ir pilu maišuose. Maišų rėdas sustatyta… Matau, keliu paraina kokis tai vyriškas, stabterėjo prieg tų maišų… Tų vasarų, prie vokečių, kap kartas darė pasus, ir aš ainu nuo savo sodzaus darycis paso, o jis nuo Kapiniškių keliu aina. Ir an kryžkelaitės suscinkam – laba diena, laba diena… Nu, suscikom an kelio, ar ty su švento Andriejaus pagalbu, ar be jos, bet tep buvo… Ir ainam abudu net Marcinkonyse. Persimetam vienu kitu žodzu. Jis sako: „Kiba aš jau nesulauksiu nedėlios – aš jau tep noru tavi pašokdzyc, tu tep man perajai per širdzį…“ Ataina nedėlia, pas mus šokiai, ir ragiu, kad jau jis manį dairos. Muzika dar cik ima armonikų in rankas, o jau jis man lankias. Ojojoj smagumas! O jis tep smagiai šoko… Penkis metus draugavom. Jis mano momai sako: „Tu nieko jai pasogai neduok, aš atvažuosiu, insisupsiu jų savo palitan ir parsivešiu.“ Jis buvo kampinykas, neturėjo savo žamės, tai mano tėvai nelabai norėjo už jo laisc. Visi prieš mus buvo, o man jis paciko. Mislinu, jei už jo nelais, tai kiba už nieko neisiu. Buvom insidraugavį, jis protingas bernas buvo. Manį an juoko nelaikė, po pakampes netampė. Abudu šokius lankėm. Parėdų nebuvo, bet akvatos suvejimam – Dzieve padėk. Tadu nieko neuždarbujom, atskirai nei rublio turėjom, nei nieko… Pirma ir sunku buvo uždirbc gerai tų rublį. Jau kap vokečys užajo, tai už sviestų, kiaušinius išsimainiau suknelį ir batelius. Toj suknelaitė tokia graži – an melsvo dugno granatavais žagarėliais, o bateliai raudoni. Ainam basos bažnyčion, o cik prie kapinyno apsiauni, grįžci – vėl rankom parsineši. O an šokių škadavojau tų čeverykaicų! Ojojoi kap drančinomės! Mergos basos šokom, tai kap užsistos an kojos bernai su čebatais, tai net saldu iš sopulio. Vokečiai kap bėgo, tai liko tų šinelių, batų. Bernai pasrinko. Ciej vokiški batai su cvekais pakauscyci, tai kap nuveini an šokių, tai kap užsistos bernas, tai ir akyse juoda, ir kojų pirštai pajuosta. Būdavo, juokiamės, kad kiaulai varo nagus nuo pelų, o mumi nuo šokimo. Aptapina iki kraujo. Buvo priimta muzikų fundzyc, tai aini ir tu su bernais išgerc, ale tokio gėrimo kap dar nebuvo… Jei kviecia bernai išgerc, tai merga aina. Nepriimta atsisakyc. Man gėrimas ne prieg širdies, bet jei inpylė bernas degtinės, turi gerc. Jei lėsi žamėn, tai jau tam bernu, kur inpylė, krypdų padarysi. Būdavo, sakau savo bernaicu: „Petrulia, kų man daryc?“ Sako: „Va, lamsia paturėk šimtagramį ir pilk man tūplin.“ Pilu. Sako, aš dar kap balon sėdzu…

Tėvai išlaido už jo už tai, kad suprato, kad mūs vieno nuo kito neatplėš. Aš išajau in jį, bet pagyvenau cik du metus. Jį užmušė, tai aš septynis metus našli prabuvau. Liko bernaicis metukų. Nedovanai aš jį susapnavau prieg bulbių. Bulbės – an smercies. Va canai pernai Bladza mirė. Ir aš prieš jos mirtį sapnuoju, kad, rodos, pas jų bulbes kasam ir ji visas suskirstė, kam kokis plotas: vienam, va, ca in Marcinkonis, kitam in Kapiniškius, o man prie namų. Sako, o tu, moterėla, lik prie namų… Dar, vaikelia, ryti duoda žinių, kad Bladza numirus…

Tai mano vyras ryti su dalgi išajo in rugius, o apė pietus necikštai parvežė vežiman nušautų. Aptemo akys ir stoviu kap medzinė. Atsipeikėta – tai aš cik atsimenu, kad draskiaus, bliuskį, marškinius susplėšiau, puoliau an jo rėkdama. Aš jį ir kėliau, ir kratiau… Paskiau kokis drabulys ėmė krėsc, bet nog jo negalėjo manį atplėšc. Mani nuvežė ligoninėn gydzyc nog išgųsco. Aprimau, bet iš to sunkumo nepakėliau nei rankų, nei kojų. Mani girdė visokiom žolėm, užkalbėjo pas kelis šaptūnus nog išgųsco. Jau landzojau kap dūšia be vietos, bet kadgi man ėmė vaidencis. Dzienom, rodos, ragiu, kap jis aina su dalgi in rugius ar iš svirnelio su sietu išaina… Aš bėgu šaukdama in jį. Dingsta. Vakari akis cik sudedu ir paraina. Sapnu paraina. Vienųroz, rodos, nupjoviau rugius, sutvarkiau ir kluonan kupetukėn sukroviau. Cik sukroviau ir matau, kad jis pareina. Sakau, Petrulia, aik pažiūrėk, kap aš tuos rugius sukroviau. Dar jis sakis, aš kasdzien pareinu. Pabūtau ir ilgiau, bet už tavo to verkimo aš negaliu… Ir prauda, būdavo, aš verkiu ir verkiu, o an kapų ajau ir ajau… Kad jau manį ieškoc anyta ajo. Vai tu Dzievuliau, cik pradėtas gyvenimas – kap toliau gyvenc? Verkiau be perstojo, nor jis ir sakė, kad aš už tavo verkimo neturu ramybės. Sako, neverk, aš už tavį šlapias ir šlapias, tu man permainyk marškinius. Niekas nepadeda, aš kap kokia nerimnykė pasdariau, tai jau jis su griežtumu in mani pareina. Myliu aš jį, bet bijau laukc nakcies, kad jau jis daros piktas.

 

Vėl ieško moma su seserim šaptūno. Mano moma užkalbėjo – mikcus darė, tai pas jų žmonės plaukte plaukė. Jei karvė ar arklys suraišavo, tai iš tolybės ataina ir gražiausiais žodzais prašo, kad užkalbėt. Dar atsimenu, sakė, vaikelia, aš tavi išmokysiu, bet aš nenorėjau.

Moma sėdas anta slanksco ir tadu dzidzuliu ir bevardzu pirštu raišiojo mazgelius. Raišojo an lininio siūlo ir kokius tai žodzus kalba. Aš klausiu: „Momula, kap tau ty atrodo?“ Sako: „Jaucu, kad jei užkalbėjimas padės, tai man tep pamielina pirštus, kad aš negaliu nei mazguco užmegsc – kap kas nedalaidza. O kad jau užkalbėjimas nepadės, tai langvai pirštai juda. O jei jau mačis, tai sunku, net prakaitu išpila…“ Būdavo, an kėdės nesisėda, bet anta slanksco. Atsidaro pirkios ar prieminės duris ir atsisėda anta slanksco…

Už Pariečės buvo kaimas Pilaunia, tai mani buvo ty nuvežį pas šaptūnų Antanų. Dzieve brangiausias, prosta laužė mani tan vežiman, aš jau mislinau, gyva nenuvažuosiu in tų Pilaunių. Buvo nedėlia, parajo tas žmogus nog miestelio, davė labų dzienų. Jis gudas. Pradėjom prašyc kalbėc graicau. Jis atsinešė juodas knygas. Vaikelia, juodos aprovos, an juodų lapų parašyta! Pažūrėjo jis in tas knygas ir sako, tu labai persigandus, tu turėjai dzidelį nelaimį. Nelaimė iš tavį atėmė pakajų ir sveikatų. Pažūrėtai, vaikelia, skaito mano gyvenimų. Tu likai našlė, tavo vaiko vardo penkios raidės… Skaito apė mani, bet taryc skaito biblijų. Tadu anta vandenio ir druskos ėmė kalbėc. Sako, kap tu važuosi atgalios, tau gali pasdaryc bloga, gali vemc… Jei tau mano kalba padės, tai iš tavį išaidzinės liga ir tau darysis bloga. Tep ir buvo – ledva namus pasiekiau. Visų nakcį pravėmiau, užajo tokis sunkumas, kad, atrodė, man visas žarnas ištampys. Ilgai tampė, bet su tampymu praajo ir liga. Ėmiau sveikc. Tas Antanas šaptūnas galingas žmogus buvo.

Pasveikau ir ajau nepasimdama; pavasarį miško sodzinimas – bėgu, kolūkin bėgu, pas svecimus bėgu – rugius pjoviau, grikius roviau, bulbes kasiau… Kad išsilaikytai karvį, tai dzvi dzienas rugius pjaunu, kad pasdarytau vežimų šieno… Vežimėlį pasdarai šieno karvei, o kap visų žiemų prabūc? Tep sunkiai vertiaus, tep kapeikos nedasišaukiau, šviesios dzienos nematiau. Gal per tų vargų ir mano Petrulis tolo nutolo…

Septynis metus našlavau, o aštuntuose atvažavo žmogus atsiklausc, ar neitau už našlio. Jis buvo bevaikis, bet dvidešimt penkiais metais vyresnis. Sakau, vai, vai, kurgi aš pas jį aisiu, jis gi man kap tėvas! Vaikelia brangiausias, lėkti nulėkiau verkdama pas momų. Kas daryc? Sako, dukrala, jei paverca širdzį, tai aik, o jei tau nepriemnas, tai bėk ko toliau nog jo. Misliu, tep ir darysiu, o po kiek čėso sesuo atbėga: „Sesula širdela, aik. Išaisi iš šitų prakeiktų namų, prasgyvensi ir vaiku bus langviau prie vyriško.“ Išajau, kad ir be akvatos. Kap neišgėris, tai vyras neblogas, o kap išgeria, tai sako: „Ot kad tu būtai smegus tuose Kapiniškiuosa!“

Tai, vaikelia, atajai užrašyc apė Kalėdas, o aš pusė gyvenimo tau išbaladojau…

 

Papasakojo A. K. (gimusi 1927 m. Kabelių apylinkėje, Varėnos r.), 2016

Parengė Nijolė Marcinkevičienė