Ne laiku

 

Šiemet aštuoniasdešimtmetį atšventęs Billy Collinsas (g. 1941) ne be pagrindo kartais pavadinamas populiariausiu šiuolaikiniu Amerikos poetu – jo poezijos knygos parduodamos dešimtimis tūkstančių egzempliorių, bilietai į poezijos vakarus išgraibstomi, net teigiama, kad amžiaus pradžioje iš naujų leidėjų poetas gavęs šešiaženklės sumos avansą. Collinso poezijos populiarumą lemia ne tik dažni ir charizmatiški eilėraščių skaitymai televizijos ir radijo laidose, bet ir pačių tekstų „prieinamumas“ – paprastos raiškos sąmojo persmelktas rašymas „kasdienio gyvenimo“ temomis, netikėtas humoristinis intelektualinių dalykų ar pačios poezijos traktavimas.

 

 

Brangus skaitytojau

 

Bodleras laiko tave savo broliu

ir Fildingas kreipiasi į tave kas kelios pastraipos,

lyg norėdamas pasitikrinti, ar neužvertei knygos,

ir štai aš vėlei šaukiuosi tavęs,

dėmesingas vaiduokli, tamsos tylus pavidale,

dunksantis šių žodžių tarpduryje.

 

Poupas sveikinasi savo darbo kambario gaise,

tau parodyti traukia oda įrištą Ovidijų.

Tenisonas atkelia skląstį į grioviu apjuostą sodą,

o su Jeitsu rymai prie nulūžusios kriaušės

žemų debesų gaubiamą dieną.

 

Bet dabar tu čia su manimi,

išdygęs atvirame šio lapo lauke,

nei varžančių kambario sienų, nei išdailinto sodo,

nei Zeitgeist žygiuoja fone,

nei sunkaus etoso, apsiautusio tarytumei mantija.

 

Vietoj to mūsų susitikimas trumputis ir atsitiktinis,

pro Istorijos monoklį prasprūdęs,

tu gali būti žmogus, kuriam šįryt

duris palaikiau banke arba pašte,

arba tas, kuris man suvyniojo taškuotą upėtakį.

Gali būti tas, su kuriuo prasilenkiau gatvėje,

arba veidas už vairo priešpriešinio automobilio.

 

Saulė blyksi ant priekinio stiklo,

tad, pažvelgęs į veidrodėlį,

pamatau tave mąžtantį – savo aidą, savo dvynį –

pranykstantį už vingio šitos kelio kilpos,

kuria negalim kartu nekeliauti.

 

 

Pomirtinis gyvenimas

 

Kai rengiesi miegoti, valaisi dantis

ar vartinėji žurnalą lovoj,

dienos mirusieji leidžiasi savo kelionėn.

 

Jie išjuda visom įsivaizduojamom kryptim,

kiekvienas pagal asmeninį tikėjimą savo,

ir štai paslaptis, kurios tylusis Lozorius nesako:

kad visi yra teisūs, kaip išaiškėja.

Keliauji į tą vietą, į kurią visada maneisi keliausiąs,

į vietą, nuolat švietusią tavo galvos nišoje.

 

Vienus žybsinčių spalvų piltuvas pykšteli

į šviesos zoną, skaisčią it sausio saulė.

Kiti stypso nuogi priešais grėsmingą teisėją, sėdintį

su aukso kopėčiom vienoje pusėj ir anglių lataku – kitoje.

 

Vieni jau įsilieję į dangiškojo choro gretas

ir giesmes traukia taip, lyg būtų giedoję per amžius,

o ne tokie kūrybingi atitoksta besigrumdą

didelėj kondicionuojamoj patalpoj, pilnoj maisto ir jaunų chorisčių.

 

Vieni artinasi prie Dievės apartamentų,

keturių dešimčių trumpai kirptos šiurkščiaplaukės

su ant kaklo kabančiais akiniais.

Viena akim jinai stebi mirusiuosius pro savo durų skylutę.

 

Yra tokių, kurie spraudžias į kūnus

gyvūnų – erelių ir leopardų, – o vienas matuojasi

kailį beždžionės tartum ankštą kostiumą,

paprastesne nata nusiteikęs pradėti kitą gyvenimą,

 

dar kiti plaukia į kažin kokį malonų neapibrėžtumą,

mažyčiai energijos vienetai, traukiantys į galutinį kitur.

 

Yra net antikinės klasikos gerbėjų, požemio pasaulin juos

veda mitologinė būtybė su barzda ir kanopom.

Ji pristatys juos prie siautulingojo urvo žiočių,

saugomų Editos Hamilton* ir trigalvio jos šuns.

 

Visi kiti tiesiog guli pasliki karstuose, trokšdami

sugrįžti atgal, idant galėtų pasimokyt italų,

pamatyti piramides ar golfą sužaisti, lietučiui krapnojant.

Jie trokšta ryte pabusti, kaip tu,

ir atsistoję prie lango patyrinėti žiemos medžius,

kiekvieną šakelę, išmargintą anonimiško snygio.

 

 

Mirties patalai

 

Antikos gyventojai noriai tauškė apie savuosius,

tą gausybę tarpininkų, į kuriuos derėta kreiptis:

išvykimo dievai, prižiūrėję

septynerius pasaulio vartus,

keltininkai, parimę ant savo suderintų irklų,

amžinieji laivavedžiai, nemirtingieji konduktoriai,

ir čia tik apie transportavimą.

 

Japonų vienuoliai pamodavo lentelės –

kartais – rašalinės ir teptuko,

idant paliktų trumputį

tamsių, drėgnų potėpių eilėraštį –

lietaus lašą ant nugeltusio lapo.

Vienas toksai aprašė naktinius debesis

ir mėnulį savo milijono mylių kelionėje.

 

Viduramžių krikščionys, raštą pažinę,

šia tema galėjo skaityti traktatą

De Arte Moriendi – „Apie mirties meną“,

puslapius instrukcijų, ką veikti lovoje,

kaip tyrą širdį sutverti,

kaip sielą dangun pakylėti

ir klausytis maldos savų iškvėpimų.

 

Kai kurie perbalę Viktorijos laikų

džiovininkai reikalaudavo veidrodėlių,

idant galėtų išvysti tą angelišką,

sausosios karštinės įžiebtą veido švytėjimą.

Kai kas net prisakė ligonio kambaryje

trikojį išskėsti ir fotografui pranykti

po sunkia juoda marška, nes paveiksluojamojo

daugiau mažiau laukė tas pats.

 

Paskui dar būta šaipokų,

įsigudrinančių paskutiniuoju kvapu iškvėpti eilutę,

pritrenkiantį antvožą, tarsi pasaulis

tebūtų didelė šurmuliuojanti galerija,

ir dabar pats laikas, švystelėjus ilgu šaliku,

pasišalint nuo scenos, paliekant

kam kitam uždaryti duris.

 

Kai kurie guli pasliki mėnesių mėnesiais,

lubų tyrinėtojai.

Kiti apsiverčia kartą, ir jau nebėr.

Kai kurie šaukiasi kunigo

ir atlieka išpažintį, kuria niekas neabejoja.

Ir tu, ir aš lygiai taip pat galim gulėt pasliki,

puslankis budinčių artimųjų

arba naktinė slaugytoja, laikanti mudu už rankos

tamsoj, arba vieni.

Nebus nei rašalo, nei veidrodžio, nei lotyniškos knygos,

nors tapetai gali būt neskoningi,

ir pats gali pasijust į mitą bežengiąs.

 

Aš vilčiausi lango,

tos įprastos įrėmintos perspektyvos,

giedro dangaus arba išskydusių debesų aukštybėje,

ir saulės apstumo, pagalvės vėsos.

O pačioj pačioj pabaigoj aš tikiuosi

kuo gryniausio proto aiškumo akimirkos,

kai po čiužiniu pajunti vieną vienintelį žirnį

ir gali įžiūrėti taškelį – žydrynėj paklydusį vanagą.

 

 

Rašymas anapusybėje

 

Vaizdavausi, kad atmosfera bus vaiski,

nutvieksta pirmapradės šviesos,

ne šita sieringa niūkana,

jonizuotas oras lyg prieš perkūniją.

 

Daug kas vaizdavo čia upę,

bet nė neužsiminė apie visas tas valtis,

jų suolelius, talpiai nusėstus nuogų keliauninkų,

užkniubusių ant rašymo lentelių.

 

Žinojau, kad ne visada būsiu vaikas

su traukinuku žaisliniame tunelyje,

ir žinojau, kad amžinai negyvensiu,

kiaurą dieną šokinėdamas aukščiau savo bambos.

 

Buvau girdėjęs apie kelionę į aną pusę

ir paskutinės monetos skimbtelėjimą

kapše odiniame vyro, laikančio irklą,

tačiau kas būtų galėjęs įspėti,

 

kad vos atvykusius

mus paprašys apibūdint šią vietą,

ir kuo išsamiausiai, –

ne paprasčiausias vanduo, mygia jis,

 

o veikiau alyvuotas, bedugnis, žiurkturškis vanduo,

ne paprasčiausi pančiai, bet surūdiję,

geležinės, kulkšniatrynės grandinės, –

ir kad kita užduotis būsianti

 

greitai brūkštelt, kas užplaukia ant seilės,

mintis ir savijautą apie mirties būvį,

iš tiesų net ne užduotis,

mosuojantysis vairairkliu mums šneka toliau,

 

vaizduokitės tai veikiau kaip pratybas, jis pūkščia,

rašymą įsivaizduokit kaip vyksmą,

nesibaigiantį, pragarišką vyksmą,

ir valtys dabar jau susigrūdę,

 

priekis – į galą, galas sukibęs su priekiu,

ir ničniekas nejuda, tiktai uolūs mūsų rašikliai.

 

 

Ne laiku

 

Skubėdamas šiokiadienio rytą

pypinu spausdamas pro kapines,

kuriose palaidoti mano tėvai,

greta kits kito, po lygia granito plokšte.

 

Paskui visą dieną vaizduojuosi tėvą,

besikeliantį ir veriantį mane

nepritarimo žvilgsniu,

ir motiną, ramiai liepiančią jam gulti atgal.

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba