Madagaskaras Paryžiuje

DAINIUS JUOZĖNAS

Mistrz. Maître. Išties, tai ne meistras ar meisteris, Meister, majster. Ne skalbyklių meistras ar puikus amato žinovas. Mistrz yra Mokytojas. Žmogus, patyręs dieviškuosius apreiškimus ir regėjimus, pažinęs tikrąsias tiesas ir paslaptis. Dvasinis vadovas. Autoritetas. Suburiantis sekėjus ir skleidžiantis savo mokymą. Dabar būtų madinga sakyti – guru.

Mariaus Ivaškevičiaus naujadaras mistras yra labai geras ir taiklus, neabejotinai praturtinantis mūsų leksikoną ir dar kartą parodantis, kad niekur nepabėgsime nuo savo didžiųjų kaimynų įtakos.

Scena iš spektaklio „Mistras“

Tačiau gali atsitikti ir kitaip. Dėl autoriaus pjesėje sudėliotų akcentų ir nuotaikos, o dar labiau – dėl istoriškai susiklosčiusių stereotipų šis naujadaras gali įsivyrauti kalboje kaip pašiepiantis, ironiškas, apibūdinantis šarlataną, apsišaukėlį, suktą ir netikrą pranašą. Būtų gaila. Tuomet dviprasmiška būtų mistru vadinti ne tik literatūrinį M. Bulgakovo herojų, bet ir kokį tėvą Th. Mertoną ar daugelį kitų mokytojų. Lenkų ar prancūzų kalboje mistras vartojamas pagarbiai, be jokios ironijos ar distancijos. Dėl idėjų ir laisvės šios tautos statė realias barikadas ir liejo tikrą kraują. O mūsų, naujalietuvių, reakcija į pjesėje vaizduojamus istorinius įvykius labiau primena tarnų, susispietusių priemenėje ir pro durų plyšį stebinčių ponų gyvenimo aistras, kikenimą. Iš dalies publikos reakcijos premjeroje (Vilniaus mažasis teatras, rež. Rimas Tuminas) buvo matyti, kad mums juokinga, kai pjesės herojai pakaitomis plėšia laisvės giesmes – „Dąbrowskio mazurką“ ir „Marselietę“.

Norime atsigręžti į istoriją. Tarsi ją iš naujo priimti, ieškoti bendrų dalykų. Kas mums Adomas Mickevičius? Mistras Andrius Taujanskas iš Antašvenčio palivarko? Koks yra tas žaismingos ironijos ir farso dozės saikas, kuris šios pjesės kaip literatūros kūrinio neleistų paversti marginalia, skirta išimtinai lokaliai „mužikų ir tarnų“ auditorijai? Bet ar esame pasirengę tai priimti ir suvokti? Ar visa toji XIX a. pirmosios pusės lenkų idėjinė mesianistinė kombinacija, sumaišiusi savyje katalikybės, judaizmo, kabalos, skaičių magijos, okultizmo, mistikos, Napoleono kulto ir masonybės elementus, tėra tik kažkokia kvaila abrakadabra? Pjesėje apstu aktualių paralelių – kad ir Mistro bei filosofo ciciliko Leroux disputas. Per 200 metų niekas bemaž nepasikeitė: maskolių, austrijokų ir prūsų nukryžiuotoji tauta, „Tautų Kristus“, krikščionybės forpostas ir Švč. Mergelės Marijos karalystė žemėje – Lenkija – ir toliau it Dievo pirštas stūkso virš Europos nihilizmo, socializmo, masonerijos, merkantilizmo ir sodomijos liūno. Juokinga?

Ir vis dėlto statykite, tęskite, gerbiamieji, duokite greičiau tą antrąją dalį. Po spektaklio didesnioji dalis publikos neabejotinai puolė kapstytis vikipedijose ir knygų lentynose, ieškodama, kas čia yra toje pjesėje ir kaip. Juk įdomu, kaip toliau klostysis femme fatale Ksaveros D. ir Adomo M. santykiai. Sako, A. Mickevičiaus vaikai taip neapkentė naujosios guvernantės, kad ilgainiui iš namų korespondencijos išskuto net mažiausias užuominas apie Ksaverą. Juodu turbūt turėjo bendrų vaikų. Apskritai visa ši istorija išvirto į nesibaigiantį skandalą ir viešą papiktinimą, gerokai pakenkusį poeto ir Towiańskio sektos reputacijai. O Celina buvo A. Mickevičiaus meilužės Rusijoje, pianistės Marijos Szymanowskos, mirusios nuo choleros, jaunesnioji dukra. Adomas M. it magnetas traukė ištekėjusias, vyresnes moteris. Išties, visuomeninis būties tragizmas ir žmogiškosios aistros – greta. Tai, kad gimsta toks opusas, gal rodo, jog naujalietuviai ieško savo santykio su senųjų laikų įvykiais. Tačiau naujosios pjesės konceptualusis ir personalinis aktorių tęstinumas veikia dvejopai. Sunku atsiplėšti nuo tandemų: Pokštas ir Mistras, Salė ir Celina, Milašius ir Šopenas. Lyg tęstųsi toji pati madagaskariada, tik kitame anturaže. Priėmus tokią koncepciją, nesunku ir toliau modeliuoti istorines žaidynes, manipuliuojant civilizaciniais, istoriniais paradoksais ir kontrastais, apžaidžiant santykį „lietuvis–svetimi“, deromantizuojant mums sakralius ar tiesiog įdomius siužetus, pvz.: „Vytautas pas kryžiuočius“, „Barbora Radvilaitė“, „Nuvainikuotas Stanislovas Augustas Peterburge“ ar „Šatrijos Ragana“. Ir būtinai ironiškai, su distancija, nes romantiškai braukti ašarą dėl vertybių tarsi gėda, o ir nebeaišku, kas čia vertybės, o kas ne. M. Ivaškevičius negali neįterpti kalambūro: tik „Madagaskare“ apie ananasą jis piemeniškai vulgarus, o „Mistre“ apie lietuvių pasisveikinimą susidaužiant – „Books wake us“ – išties šmaikščiai kontekstualus. Kaip ir lenkiškos vardų formos pjesėje vartojimas, suteikiantis šiltų spalvų, autentiškumo, net familiarumo.

Z matki obcej; krew jego dawne bohatery,
A imię jego będzie czterdzieści i cztery.

Stebėtina senosios senlietuvių rasės jėga ir užmojis! Romantiko, pranašo ir tautos šauklio A. Mickevičiaus, mistiko, susikūrusio savą religinę pasaulėžiūrą, Mistro Andriaus, didybės manijos apimtos, save Dievo Motina ir Lenkijos gelbėtoja įsivaizduojančios Celinos, juslingosios, gaivalingosios Ksaveros. Daug, labai daug dvasios, tikėjimo, ilgesio, meilės ir aistros. Senųjų didvyrių kraujas, Algirdo ir Vytauto apskritojo stalo riterių, didikų ir bajorų, mušusių totorius prie Mėlynųjų Vandenų, vokiečius prie Žalgirio, maskolius prie Oršos ir turkus prie Vienos, kraujas susigėrė į kapų smėlį, ištirpo galingesniųjų jūroje. O mes, mažiukai, kaip matome „Mistre“, tarsi indėnai trypiame trepsiuką ir iš žiūrovų salės it pro praviras salono duris kikendami stebime ponų gyvenimą.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.