MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (19)

 

 

Protas padarytas iš minčių. Kuo daugiau minčių ateina į galvą, tuo daugiau proto.

 

 

Mano pasąmonėje viskas, ką patyriau. Bet kas visa tai sudėlioja į vaizdus ir mintis? Turbūt mano sąmonė.

 

 

Tie žmonės, kurie mato tai, ką nori matyti, girdi tai, ką nori girdėti, turbūt yra laimingi. Jie gyvena svajonių pasaulyje.

 

 

Visą gyvenimą miegu embriono poza. Visą gyvenimą likau embrionas. Niekada nesijaučiau saugus. Pasislėpti mamos įsčiose nuo visko norėjau. Intuityviu egzistencialistu tapau tik gimęs. Mano draugas Kastytis visą gyvenimą miegojo ant nugaros, o dabar, kai paseno, miega embriono poza. Tai gal ruošiasi vėl gimti? Gal mirtis – tai gimimas? Gal tikrasis? Gal galima tuo tikėti? Labai norisi.

 

 

Yra žmonių, kurie atveria meną kitiems.

Šį saulėtą pavasario rytą tikiu, kad menas yra gyvybė žmogaus padarytame daikte.

Kompozitorius parašo natas, o atlikėjas suteikia joms gyvybę. Kiek atlikėjų, tiek vaikelių pagimdytų. Tiek meno kūrinių.

 

 

Bjauriuosi savim. Nuėjau šiandien į krautuvę ir pirmą kartą pamačiau, kad pardavėjos turi veidus. Saldumynų skyriaus pardavėja neatsakė į mano sveikinimą. Ji buvo ne čia ir ne dabar. Jos akys buvo be galo liūdnos. Gal tik vieną kartą gyvenime, prieš daug metų, mačiau tokias liūdnas akis.

 

 

Praeitis mane padarė. Aš padarytas iš praeities. Aš esu mano praeitis. Praeities nepakeisi.

 

 

Mano kūnas visą laiką yra tik čia ir tik dabar. O aš tai nežinau kur. Visur. Ir praeityje, ir ateityje. O čia ir dabar labai retai.

 

 

Kai žmogus ką nors daro, jis mano, kad tai yra geriausia, ką jis tą akimirką gali daryti. Tik paskui dažnai paaiškėja, kad reikėjo daryti kitaip. Per vėlai žmogus sužino.

 

 

Didžiausias intelektualas yra laikas. Palieka tai, kas svarbiausia. Esmę.

 

 

Ką veiksi rytoj? Užmiršau.

Tu užmiršai ateitį? Prasta tavo atmintis, jeigu tu neprisimeni ateities, – pasakytų Carrollio Baltoji Karalienė.

 

 

Didžiausias turtas yra mylintis žmogus.

 

 

Žmogus neturi pakaušyje akių. Jis padarytas taip, kad žiūrėtų į priekį. Į ateitį. O žmogus padarytas iš praeities. Žmogus neturi į save žiūrėti. Liūdna jam bus.

 

 

Kaip būti laisvam? Kaip išsivaduoti iš ištiso spengiančio galvojimo naktį, atmerktomis, nieko tamsoje nematančiomis akimis? Svajoti kaip? Ne tas svajones, kurios išsipildo arba neišsipildo, bet tas, kurios pačios yra išsipildymas.

 

 

Mąstymas – tai galvojimas, neturintis jokio tikslo. Ne tam, kad ką nors sugalvotum. Jeigu mąstyti reiškia gyventi, tai ir gyvenimas neturi jokio tikslo, tik save.

 

 

Nebeliko paveikslų mano viduj. Gal dar koks vienas kitas kažkur užsiliko. Reiks paieškoti.

 

 

Viskas pasaulyje turi tikslą, viskas yra priemonė kam nors. Žmogus kaip kosmosas. Taip pasakyta. Viskas, iš ko jis padarytas, yra tikslinga. O pats žmogus? Žemę Dievas padarė žmogui, o žmogų kam? Yra porėmis, aptrauktas drobe, yra teptukas, yra dažai, yra dailininko meistrystė ir darbas. O kam paveikslas? Niekam. Jis ne priemonė kam nors. Jis tikslas. Pabaiga. Žmogus kaip paveikslas – Dievo opus magnum. Jis irgi niekam.

 

 

Kai pasidariau paauglys ir patyriau, kad pasaulis yra sutvertas ne tam, kad aš jame būčiau laimingas, pasidariau piktas ir dariau žmonėms visokias smulkias, bjaurias ir beprasmes niekšystes. Aš nelaimingas ir jūs būkit nelaimingi. Dabar man gėda dėl to.

 

 

Tie Adamo Smitho žmonės, kuriems gėda, kad jų batai ne odiniai, nes kitų odiniai, yra pardavėjų vergai. Šv. Pranciškus Asyžietis vaikščiojo basas. Jam buvo gėda avėti batus, nes kiti batų apskritai neturėjo. Jo bendraamžiai laikė jį bepročiu. Yra tiesos Nietzschės žodžiuose: Vienintelis krikščionis mirė ant kryžiaus.

Šv. Pranciškus Asyžietis sakė pamokslus paukšteliams, nes žmonės jo negirdėjo. Iki šiol neišgirdo.

 

 

Brolio Kristupo ir mano draugas Kuinas (1949–2015) gerdavo degtinę ir gyvendavo surūdijusiame automobilyje „Žiguliai“ be ratų. Miegodavo jis apsiklojęs negražiu medžiagos gabalu ir jo didelės kojos kyšojo į gatvę. Pro šalį važiuojančios mašinos jas pagarbiai aplenkdavo.

Turtuolis trims dienoms išnuomojo Kuinui prabangų viešbutį su visais patogumais ir patarnavimais, kad Kuinas pamatytų, koks nuostabus gali būti gyvenimas. Kuinas ištvėrė nuostabų gyvenimą vos vieną dieną ir grįžo nakvoti į automobilį. Nedera daryti kitam gero, nežinant, kas jam gera.

 

 

Protas yra Dievo bausmė. Kvailiai niekada neserga, – byloja kinų išmintis.

Sveikata didžiausias turtas. Kvailumas didžiausias turtas.

 

 

Psalmėse parašyta: Jūs esate dievai… jūs esate gyvuliai. Tai ne prieštaravimas. Visi žmonės yra padaryti iš Dievo ir gyvulio. Gyvulys valgo ir dauginasi, o Dievas kuria. Žmogaus esmė yra ne tai, iš ko jis padarytas, bet tai, ko jame daugiau – Dievo ar gyvulio. Žmogaus esmė yra santykis.

 

 

Vieni kuria gražią aplinką, kiti kuria gražų save.

 

 

Vis kartoju Aristotelio išmintį – daiktas yra tai, kuo jis skiriasi nuo kitų daiktų.

Žmogus yra tai, kuo jis skiriasi nuo gyvulio. Tuo, kad jam reikia ne tik valgyti ir daugintis.

 

 

Vyras nusiperka dešrą todėl, kad ji skani ir maistinga.

Moteris nusiperka dešra todėl, kad jai patinka jos dydis ir forma.

Moterys – menininkės.

 

 

Tam, kuris nesupranta, kad 2 ir 2 yra 4, beprasmiška yra aiškinti, kad 2 ir 3 yra 5. Velniškai sunku susitaikyti su tuo ir nepradėti rėkti. Stoiku būti labai sunku, bet tai vienintelis būdas gyventi pakenčiamai.

 

 

Protingas žmogus ateina į krautuvę, mato daiktą ir klausia pardavėjo:

– Kas tai?

– Tai mėsai malti mašinėlė. Ji mala mėsą.

Geras daiktas, pagalvoja žmogus ir jį nusiperka. Kažkodėl paveikslą žmonės perka net nebandydami sužinoti, kas tai per daiktas. Pasisekė dailininkams.

 

 

Žmogus, kuris domisi menu, sako:

– Gerbiamas dailininke, jūsų kūrinys – nuostabus! Tik vietoj juodos spalvos padarykite žydrą arba ružavą. Juoda spalva yra blogai.

– Gerbiamas kompozitoriau, nuostabi yra jūsų sukurta melodija, tik vietoj si bemol tegul būna do. Si bemol yra skambinama juodu klavišu, o tai yra blogai.

Juodus klavišus reikia išrauti iš pianino, kaip supuvusius dantis.

 

 

Kinai sako: Ieškoti išminties ne savyje – štai kvailumo viršūnė.

Sakoma, žmogus gyvendamas protingesnis nepasidaro. Net perskaitęs viso pasaulio knygas.

Gal reiktų išversti: Ieškoti proto ne savyje – štai kvailumo viršūnė.

Išmintis, mano galva, yra žinojimas, kaip elgtis ten, kur esi. Ji ne iš vidaus, ji iš pasaulio. Iš patirties. Man išmintis yra proto ir patirties suma. Protas iš Dievo, patirtis iš pasaulio.

 

 

O aš jums sakau: mylėkite savo priešus…

Širdžiai neįsakysi. Aš negaliu mylėti savo priešų, bet aš galiu sakyti jiems, kad juos myliu, ir nieko blogo jiems nedaryti. Atleisk man, Jėzau. Aš negaliu mylėti Hitlerio.

 

 

Kai pasaulį valdė ne pardavėjai, karalius pakėlė Tiziano teptuką, nukritusį ant grindų. Dabar internetas uždusino meną.

 

 

Viskas yra menas. Gal reiktų sakyti, kad viskas yra Dievo menas.

Jeigu pasaulis yra Dievo sukurtas meno kūrinys, tai jis ne mano skonio.

 

 

Dieną, naktį, sapnuose, prie vaišių stalo, tualete… visur visur rašau savo protingavimus.

Susišnekėti su manim nebeįmanoma:

– A? Kas? Kur? Kada? Ką?

Tokie dabar mano atsakymai į klausimus.

 

 

– Ką veiki?

– Paveikslėlį paišau.

– Milijardai paveikslėlių pripaišyta ir dauguma jų gražesni už tavo. Kokia gi prasmė dar vieną paišyti.

– Jį paišyti man gera. Jokios kitos prasmės man nereikia.

– Tu egoistas, tu darai tik tai, kas tau gera. O kiti daro tik tai, kas gera kitiems.

– Kiti po mirties keliaus į rojų, o aš į pragarą. Ką padarysi.

 

 

Žmogus meldžiasi Dievui:

– Dieve, mano vaikas sunkiai serga, išgydyk jį.

– Gerai. Išgydysiu. O bedievio, kuris man nesimeldžia, vaiko negydysiu.

Ne malda Dievui gydo vaiką, bet žmogaus noras, turintis maldos formą. Todėl tikiu maldos prasme. Tikiu, kad mintis veikia. Bijau, kad jeigu supykdau žmogų, tai jo pyktis man kenkia.

 

 

Dievo nėra – viskas galima. Laisvė. Kažkodėl, jeigu viskas galima, norisi elgtis kaip idiotui. Turbūt teisūs tie, kurie sako, kad idiotai yra laimingiausi.

 

 

Demokritas pasakė: Tiesa šulinio dugne.

Lendu į save kaip į šulinį, kad sužinočiau, kas esu. Kuo giliau, tuo tamsiau. Bijau, kad pačiame dugne rasiu poną Haidą.

 

 

Tao. Yra tik tai, ko nėra.

Jis užmigo saldžiu miegu be sapnų. Koks jis laimingas. Nėra saldesnio miego be sapnų už mirtį. Nieko nėra blogiau ir geriau už mirtį.

 

 

Laukti sunku. Atrodo, laikas stovi vietoje. Gyvenimas bėga greitai, kai nieko nebelauki. Labai daug dalykų laukia vaikas, o kuo toliau, tuo mažiau. O senis jau nieko nebelaukia. Tik kad vakaras greičiau ateitų. Kad užmigtų be sapnų. Prie mirties pratinasi.

 

 

Didžiausias menas yra svajonės. Savitikslė kūryba. Visi svajoja. Visi menininkai.

 

 

Žmogus, kuris nori užmušti savo priešą, mintyse kuria įspūdingą kino scenarijų, kaip jis tą padarys. Žiūri žmogus į tuščią kambario sieną ir kuria paveikslą, kokį norėtų ant jos pakabinti. Visi menininkai.

 

 

– Nupaišyk man, Mikalojau, gražų paveikslą.

– Galiu tik sau gražų paveikslą nupaišyti ir tikėti, kad jis bus gražus ir tau.

  

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.