Apie tikrovės spektrus ir nihilizmo šešėlį

Rita Šerpytytė. Tikrovės spektrai: Vakarų nihilizmas tarp diagnozės ir teorijos. Monografija. V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. 396 p.

Kasdienė sąvokų devalvacija

Žodis „nihilizmas“ Lietuvoje neretai figūruoja kaip keiksmažodis: juo norima kažkam išlieti panieką arba kažkuo pasiskųsti. Nihilizmas pasitelkiamas kaip inkriminacija ir būdas įvardyti netenkinančią dabartį arba esamą visuomeninę būklę. Kitais atvejais  – kaip ligą, reikalaujančią gydymo, arba ydą, besiprašančią perauklėjimo. Nihilizmas kaip kažkas nenormalaus. Tokia sąvokos „infliacija“ ištirpdo filosofinį turinį  – nihilizmas vulgarizuojamas iki tarpstančios beprasmybės, Dievo mirties, nebrandaus maišto, delinkventinės fazės, laikysenos „viskas galima“, egzaltuotos neapykantos arba destruktyvaus polėkio. Tai gali trukdyti suvokti, kad nihilizmas yra filosofija, turinti turtingą tradiciją, kurios pagrindas tikrai nėra moralinis reliatyvizmas, kosminė neviltis ar ego praradimas.

Dėl šios skirties tarp „buitinio“ nihilizmo ir jo filosofijos neverta piktintis  – filosofinės sąvokos kasdienybėje dažnai turi kitokias reikšmes. Pavyzdžiui, materializmas nupiginamas iki meilės pinigams, o idealizmas  – iki svajingo ir tikrovės nesuvokiančio naivumo. Filosofinis žodynas apkimba redukcijomis, dėl to „tikrąsias“ terminų reikšmes žino tik atitinkamos „gentys“. Tad apie nihilizmą kaip filosofiją kartais kalbėti sunku  – dar ir todėl, kad ši tema būna apribota Friedricho Nietzschės pavarde. Jis yra tas nihilizmo mesijas ir superžvaigždė, kurios šiuo atžvilgiu norisi išvengti,  – nihilizmas yra daug daugiau nei Nietzschė. Tą įrodančių tekstų lietuviškai nėra daug: vienas tokių yra 2019 m. pasirodžiusi Ritos Šerpytytės monografija „Tikrovės spektrai: Vakarų nihilizmas tarp diagnozės ir teorijos“. Autorė yra bene vienintelė nihilizmo tyrinėtoja Lietuvoje, ir tai jau antroji jos knyga šia tema, pratęsianti veikalo „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“ (2007) teorijas ir įžvalgas.

Tikroviškas trileris ir nihilizmo žemėlapis

Prieš pat pandemiją pavyko apsilankyti „Tikrovės spektrų“ pristatyme Vilniaus knygų mugėje  – vienas iš diskutantų sakėsi knygą skaitęs kaip trilerį, ir tai yra itin tinkamas apibūdinimas. Autorė į filosofinius svarstymus įterpia literatūros ištraukas, asmeninius nutikimus, filmų siužetus, kasdienius kuriozus, interneto radinius, detektyvines istorijas ir cituoja netgi savo feisbuko įrašus. Tai neatrodo kaip „postmodernistinis“ impulsas „rimtą“ akademinę teoriją atmiešti popkultūra, o veikiau nuovoka, kad apie nihilizmą kitaip kalbėti neįmanoma, nes turime reikalą su tikrove. Šiame nihilizmo trileryje ji tampa esminiu atramos tašku  – demonstruojamas tikrovės konfliktiškumas, prieštaringumas, nevienalytiškumas, performatyvumas, neįmanomumas ir, ką išduoda pavadinimas, spektriškumas. Nuo estetikos iki dialektikos, nuo metafizikos iki hermeneutikos, nuo ontologijos iki fenomenologijos, nuo egzistencializmo iki spekuliatyviojo realizmo  – nihilizmas išsibarsto po Vakarų filosofijos peizažą.

Čia nihilizmas santykiauja su tikrove, pats ja tampa, tuo pat metu jai grūmodamas ir nuo jos nutoldamas. Viena pagrindinių tezių yra siūlymas nihilizmą mąstyti kaip tikrovės praradimo struktūrą, derealizacijos patyrimą ir performatyv(um)ą. Nihilizmas išmėsinėjamas kaip kompleksiška sistema, lydinti pačią filosofiją ir jos klausimus. Kitaip tariant, filosofijoje nihilizmas yra neišvengiamas. „Tikrovės spektrai“ nihilizmą išlaisvina kaip mąstymo akompanimentą, galintį būti tiek kliūtimi, tiek galimybe. Spektriškumą čia galima suvokti kaip tokį, kuris pats skaidosi į… spektrus. Vienas lygmuo yra knygos sandara, kuri savo lengva eklektika ir vieningos išvados nesatimi primena tekstų rinktinę, tačiau dėl to tik geriau. Kitas yra „metodologinis“ spektriškumas, parodantis, kad nihilizmas persmelkia filosofijos tradiciją. O trečiasis yra pats nihilizmo spektras  – nėra vieno tolydaus ir sau tapataus Nihilizmo. Spektras signalizuoja apie nihilizmo žemėlapį su savais objektais ir linijomis: Niekiu, negatyvumu, absurdu, maištu, nuoboduliu, išnykimu, neigimu ir kitais nihilizmo receptūros ingredientais.

Tokia kartografija nereiškia, kad veikalas yra paviršutiniškai plokščia studija, stokojanti gelmės,  – priešingai, šis nihilizmo atlasas praturtintas gyvybingomis projekcijomis, kurias skaitytojai gali nukreipti sau reikalingais „maršrutais“. „Tikrovės spektrai“ neturi pretenzijos išaiškinti nihilizmą ar užfiksuoti aksiomas  – ši plataus profilio monografija gali būti įrankių dėžė, padėsianti toliau narplioti filosofiją ir ją taikyti, bet tai knygos nepaverčia įvadiniu vadovėliu ar bulvariniu gidu. Vienas argumentų tam pagrįsti yra originalus Šerpytytės žvilgsnis, nihilizmo lauke naviguojantis pro visas klišes ir nuspėjamumą. Monografija skaitytoją išsiunčia į misiją mąstyti kartu su filosofe, pagal jos nubrėžtų prielaidų logiką  – dislokuoja jau vykstančiame nihilizmo problematikos mūšyje. Šis in medias res efektas yra kur kas pranašesnis nei kantrūs mėginimai prisikasti prie aptariamų idėjų šaknų arba rūpestingai „įvedinėti“ skaitytoją.

Nihilistinė „logistika“ banalybių tarpeklyje

„Tikrovės spektrai“ prasprūsta ir pro nyčiškas grotas, kurios dažnai užtveria pastangas į nihilizmą pasižiūrėti išradingiau. Pavyzdžiui, teko skaityti dvi šiuolaikinio nihilizmo tyrinėtojo Noleno Gertzo knygas „Nihilism“ ir „Nihilism and Technology“. Nors ir šie tekstai nėra beverčiai, jų turinys yra tiesiog išplėstas vikipedinis žinynas su einamaisiais raktažodžiais: tas pats Nietzschė, XIX  a. Rusijos nihilistai ir įkyrėjęs nihilizmo klasifikavimas į epistemologinį, metafizinį, egzistencinį, politinį etc. Neapsieita ir be nyčiško nihilizmo skirstymo į pasyvųjį ir aktyvųjį  – galima reziumuoti, kad aniedvi knygos yra ne apie nihilizmą, o apie Nietzschę. Tokie veikalai įsuka į užburtą ratą, kuriame nihilizmas sugretinamas su aklu naikinimu, atsainiu hedonizmu, „vertybių nuvertėjimu“, socialine patologija arba kultūriniu dekadansu. Gertzas nihilizmą apibrėžia kaip „galimybę mėgautis vyno taure stebint, kaip pasaulis dega“  – ši kičinė frazė iliustruoja, kaip nereikia mąstyti nihilizmo.

Minėtieji žodžiai leidžia suprasti, kad nihilizmas neretai klaidingai prilyginamas pesimizmui arba cinizmui  – Šerpytytė to išvengia ir demarkuoja savojo nihilizmo ribas, kurios nesiveržia į nereikalingas teritorijas. Jos atveju pasirinkti instrumentai atsisako tragizmo lyrikos, savinaikos poetikos ir nūdien madingos „medicininės“ nihilizmo diagnostikos. Būtent nuo diagnozės autorė ir atitraukia nihilizmą, jį pakreipdama link problemos, su kuria konfrontuojama intelektualiai ir be romantinio patoso. O užsimenant apie romantizmą, viena knygos mintis sukėlė lengvą retroaktyvaus „nušvitimo“ įspūdį, maždaug „aš irgi taip galvojau“: „Romantizmas sukuria energetinę geismo sampratą  – šis geismas yra toks, kuris nenori būti patenkintas, kuris gyvas savo nepatenkinamumo kaina. [...] Romantinis geismas yra nihilistinė patirtis par excellence. Jo matrica yra melancholija, kurioje „apsinuogina“ tikrasis romantinio geismo „objektas“  – Niekis.“

Mąstymo trajektorijos ex nihilo

Tokios sankirtos papildo teiginį, kad „Tikrovės spektrai“ leidžia įžiūrėti nihilizmą kaip filosofijos organizmo sudedamąją dalį. Nihilizmas čia esti tai, kas skverbiasi pro ertmes, pradurstytas Vakarų filosofinės tradicijos audinyje. Svarbiausia, kad šis nėra suverptas iš stambiausių ir dažniausiai aptinkamų gijų  – monografijoje vyrauja stiprus Pietų Europos (ypač Italijos) prieskonis, supažindinantis su visiškai negirdėtais teoretikais, tokiais kaip ispanas Santiago Alba Rico, kurio knyga „Nihilizmas ir kapitalizmas“ remiasi Šerpytytė. Jos veikale tai vienintelis ir gana implicitiškas atvejis, kai nihilizmas tiesiogiai susiejamas su kapitalizmo „grimasomis“. Gaila, nes įmanoma aptikti daug potencialo mąstyti nihilizmą kaip kapitalizmo horizontą: reflektuoti nihilizmą kaip tikslingą kapitalizmo produktą ir ideologinės reprodukcijos garantą  – kaip kapitalo veikimas palaiko „beprasmybės“ ir nutikrovinimo optiką, naudingą jo paties išlikimui. Nihilizmo niekaip neatsijosi nuo ekonominės-politinės sanklodos  – jis gali apsireikšti kaip jos simptomas arba veidrodis.

Šiaip ar taip, šios detalės nenusveria to, kad Šerpytytės monografija yra ganėtinai rimtas postūmis nihilizmo nuotykiuose ne tik savo filosofine verte, bet ir paties teksto sudėtimi bei smagia prieiga prie svarstomų klausimų. Taigi, prabildami apie nihilizmą, turime imtis tokių stambių teorinių blokų kaip pati tikrovė, tačiau ją visad paranku išskaidyti į spektrus, o pastarųjų pjūvis čia ir pasitinkamas sistematiška nihilizmo intervencija. Vakarų filosofija nepasprunka nuo nihilistinio šešėlio, kuris ištikimai persekioja mintį, bet tai turi būti ne gramzdinantis inkaras, o atvertis jaudinančiam trileriui. „Tikrovės spektrai“ išgelbsti nihilizmą nuo bevaisių ezoterinių eksperimentų su tuštuma ir nebūtimi  – nihilizmas pareikalauja kur kas daugiau, jis prašosi ryžtingai ir techniškai atsigręžti į patį mąstymą, tapdamas modeliu, pagal kurį galima konstruoti tolesnes idėjas. Kaip rašė Reza Negarestani  – tikrasis nihilizmas yra mąstymo pradžia, o ne pabaiga.