FRANZ KAFKA

Ciurau aforizmai

 

Franzas Kafka (1883–1924) didžiąją dalį iš 109 „Ciurau aforizmų“ (Die Zürauer Aphorismen) parašė 8 mėnesių laikotarpiu (1917 m. rugsėjis–1918 m. balandis), dėl tuberkuliozės apsistojęs Bohemijos kaimelyje Ciurau (Zürau, dabar – Siržemas, Čekijos Respublika). Trumpos apimties, įvairaus žanro aforizmai užrašyti atskiruose lapeliuose ir Kafkos draugo Maxo Brodo išleisti po Kafkos mirties 1931 m., rinktinei suteikus pavadinimą „Svarstymai apie nuodėmę, viltį, kančią ir tikrąjį kelią“ (Betrachtungen über Sünde, Hoffnung, Leid und den wahren Weg). Čia pateikiami 16 iš jų (<…> nurodo, kad iš tame pačiame lapelyje esančių dviejų aforizmų pirmas praleistas; * – kad aforizmas buvo išbrauktas paties autoriaus).

 

 

1.

Tikrasis kelias eina išilgai virvės, kuri įtempta ne aukštai ore, bet vos virš žemės. Atrodo, kad labiau skirta parklupdyti, o ne vaikščioti.

 

2.

Visos žmogiškos klaidos kyla iš nekantrumo, prieš laiką nutraukto metodiško būdo, iš tariamo dalyko tariamo nutvėrimo.

 

5.

Nuo tam tikro taško daugiau kelio atgal nėra. Šį tašką reikia pasiekti.

 

6.

Lemiamas žmogiškos raidos momentas egzistuoja nuolatos. Todėl teisūs revoliucingi dvasiniai (geistige) judėjimai, visus ankstesnius dalykus paskelbdami nesvarbiais, nes vis dar nieko neįvyko.

 

16.

Narvas išėjo ieškoti paukščio.

 

20.

Leopardai įsibrauna į šventyklą ir išlaka aukojimams skirtus ąsočius; tai vis kartojasi; galiausiai tai galima numatyti iš anksto ir tai tampa ceremonijos dalimi.

 

23.

Iš tikro varžovo į tave veržiasi beribė narsa.

 

25.

Ar galima džiaugtis pasauliu kitaip, kaip tik sprunkant į jį?

 

29.

<…>

Gyvulys išplėšia iš savo šeimininko botagą ir plaka save, kad taptų sau šeimininku, ir nežino, kad tai tik fantazija, kurią pagamina naujas mazgas šeimininko botago virvelėje.

 

36.

Anksčiau nesuvokiau, kodėl negavau atsakymo į savo klausimą, šiandien nesuvokiu, kodėl maniau, kad galiu užduoti klausimą. Tačiau tada aš nieko nemaniau, aš tik paklausiau.

 

49.

A. yra virtuozas, o dangus yra jo liudytojas.

 

56.

Egzistuoja klausimų, kurių negalėtume įveikti, jeigu nebūtume iš prigimties nuo jų išlaisvinti.

 

80.

Tiesa yra nedaloma ir todėl negali pati pažinti savęs; kas ją nori pažinti, privalo būti melu*.

 

86.

Nuo žmonijos nuopuolio laikų gėrio ir blogio pažinimo gebos požiūriu esame iš esmės lygūs; nepaisant to, būtent šiuo aspektu ieškome išskirtinių savo pranašumų. Tačiau tikrieji skirtumai prasideda tik anapus šio pažinimo. Tai, kad atrodo priešingai, nulemia šios aplinkybės: niekas negali pasitenkinti vien pažinimu, bet privalo stengtis veikti remdamasis juo. Vis dėlto žmogus tam neturi jėgų, todėl turi save sunaikinti, netgi rizikuodamas neįgyti reikiamų jėgų, paprasčiausiai jam nelieka nieko kito, kaip tik šis paskutinis bandymas. (Tai kartu yra mirties grėsmės, susijusios su draudimu valgyti nuo pažinimo medžio, prasmė, galbūt ir pirminė natūralios mirties prasmė.) Ši pastanga kelia baimę, žmogus mieliau atsisakytų gėrio ir blogio pažinimo (terminas „nuopuolis“ susijęs su šia baime); bet įvykiai negali būti apgręžti, tik sudrumsti. Šiam tikslui atsiranda motyvacijos. Jų pilnas visas pasaulis, iš tiesų, visas regimas pasaulis galbūt yra ne kas kita, kaip žmogaus, norinčio akimirką pailsėti, motyvacija. Pastanga suklastoti pažinimo faktą, pažinimą pirmą kartą paversti siekiu.

 

94.

Du gyvenimo pradžios uždaviniai: vis labiau siaurinti savo ratą ir nuolatos pakartotinai tikrinti, ar nesislepi kažkur anapus jo.

 

109.

<…>

Nebūtina palikti namų. Pasilik prie savo stalo ir klausyk. Netgi nesiklausyk, o tiesiog lauk. Nereikia laukti, būk vienas, visiškai tyliai. Pasaulis pasiprašys būti atskleistas, jis neturi kitos išeities, kaip tik raitytis priešais tave apimtas ekstazės.

 

Vertė Jokūbas Andrijauskas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.