Literatūra / Vertimai

2021 11 05

Du lenkų poetai [Piwkowska, Sendecki]

ANNA PIWKOWSKA

Anna Piwkowska (g. 1963) – lenkų poetė, prozininkė, eseistė. Varšuvos universiteto polonistikos absolventė, keliolikos poezijos rinkinių, esė knygų apie Aną Achmatovą, Mariną Cvetajevą, Georgą Traklį autorė. Be kitų, už poeziją apdovanota literatūrinėmis Georgo Traklio ir Cypriano Norwido premijomis.

Į lietuvių kalbą išversta Lenkijos IBBY vaikų literatūros premiją pelniusi Piwkowskos apysaka paaugliams „Frančeska“ (2014, liet. 2016; vertė K. Uscila).

Čia spausdinami eilėraščiai iš rinkinio „Neboruvo sala“ (Wyspa Nieborów, 2016).

Vidudienis

Sofoklis yra Edipo amžiaus,

Kai rašo savo dramą „Edipas Kolone“.

Vadinas, jau senas.

Žino, kad mitas – tai amžinybė,

Įsprausta į laiką.

Lyg ir yra atsakęs į klausimą „kas esu“,

Bet visgi ir toliau nieko nežino.

Alyvmedžiai, nusvilinti kaitros,

Beveik nemeta šešėlio.

Driežai šildosi saulėje

Baltą vidudienį, mirtiną metą sieloms.

Laikas stovės vietoje, iki kol Hadas

Neprisišauks atgal savo balto šešėlio.

Per tą trumpą laiką moterų oda nesens,

Vaikai stovės sustingę su žaisliukais rankose

Namuose ir aikštėse nutils šurmulys,

O seni žmonės nė kiek nepriartės

prie amžinybės slenksčio, o gal ir prie baigtinio žinojimo.

Baisus laikas, galvoja Edipas. Baisus laikas, užrašo Sofoklis.

Mes taip pat stovime nejudėdami, mašinoje,

Ant raudono skardžio

Kaitra lėtai sklaidos. Išmuša demonų valanda.

Palubėj ima dūgzti bitė.

Kreta, 2005 m. liepa

Babelio bokštas

Būnu tuščia kaip avilys ir pilna kaip avilys.

O mano pilve šoka auksinės bitės,

apsvaigintos nektaru ir saule,

kai visos mano ne mano dukros

važiuoja susitikti su manim,

išlipa iš traukinių 4.20 ryto,

drėgnais plaukais ir spindinčiom

smaragdinėm, juodom ir mėlynom nenuoramų akim.

Svajoja mano dukros apie nemirtingą šlovę,

ir viskas dar įmanoma.

Niekas negalėtų sugriauti jų iliuzijų,

kai šitaip skuba piktaširdės Milžinės,

Didonės, Valkirijos, Šakuntalos.

Galima būti bloga moterim ir geru žmogum, ar ne? –

užsispyrus klausinėjo ta jauniausioji,

kai matavomės apsiaustus vieną po kito,

o ji įdėmiai rinkosi vis svarstydama:

ilgas, juodas, su kapišonu, panašus į abitą

ir tamsiai žalias, kareiviškai pasiūtas,

o dar šilkinis mėlynas.

Ir kaskart tai buvo vis kita moteris,

daugybė jos šokančių siluetų atkartojo

ją supančių veidrodžių ritmą.

Spindėjo ir ginklavosi tarsi į karą, į didžiulę tylą, puotą.

Ir nors daugybę kartų maudydamasi pames ji žiedą,

visad jį suras koks nors žvejys

tamsiuose ir drėgnuose ištrauktos žuvies viduriuose.

Tai ji pagimdys sūnų, o karalius atgaus atmintį,

nors dabar mano, kad gimdys tik narsias dukteris.

Nes mano dukterys nori turėti savo dukras:

Didones, Valkirijas, Šakuntalas.

Nori gimdyti vaikus, rašyti knygas, gyventi prie vandenyno,

gydyti, slaugyti, gelbėti.

Nori atrasti prasmę ir dubenėlyje ryžių

ir žiūrėti, kaip bangos lūžta į krantą, gludina smilteles iki būties gelmių,

kol lieka gintarai arba perlai,

pergalingai švytintys ant jų jaunų kaklų.

Nes jie iš jūros, iš bedugnės, iš gelmės, iš karščio ir tamsos.

Amžinybė – tai tikrasis jų gyvenimas:

ta akimirka, kai veria siūlą į sidabro adatą,

amžiams atsisveikina, kepa meduolius, atsibučiuoja,

dažo kiaušinius skaisčiai raudonai,

perka sukneles, knygas, kojines.

Išeik į balkoną, tarė ta vidurinioji,

lietui merkiant pavasarinį vešlų sodą.

Audra laužė rožinių kaštonų šakas,

o griaustinis dundėjo į žemės gelmę.

Už mūsų, bibliotekoje, vyko koncertas.

Bet ji jau negirdėjo fleitų, smuikų ir valtornų.

Matė, kaip per sodą lekia ginkluotos merginos,

raitos ar vilkais kinkytuose vežimuose,

trypdamos sodriai mėlynas, paauksuotas našlaites.

Bet net ir tada sodas buvo gražus, pilnas kritusių didvyrių,

nulydėtų tiesiai į Valhalą.

Žiūrėjau, kaip ta vidurinioji per kraujo liūtį plaukia valtimi.

Galima būti bloga moterim ir gera motina, ar ne? –

užsispyrus klausinėjo, ranką dėdama ant savo šilto pilvo.

Tokią dieną esu pilna kaip avilys ir nėra šalia vyrų,

kurie juk visad aplinkui būna. Išėjo į karą

arba kaip tik švenčia grįžę iš pergalingo žygio.

Šoka aplink laužą, sukrautą

iš sausų malkų ir krištolo anglių.

Šoka su medalionais ant širdžių,

kuriuose saugo moterų atvaizdus.

Myli tas Didones, Valkirijas, Šakuntalas

taip pat, kaip jos kad myli juos:

herojus, grįžtančius namo.

Mano dukros ne dukros visa tai žino,

bet privalo trumpam atsitraukti.

Nori pabūti vienos, kad pasivaikščiotų miške,

parneštų žodį, paslaptį, ugnies.

Galima būti bloga moterim ir gera valdove, ar ne? –

užsispyrus klausinėjo ta vyriausioji,

kai lydėjau ją į stotį.

Su kuprine ir dviračiu: senu moterišku iš Amsterdamo,

kuriuo ketino išmaišyti pasaulį.

Buvo klajoklė, keliauninkė, čigonė,

niekur neįleidžianti šaknų.

Bet žinojau, kad būtent ji, ta vyriausioji,

griebsis klastos, jaučio odą suraižys į juostas,

įkurs sostinę, valdys miestą

ir niekada nesileis iš jo išvejama.

Tą dieną, kai esu tuščia kaip avilys, mano probobutė bijo.

Merdi Milanuveko ligoninėj ir užmiršta gimtąją kalbą.

Arba priešingai: prisimena kalbą saldžių pievų,

tamsių šilų ir paslaptingų deivių,

laukinių paukščių ir žvėrių,

šniokščiančios, įšilusios nuo karščių Žeimenos

ir šnekančių, sausų žagarų,

žiemos vakarą įmestų į ugnį.

Kai mano tėvas užbėga laiptais, seselės tyliai sušnabžda:

kalba kažkokia keista kalba, kurios neįmanoma suprasti.

Bet jai gyventi teliko trys dienos,

ir atsargiai taria svarbius žodžius jau tik lietuviškai.

Gal meldžiasi, o gal prisimena.

Žodžiu, ruošiasi persikėlimui.

Mano bobutė ją supranta taip pat kaip mano motina.

Bet aš neturiu jokių žodžių, kuriais galėčiau ją paguosti.

Žinau tik vieną vienintelį, atsineštą iš vaikystės: apelsyna.

Apvalus, oranžinis apelsinas, sultingas ir kvapnus.

Bet to per maža, ir mano probobutė iškeliauja neatsisveikinusi.

Avilys tuščias. Gija nutrūko.

Bet kai pas mane ateina trys mano dukros,

tikiu, kad jau niekad nė viena iš mūsų nekalbės

kažkokia keista kalba, kurios neįmanoma suprasti.

Tikiu, kad įminsime Babelio bokšto paslaptį, išmoksime kalbų.

Atmindama savo bobutę ir probobutę sakau joms: apelsyna.

Ir traukiu vaisių: apvalų, oranžinį apelsiną.

Ne obuolį, ne šonkaulį, ne medį, tik tą keistą žodį iš vaikystės.

Apelsyna apvalus ir duoda gyvybę lyg saulė.

Vilnius–Varšuva, 2007

Kažkur kitur

Būti kiek įmanoma ilgiau

Kvepiant ligustrams ir rožėms,

Švelniai švytint miglai virš jūros,

Žiūrėti į juodas seklumas, jų žemišką naštą

Ir pajusti tą marumo nemarumą.

Dievai pakvaišę, kai šitaip mumyse šoka

Pagal būgnų ritmą tarsi tolygų kraujo pulsavimą

Kažkur ties akmens šiurkštumo ir glotnumo riba,

Lengvose ir drėgnose ką tik išsiritusio balandžio plunksnose,

Toje drėgmėje, kuri sulipdo, sujungia,

Ir nesantis tampa esantis,

O po to gyvas miręs ir esantis

Kažkur kitur.

2014 m. spalis

MARCIN SENDECKI

Marcinas Sendeckis (g. 1967) – lenkų poetas, žurnalistas, literatūros kritikas. Dirbo kultūros leidiniuose „Brullion“ ir „Przekrój“. Keliolikos poezijos rinkinių autorius, apdovanotas Vroclavo miesto poetine Silezijaus ir Wisławos Szymborskos premija. Gyvena ir kuria Varšuvoje.

Eilėraščiai iš rinkinio W (2017).

Sendeckio eilių vertimų dar žr. 1995 m. „Poezijos pavasario“ almanache.

Gerą knygą

galima atpažinti iš to,

kad neaišku,

apie ką

ji. Blogą knygą

galima atpažinti

iš to, kad

neaišku,

apie ką

Pažiūrėkite