Palaida upė

Guliu skersai lovos ir žiūriu į drugį, kuris piešia sudėtingos trajektorijos sukinius ant lubų, apšviestų blausia į viršų nusukta LED lempele. Smagu stebėti, kaip jis sustingsta ir tampa juodu tašku, dėme, ir kai jau beveik apgauna, jog tik pasivaideno gyvybė, staiga padaro neįtikėtiną piruetą ir sustingsta už beveik dešimties centimetrų nuo pradinio taško. Turbūt neras kelio iš troškaus kambario, bet tai ne mano kaltė, neįmanoma laikyti uždarų langų per šį šlapiu šunim tvoskiantį karštį.

Į lovą nepastebimai surietė nereikšmingo pavadinimo „Merlot“, pigus, bet geras butelis. Iš pradžių tik nedrąsiai susiderino su tabule, salotomis, bet po kelių akimirkų smegenyse įsijungė sena gera neoninė iškaba „Kodėl ne“ ir palengva link burnos pakilo kokios septynios mažutės taurės, rastos nuomojamos lindynės spintoj.

Kas porą minučių girdžiu sirenas, turbūt vėl veža pusgyvius į reanimaciją. Taip prisimenu, kad išties gyvenu dideliame mieste, kur žmonės lyg vaškinės figūrėlės nuolatos pameta rankas, kojas ar nustebę pajunta savo vaškinius pilvelius nuo smūgio prarandant modelio suverenumą. Bet palikim mirštančiuosius mirusiesiems, kaip sakydavo senelis, šiąnakt visų lūkesčiai nukreipti į mane, beveik matau draugų primygtinai išplėstas akis, rėkte rėkiančias, kad skusčiau į centrą paspyruokliuoti pagal technuškę arba bent pasimaigyt alkūnėm į barų kompleksą prie Šprė, kur „Aperol Spritz“ kainuoja tiek, kiek trys poros mano marškinių. Pasipuikuot prieš tautiečius, kad gerai leidžiu laiką ekonominio Europos rojaus širdy ir joju ant kapitalizmo privilegijų.

Leidžiu laiką vidutiniškai. Lyg traukinio kupė horizontu traukiant į niekur su vieninteliu pašnekovu, kuris niekada nei pateisins, nei pritars. Tai aš pati, stebuklingai atskilusi nuo originalo, susirietusi į kampą prie lango lyg kipšas, piktai žaižaruojantis akimis ir į mane ridenantis priekaištus, išvyniojantis ilgiausias jų pynes – tokias ilgas, kad jomis galėčiau be vargo nutiesti kelią iki pat Lietuvos, kur tau, iki pat Jakutsko. Papeikimų dėl tvarkos ir krypties trūkumo ilgiausią ritę savo vaizduotėj mieliausiai nutiesiu iki „Skalvijos“. Nežinau, kodėl, tebūnie tai mano beprasmė užgaida. Nebūtina, kad rodytų filmą, jį pristatytų kokia žinovė, tiesiog pasėdėsiu minutėlę tamsioj salėj, paskendusi minkštam krėsle, portale į magiškus kinematografinius pasaulius, paskui pastoviniuosiu prie „Planetos“ kavinės prekystalio, su nostalgija skenuodama senovišką porcelianą lentynoje. Tokį rudą puoduką turėjo mano močiutė, tai buvo gerasis servizas, kurį ištraukdavo iš sekretero tik apsilankius ypač svarbiems svečiams, kartais net man, ir ant lėkštutės užversdavo didžiulį keksą su rožiniu glaistu. Niekad nesuprasdavau, kodėl jis rožinis, nors skonis tiesiog kaip cukraus, bet dėl to jis neprarasdavo žavesio.

Autorės piešinys

Bandau akimirką pabėgti į pamėgtos kino salės krėslą, pasislėpti už rožinio kekso, bet tai negelbėja, lyg aukojant karalienę, vienu ėjimu nutolinant neišvengiamą matą. Sąžinė be vargo pašalina kliūtį ir vėl priekaištauja, kad per tiek klaidžiojimų neradau savo salos, kur tau, net į paviršių išnirusio žemės gūbrio užpakaliui priglausti. Dar blogiau, nurašo mane lengvabūdžių kartai, kuri net nesugeba susigalvoti tatuiruotės ir išsirenka drugelius iš katalogo, kuriuos ant įvairių kūno vietų jau liudija šimtai pasimetusių kūnų. Bet tai taip pat kaip žaidžiant loto – gali rinktis numerius, žyminčius tėčio gimimo datą ar Palmiros atskleistą asmeninį astrologinį skaičių, arba rasti šimtų šiknų metro vagone sumaigytą bilietą, vis tiek turbūt milijono nelaimėsi, lobių salos neatrasi. Bet planai, pastangos, lūkesčiai turėtų teigiamai nuteikti, nes padarei, ką galėjai, bent esi savo likimo dailidė (kalvis, bet per daug nuvalkiota frazė).

Nors paskutinio lyg dykuma sauso gėrimo lašo siekianti ranka nutolusi tūkstantį kilometrų, smegenų kompiuteris vėl žaidžia cirkus ir staiga įmerkia ją į Vilnelę, kramsnojančią tarpupirščius savo atkakliais ledinių bangelių siūlais. Mes prie upės, nors per savo vištakumą nematau nei jos, nei draugų, nei lyg sąjungininkai tąnakt apgaubusių medžių. Stingdantis šaltis sako, kad esu čia ir dabar, o alkoholis meiliai užmeta kilpą lyg magas pritraukdamas laimės hormonus. Nors triukas pigus ir lengvai paaiškinamas, kiekvieną savaitgalį jo apkerėti krenta ištisi legionai, už žiupsnį linksmybės atiduodantys savo smegenų vadeles tam klastūnui. Kristijonas parvežė vyno už šimtą eurų, kartą per gyvenimą pasitaikantis laimikis – gal jo gurkšnelis, lyg komunija padalintas septynioms galvoms, mus taip apkerėjo, o gal toliau atkimšti pigūs rūgštimo buteliai, bet širdyse viena mintis, pakylėjusi mūsų paaugliškas sąmones iki pat bažnyčios altoriaus: išvažiuosim į Europą, didelius svajonėm lyg fejerverkai sproginėjančius miestus, kur užteks ištiest ranką į Eifelį, ir jis atsidurs delne su visais turistais, prašančiais nesutraiškyt jų savo negrabiais riebaluotais smiliais, užteks pasakyt „Guten Abend“, ir Merkel pasikvies pietų, kad aptartų mūsų parodą Bundestage. Tą naktį prisižadėjom ir turėjom visi tesėt. Jeigu ne netyčia pilvuose užsimezgusios gyvybės, iš pradžių apraudotos kartu su jaunystės pabaiga, o paskui iš laimės pakylėtos iki dangaus, taip aukštai, kad saulė nudegino jų nepadoriai mažas apatines ataugas, vadinamas pėdomis. Ar anapilin staiga išėjusios močiutės butas Tilto gatvėj, paveldėtas visai netyčia ir nepastebimai nusukantis gyvenimo rodykles atgalios, į patogią ir užtikrintą buitį. Kai kam nereikėjo nė materialių kyšių, užteko surasti užsispyrusių mergiočių, kurios savo dailiom lyg undinės figūrom ir tobulai nupieštais antakiais pakerėjo labiausiai užkietėjusius svajotojus apie Europos užkariavimą, ir užkariautas tebuvo banko pažadas po trisdešimties metų pagaliau leisti sovietinio bloko kertelę Viršuliškėse pavadinti savo namais (jei tik dar stovės tas sovietinis rūmas ir dar bus ką jo sienoms saugoti). Kažin ar būtų laimingesni visi šie jaunystės kareiviai, jei žinotų, kad, net ir pristačius savo ekscelenciją didmiesčiams, šie nebūtų ne tik patiesę raudono kilimo, bet ir reveransu atsakę į pasveikinimą?

Didieji miestai lyg žuvys, jie praryja ir net virškinamas jautiesi taip erdviai, jog nesupranti, kad nasrai užsidarė. Gali mėtyti inkarus ant jaukių kavinukių menininkų rajone, ištrinti džinsuose skylę besėdėdamas nepatogiai žole neapdovanotuose parkuose su šimtais lyg konvejery besikeičiančių backpackerių, klajūnų, studentų ar verslininkų komandiruotėse, plaukti su vėliavėlėm nesibaigiančių demonstracijų jūrose, laukdamas širdy užsimezgančios vienybės pojūčio… Neįspausi čia savo pėdos, nespėsi nė apsidairyti, o pusė naujųjų draugų jau bus lyg gandrai išskridę į dar šiltesnius, dar madingesnius kraštus, kavinukės triskart sumodernės ar bus prarytos tarptautinių tinklų, o skvotai transformuosis į kranais ir lenkų statybininkais užtvindytas statybų aikšteles, nuolankius miesto pažadus verslui suteikti dar daugiau biurų erdvės. Nepaisant šio chaoso, dideli miestai lyg viliokės vis mirksi savo prabangiai naktį žibančiomis prospektų girliandomis, po kojom patiesia geriausių Europos kūrėjų kolekcijas, skaniai pavalgydina ir pagirdo, net nereikalaudami dėl to dirbant išspausti paskutinio prakaito, – šios žuvys žino, ką daro.

Bet atstumas, valstybės, sienos yra tik lengvai įveikiami kilometrai, kai praeitis driekiasi ištisom galaktikom, neįsivaizduojamo ilgio neuronų dryžiais – ten labiausiai ir norėtųsi patekt, patekt ir užsirakint, juk, be jaunystės, nelabai yra vertų išsaugoti kozirių. Kad ir kur būtumėm, su kiekviena akimirka vystam ir suaugėlio ateities planai laiko akivaizdoj neatrodo svarbesni už karštligiškas devynmetės suvenyro mamai paieškas Aušros Vartų gatvėj, kišenėj gniaužiant keturis litus ir širdžiai pumpuojant taip galingai, kad jos dūžiai galėtų sustabdyti tuoj namo pajudėsiantį autobusą. Jau tada apkvaitino naujos gatvės, didieji miestai žinojo, kaip užsiauginti ištikimą savo gerbėją (sąžinė raukosi, kad taip lengvai pasiaiškinu, ir su pasišlykštėjimu išsiviepia, užuodusi sentimentalumo pelėsį).

Maniškiam naktiniam traukiny kaip ir Kawalerowicziaus filme daug neišsakytų dramų, taip ir neiškylančių į paviršių, užuominos įvykių, kurie galėtų nutikti, kai kelio pabaigoj paaiškėja, kad tos užuominos ir buvo vaišės, kuriomis reikėjo puotauti ir kištis gausiai už skruostų, kol dar liko bent pora kilometrų juodų ir baltų uniforminių laukų kelio. Iš kiekvienos drąsiau bėgių išdygusios piktžolės, nors jos nepiktos, tiesiog žolės, būtų galima parašyti biografinį apsakymą, užstalės dainelę su ironišku ir pamokančiu leitmotyvu ar bent jau kvailomis grotelėmis išmargintą įrašą socialiniam tinkle, nes tai tapo sinonimu. Ir jie vis tiek susidės į savotišką raštą, audinį, gal ne itin įspūdingą, bet pakankamai solidų, kad būtų galima paskui užverst žemėm ir ant lentelės iškalt pavardę.

Lauke tyliai sudunda metro, gabenantis paskutines linksmybių ištroškusias širdis ir kūnus į Warschauer Strasse. Ten ne tik vakarėlių liūtai, tigrinėmis kelnėmis ir mėlynais dredais prieš kasdienybę kovojantys vokiečiai, bet ir Europos užkariautojai iš tokių mažų svajoklių valstybių kaip maniškė, geriantys didelio miesto šviesas, istorinių bažnyčių kupolus, penkerius metus iš eilės žadantys, kad po nereikšmingų darbelių pagaliau kibs į grafinį dizainą viename iš tų stiklinių sterilių biurų Friedrichstrasse. O kelias iš ten į žvaigždes – tikrų tikriausias autobanas, kur tave, lekiantį 130 km/val. greičiu, aplenks lyg kokį apdulkėjusį VDR muziejaus eksponatą. Reikia tik dar šiek tiek palūkėti… per šeimos pietus gimtinėj išgirdęs tokias kalbas tėvas trenkia peiliu į stalą ir lėkštė trumpam tampa skraidančia lėkšte – bet nešvaistysi laiko pykčiams, kai vos už poros valandų vaiką vėl lyg per „X failus“ įsiurbs skrendantis objektas ir nuskraidins bala žino kur, į kitą žemėlapio pusę.

Matau, kad ir sąžinė jau markstosi, jai nuobodu, kad mūsų traukinys taip ir nepasiekia jokios stoties ar aiškesnio atskaitos taško, kad galėtumėm patikrinti, ar tikrai tiesiog sukamės ratu. Ir aš jau užmerksiu šią dieną, pasitaisau iš įvairių pledų padrikai sutaisytą guolį ir vėl krentu, su gailesčiu turėdama atiduoti dar dalį būties į praeities rankas. Prieš užmigdama prisimenu, kad mane ne kartą yra pavadinę palaida bala. Norėčiau būti bent jau palaida upė (skamba erdviau), be to, upės juk nepaklaus, kur tu, blet, teki.