Ratas

(galėtų būti viešas laiškas kultūros ministrui)

Tarkim, atsitinka tokie dalykai: bibliotekose metų metais nesilanko skaitytojai, knygynai tušti, koncertų ir teatrų salėse ant kėdžių nusėda dulkės. Ateina didžiosios tylos metas. Kaip po paskutinio karo. Tauta susitaiko su desperacija, užvaldo visuotinė apatija. Vyriausybėje kultūros ministro kėdė tuščia. Per kadaise vykusias šventes didžiosios sostinės aikštės tuščios. Kultūros namai miesteliuose pavirsta dėvėtų drabužių parduotuvėmis. Vėjas klaidžioja gatvėmis, keldamas dulkes. Valstybė nugrimzta į komą. Ir tada ateina jie – tie, kuriems amžinai maža žemių, išsipildo Suslovo svajonė: graži mūsų Palanga, tik lietuvių per daug. Paskutiniai lietuviai išsikėlė į Madagaskarą.

Tai, aišku, tik utopinis vaizdelis, bet jeigu ir toliau kultūra bus „prioritetas“, kaip skelbia visos į valdžią pretenduojančios partijos, tai jis gali tapti realybe. Sovietai buvo toliaregiški – jie menininkams negailėjo riebesnių honorarų už tai, kad šie nesišiauštų ir „varytų“ partijos kursą tarp lengvatikių skaitytojų ir klausytojų. Bet net ir jie prašovė: vis kartkartėmis išlįsdavo tokių kūrinių, kuriuos pavadinti jiems priimtinais paprasčiausiai neapsiverstų liežuvis. Kad ir kaip buvo puolamas Sigitas Geda, Jonas Juškaitis, vis tiek galų gale teko pripažinti jų talentą, kad ir kaip stengėsi prisijaukinti Justiną Marcinkevičių, vis tiek jis kaip vilkas į mišką žiūrėjo į laisvę. Keista, kad 1974 m. buvo leista spausdinti eilėraštį „Laisvė“, pagaliau trilogiją. Toks įspūdis, kad valdžia žaidė va banque. Bet jos tikslas buvo ir kitoks: tarsi norėjo įrodyti Vakarams, kad ir pas mus yra demokratija, o cenzūros nėra. Na, pagaliau Marcinkevičius buvo pernelyg didelis autoritetas, kad būtų išdrįsta cenzūruoti jo kūrybą. O štai mažesnio kalibro autoriai buvo mikliai pastatomi į vietą. Kad ir Jonas Laucė. Jo romanas „Negandų metai“ buvo išleistas tik, rodos, 1990 m. Sunku patikėti, kaip jis ryžosi tokį „ideologiškai klaidingo“ romano rankraštį pasiūlyti „Vagos“ leidyklai. Brežnevinės stagnacijos metais. Ir „užsidirbo“ honorarą – porą metų Pravieniškių „sanatorijoj“. O buvo ir tokių, kurių honoraras – kelionė į anapusinį pasaulį. Mindaugas Tomonis, Jonas Kazlauskas, gerokai anksčiau – Kazys Jakubėnas, vienas iš „geriausių“ Petro Cvirkos pažįstamų.

Iki šiol virkaujama dėl skubotų visokių paminklų nukėlimų. Argumentas – nebūkim tokie kaip sovietinė valdžia, viską iš praeities šlavusi negailestingai. Pasvarstykim: tai gal be reikalo nugriovėm paminklus Jekaterinai II, Muravjovui Korikui, Vladimirui Iljičiui? Juk kultūros paveldas (?). „Literatūros ir meno“ redaktorius Gytis Norvilas samprotauja: „Jei pripažinsime, kad sovietmečiu visuomenė išgyveno tam tikrą neurozę, bus žengtas pirmas žingsnis jai įveikti – ligą reikia pripažinti ir pažinti.“ Na, gerai, pripažinom ir pažinom. Kas toliau? Reikia gydyti. O kaip? Gal hipnoze, kad visas sovietmetis buvo šiaip jau bent įdomus? Kodėl gi ne? Bambėjom virtuvėse, kūrėm anekdotus, kai kas net rašė į stalčių. Oho, kokie didvyriai. Kad ir kaip galvotum, mano nuomone, geresnės vietos tokiam „kultūros paveldui“ kaip Grūto parkas nėra. Tokios tokelės… Juokas pro ašaras. Galima pagalvot, kad ne visi susimąstė, jog laikas – pagrindinis teisėjas, tik jis nusprendžia, kas vertas atminties, o kas užmaršties. Mozartas ir toliau gyvas savo nemirtingais kūriniais, Salieri ir toliau blykšta iš pavydo. Kad ir kokiu vėju laikas prašvilptų savo nesutramdomu žirgu, jo sukeltos dulkės nusėda, ir į saulę stiebiasi gražiausi bažnyčių bokštai, bibliotekose prie knygų palinkę studentai semiasi išminties iš savo protėvių, vos išmokę pirmuosius žodžius bambliai tiesia rankutes į pažinimo džiaugsmu alsuojantį pasaulį.

Tie, kurie ką nors kuria, pirmiausia turi sau atsakyti į klausimą: koks tos kūrybos tikslas? Ir ar aš nekopijuoju anksčiau sukurtų kūrinių? Tik atsakęs sau į šiuos klausimus įgyji teisę skelbti savo kūrybą. Rašantys puikiai pažįsta jausmą, kad gal ta mano kūryba nieko verta, gal aš tik prisidedu prie miškų naikinimo. Kiekvienas rašytojas kasmet turėtų pasodinti bent po šimtą medžių. Neaplenkia rašančiųjų ir polinkis į suicidiškumą. Į kokią duobę galima įkristi, išeikvojus savo kūrybines jėgas, turim pavyzdžių: Bronius Radzevičius, Antanas Masionis. Antanas Kalanavičius, būdamas dar šiame pasaulyje, neišvydo savo knygos. Bet… Partizanai irgi nesulaukė laisvos tėvynės. Bet sulaukė jų vaikai ir anūkai.

Kodėl tokios nelinksmos mintys? Patikėkit, rūpi ne asmeniniai dalykai, rūpi apskritai kultūros ateitis. Žmogui, užsiimančiam bet kokia veikla, turi būti nors simboliškai atlyginama. Kad jam būtų šiokia tokia paskata. Suprantama, kad negali būti tokių honorarų, kokie buvo okupacinės valdžios sąlygomis. Ir nereikia. Bet nors simboliškai būtų galima paskatinti ir poezijos kūrimą. Kodėl manoma, kad sukurti eilėraštį lengviau, nei parašyti straipsnį? Gal būna ir lengviau, sunku būtų ginčytis. Bet visgi tai yra kūryba, nusipelnanti šiokio tokio įvertinimo. Kartais ji būna ir racionali, pavyzdžiui, sonetų vainiko kūrimas. Arba haiku.

Kiekviena tauta, norėdama būti įvertinta, pirmiausia siūlo susipažinti su savo kultūra. Ir siekia dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose. Skiria tam lėšų, rūpinasi savo kūrėjų kūrybos sklaida. Kaip čia neprisiminus Justino Marcinkevičiaus pokalbio su Jeanu-Pauliu Sartre’u, kai į šio pasiūlymą rašyti kuria nors didžiąja kalba mūsų rašytojas atsakė apsisprendęs rašyti tik savo gimtąja? Puikiai suprasdamas, kad tik jo gentainiai galės tinkamai suprasti jo kūrybą. Sartre’as yra pasakęs: „Pragaras – tai kiti“, Marcinkevičius: „Broli, kursai esi aš…“ Milžiniška takoskyra tarp šių pasaulėjautų galima paaiškinti, kodėl Marcinkevičius į Sartre’o pasiūlymą numojo ranka. 

Arūnas Valinskas neseniai yra liūdnai konstatavęs, kad nemaža dalis dabartinio jaunimo net didžiuojasi pasmerkę save knygų neskaitymui. Man pačiam teko tuo įsitikinti. Kartą, gulėdamas ligoninėje, įsišnekėjau su vienu jaunuoliu. Sakau, gal nori, knygų duosiu? Ne, sako jis, neskaitau, gal dvi knygas per savo gyvenimą esu perskaitęs. Ir – šypsosi. Pagalvojau: žmogau, žmogau, kaip tu save apiplėši. Juk kiekviena perskaityta knyga yra dar vienas gyvenimas, einantis greta tavojo, ir kiek daug jie gali vienas kitam pasakyt. Apimtas tokių rezignacinių minčių, galvoju: kur čia šuo pakastas, kodėl jauni žmonės atgrasomi ar nesudominami literatūra, ką ir kalbėti apie filosofiją? Neabejoju, tai labai daug priklauso nuo mokytojo (ir nuo tėvų). Jeigu dėstyčiau literatūrą mokykloje, mėginčiau sudominti mokinius kokiais nors paradoksaliais atvejais, išskirtinėmis biografijomis, nevengčiau išprovokuoti polemiką pačiais sudėtingiausiais klausimais, cituočiau Villoną, Baudelaire’ą, paskui Maironį, Gedą, Martinaitį. Pasirinkimas didžiulis. O juk turim ir jaunų labai įdomiai rašančių autorių: Aivaras Veiknys, Vainius Bakas, kiti. Erika Drungytė nelinksmai pajuokavo: „Einam į Vakarus, pataikom į Zanzibarą.“

Bet… Visas žmogaus gyvenimas eina ratu. Prasideda taške iš nebūties ir baigiasi tame pačiame taške. Tik dėl nebūties čia neaišku, bent jau mums, esantiems dar šiapus. Panašiai su mūsų gyvenimo įpaminklinimu. Mano galva, reikėtų liautis stačius tuos realistinius paminklus – pamėkles. Žymiai prasmingesni paminklai – abstrakcijos, tokie, kuriuos kūrė, pavyzdžiui, Vladas Vildžiūnas – „Barbora Radvilaitė“, „Lietuviška baladė“, paminklas Čiurlioniui Druskininkuose. Laikas slinks savo įprasta vaga, abejingas mūsų mintims. Tik kažkur kitur, gal mūsų atminty ar sap-nuose, vis prabils į mus paskutinis kuršių žynys žodžiais iš Romualdo Granausko „Jaučio aukojimo“: „Ir tada taip mirgėjo lapija. O, kaip jinai mirgėjo. Ji mirga iki šiol…“