Būtis ir kartotė

Kristijona Čerapaitė. N 2. 2019

„Prieš mus ant sienos kabo paveikslas. Įsižiūrėkime į jį. Nieko ypatingo šiame paveiksle mes nepamatysime. Jame pavaizduota miško kertė. Vejos ruoželis, nutapytas oranžiniais ir rusvais tonais, ištisinė medžių ir krūmų laja, užstojanti horizontą, virš krūmų – dangaus plotas, į kurį įsirėžia didelio medžio karūna“ (Arvydas Šliogeris, Daiktas ir menas, Vilnius: Mintis, 1988, p. 97).

Iš ramybės būsenos mus išjudina veiksmas – subtilus sąmoningumo aktas, menkas mąstymo procesas, kurio metu esame įveiklinti savo aplinkoje. Horizonto plokštuma tampa peizažine kontempliacija, erdvė – sintezuojamos ekspresijos vaizdiniu. Peizažas yra ne tik akies intencijos riba, o veikiau pažintinis būties sluoksnis. Atverdami erdvę – konvertuodami gamtinę egzistenciją į tam tikrą ekspresijos kalbą – gamtinį eskizą keičiame į egzistencinę mechaniką, taip atverdami kūrybą kaip būties formos steigimą.

Būties formos apraiškos reikalauja įveikimo – nors peizažo pobūdis kinta, dangaus ir žemės schema lieka fiksuota; per pastovią tam tikro lygio ekspresiją kartojame savo būtį ir atliekame būties pratimus. Kartodami, kartodami, imituodami, imituodami tobulą būtį per personalizuotą ekspresiją, leidžiamės į kūrybinį ciklą; galiausiai įgaliname dieviškiausią kūrybos formą ir pradedame manipuliuoti abstrakcijomis.

Tam tikru būties laiko momentu visos galimos ekspresijos formos sintezuojasi ir iš šio vieno momento gimsta visa būties sistema. Tačiau jos dėsnių sistemingumas mums yra nepažinus, turinio niekada neįžvelgsime, nerimauti galime tik dėl Tūrio. Šiuo atveju žaidžiame su būties fragmentais – abstrakčiomis substancijomis – ir nors abstrakcija yra tam tikras formos panaikinimas, ji tik išgrynina ir modifikuoja būties elementus. Pamirštame! – abstrakcija kuria iš niekio. Creatio ex nihilo!

Užsiimdami ekspresyvia abstraktaus motyvo kartote, išgyvename kūrybą kaip aukščiausią egzistencinį aktą. Per tam tikrą akies trūkumą redukuojame žvilgsnio struktūrą, o ir tikrovę sudarančius elementus tokiu būdu, kad pasitelkę kartotę ir būties pratimus galime sintezuoti esminių tikrovės elementų vaizdinį ir atlikti tikrovės esaties konstrukciją.

Exercere, exercere, quod erat demonstrandum.

„Aš vis bandau nutapyti rūką… tikriau, nutapyti absoliutų N I E K Į…, uždengiantį žmogiškas niekšybes…, niekas to nesupranta, net aš pats“ (Henrikas Čerapas, Aftermath, Vilnius: Meno parkas, 2019, p. 19).