Mano romanas su lietuvių kalba

 

Mano romanui jau 13 metų. Pirmą kartą lietuviškai kalbant išgirdau pasienyje. Kalba labai skyrėsi nuo mano gudų kalbos, tačiau pagavau ir supratau daug žodžių. Tiesą sakant, jau žodis muitinė mane sužavėjo ir pakvietė į iki šiol trunkantį pasivaikščiojimą. Būtent šis žodis, kuris sujungia gudus ir lietuvius, slėpė didelę paslaptį ir didžiulę nuostabą. Kaip pasisekė! Šis žodis tapo vienu pirmųjų, kuriuos išmokau lietuviškai. Kartu pagavau kažką artimo ir jau žinomo, girdėto šiame žodyje. Iš karto supratau tam tikrą ryšį tarp lietuvių ir mano gimtosios kalbos. Flirtas užsimezgė. Flirtas pamažu virto tikru romantiniu ryšiu.

Ir ne iš karto pradėjau aktyviai mokytis lietuvių kalbos. Tik maždaug pastaruosius penkerius metus aš mokausi kalbos. Kaip ir visi romanai, mano romanas su lietuvių kalba turėjo pakilimų ir nuosmukių: buvo stebuklų laikai, kai Salomėjos Nėries ir Šatrijos Raganos lietuvių kalba paliko mane įsimylėjusį ir sujaudintą, bet buvo ir nepasitenkinimo laikai, kai savotiškas rusų ir lietuvių žargonas su daugybe keiksmažodžių, būdingų marginalizuotiems žmonėms, nužudė visą kalbos grožį. Bet nieko tokio, nes užteko atsiversti Salomėjos Nėries poezijos tomą ir perskaičius „Kaip mylimojo laiškas“ pasaulis grįžo į normalią būseną.

Kai kalbu lietuviškai, aš iškreipiu kalbą, gudiškas akcentas ir netaisyklingas kirtis sumažina kalbos estetiką ir blokuoja mano įkarštį mokantis kalbos. Bet kai rašau lietuviškai, matau didelę pažangą, todėl vėl įgyju pasitikėjimo ir įsimyliu šią kalbą. Ir dar – kai rašau, aš nekalbu, todėl nepainioju kirčių ir neprivalau taisyklingai tarti žodžių ir atskleisti savo kilmės.

Taigi mano romanas su lietuvių kalba vyksta daugiausia raštu. Bent raštu tai idealus romanas.

Bet, žinoma, romanas kartais peržengia rašytinius rėmus. Taigi nutinka juokingų istorijų. Pavyzdžiui, viena pirmųjų kalbinių istorijų, nutikusių man Vilniuje, įvyko 2015 m.

 

Karštas vyras / karštas vynas

 

Aš tik pradėjau mokytis lietuvių kalbos ir nuėjau į kavinę su lietuviu vaikinu. Tai buvo rudeninių šalčių laikas – karšto vyno laikas Vilniuje. Gudiškai sakome глінтвайн, bet lietuviškai tai bus karštas vynas. Kai padavėjas priėjo ir paklausė, ko mes norėtume, aš drąsiai, nuoširdžiai ir greitai atsakiau: „Karštas vyras!“ Vietoj vynas ištariau vyras, tai yra vietoj karšto vyno užsisakiau karštą vaikiną. Viena raidė, kuri viską pakeitė. Padavėjas buvo šiek tiek nustebęs ir nuoširdžiai pasakė, kad tokių jų meniu nėra. Beveik Freudo teigimu, tai buvo klaida. O gal šią klaidą lėmė tik tai, kad aš greitai kalbu, tariu žodžius visomis kalbomis. Kad ir kaip būtų, nuo to nutikimo karšto vyno laikas tapo karštų vaikinų laiku.

 

„Seniai čia negirdėjau šios kalbos“

 

Vilniaus troleibusai – atskira pokalbio tema. Mane žavi ne tiek nauji patogūs, kiek seni judrūs ir dažnai jau dvokiantys jų modeliai, kurie, visų nuostabai, jokiu būdu nėra šalti. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniuje nėra metro ar tramvajų, troleibusas tam tikra prasme yra vietos simbolis. Prisimenu vieną pirmųjų savo komandiruočių į Vilnių, kai su kolega važiavau troleibusu. Aš plepėjau gana tyliai, kolega, priešingai, gana garsiai. O į mus žiūrėjo vangūs ir dažniausiai abejingi keleiviai. Vienas senukas su retro kepure ir senu raudonu krepšiu, sėdintis visai šalia, į mus žiūrėjo ypač atvirai, to neslėpdamas. Ir iš karto nebuvo aišku, ar tik iš smalsumo, ar dėl kokių nors kitų priežasčių jis žvilgčiojo į mus. Žmonės ramiai kalbėjo lietuviškai ir tik retkarčiais triukšme įsipynė mūsų gudų kalba. Senukas kaskart mano kolegai prabilus garsiau reagavo ypač dėmesingai ir kažkaip atkakliai. Bet jis taip pat su šviesa akyse reagavo į mano ramią kalbą.

Ir jo akyse nebuvo pykčio ar džiaugsmo, tik tam tikra nuostaba. Šis senis mane sudomino, kaip ir mes nepaaiškinamai sudominome jį. Centre, prie pat stotelės „Vinco Kudirkos aikštė“, kai troleibusas jau buvo pustuštis, senukas nusišypsojo ir prakalbo tokiu gražiu, tikru vilnietišku akcentu ir net gudiškai. Tačiau tokia gudų kalba, kuri niekada nebus išgirsta šiandieninėje Gudijoje:

– Vaikinai, ar galėčiau įkišti savo trigrašį? Klausiausi jūsų ir supratau, kad labai seniai aš negirdėjau jūsų kalbos Vilniuje… Net maniau, kad gudai dingo, kaip ir žydai. Bet ne, jūs čia. Aš jau senas, o jūs dar labai jauni, bet aš nukelsiu skrybėlę prieš jūsų subtilią ir vis dar gyvą kalbą.

Senis atsikėlė, šiek tiek pasilenkė ir, tiesą sakant, nusiėmė skrybėlę nuo žilos galvos.

 

Gudas

 

Dar viena maloni ir nepamirštama istorija įvyko pačioje mano romano su lietuvių kalba pradžioje. Aš vis dar kalbėjau labai blogai. Bet klausiausi daug ir įdėmiai, liečiau lietuvių kalbos žodžius ir bandžiau juos ištarti pats savo lūpomis. Jau mačiau tam tikrą lūžį tarp žmonių ir knyginės kalbos. Ruošiausi pradėti mokytis lietuvių kalbos. Kartą Vilniaus centre esančioje sankryžoje pamačiau močiutę, prekiaujančią gėlėmis. Rankose ji laikė mažas rugiagėlių puokštes. Aš pasisveikinau ir paklausiau kainos. Ji nusišypsojo dėl mano akcento ir primerkusi akis neatsakė į mano klausimą, o savo ruožtu manęs paklausė:

– Gudas?

Žinojau šį žodį iš knygų, todėl pasakiau „taip“. Toks estetiškas ir archajiško žavesio uždengtas žodis man labai patiko ir mane nuramino. Jis taip skyrėsi nuo dirbtinio, idėjinio ir mažai lietuviško žodžio, kurį šiandien vartoja lietuviai, – baltarusis. Nuo susitikimo su viešojoje erdvėje žodį gudas ištarusia gėlių pardavėja mano romanas su lietuvių kalba vyksta tokiais romantiškais ir retro ritmais.