IMANTS ZIEDONIS

Epifanijos

 

Latvių literatūros klasiko, poeto Imanto Zieduonio (1933–2013) poetinės prozos knyga „Epifanijos“ (Epifānijas; trys jos dalys pasirodė atitinkamai 1971, 1974 ir 1994 m.) išversta į anglų, švedų, rusų, ukrainiečių, lenkų, rumunų kalbas; pavieniai fragmentai skelbti dešimčia pasaulio kalbų.

 

Raimonds Staprāns. Pranašas. 1978

Raimonds Staprāns. Pranašas. 1978

 

Epifanijos

 

Kritikai sako: tai ne esė. Gal šiuos tekstus būtų galima pavadinti kaprizais. Bet sąvoka „kaprizas“ paprastai tapatinama su „aikščiu“. Negaliu pripažinti, kad, rašydamas šią knygą, būčiau norėjęs paikauti. Taip atsirado „epifanijų“ pavadinimas. Epiphaneia yra graikų kalbos žodis – atspindys, apsireiškimas. Epifanija literatūros istorijoje yra retai minimas žanras. Tai maži impulsai, maži tvykstelėjimai, kurių šviesoje įvairūs gyvenimo momentai suspindi itin raiškiai. Šie impulsai kartais gali atrodyti prieštaringi, kartais kaip impulsai jie tokie ir yra, o visų knygos impulsų slinktis yra nuo užgimimo iki naujo gimimo. Tegul jūsų negąsdina žodis Mirtis, tegul jūsų negąsdina savigarbos sunkumai – nugali užgimimo ritmai. Šią knygą parašyti įkvėpė šviesi, optimistinė latvių liaudies dainų ritmika ir šių dienų sudėtingi, net kibernetiniai sinchronizacijos ir harmonijos ieškojimai.

„Mano požiūriu pats įdomiausias saviorganizuojančių sistemų aspektas esti susietas su ritmiškai organizuotomis sistemomis“, – sako kibernetikos tėvas Norbertas Wieneris. Tariamai primityvus liaudies prietaras tvirtina: „Jeigu nori sulaukti pilkų ožiukų, ožką reikia vesti pas ožį vakare, jei baltų – ryte.“ Tai dabar darykite taip, kiek žinote.

 

 

Paveikslai yra slaptieji seifai, slaptosios durys į Kažkur. Savo namuose aš niekada nevalau dulkių nuo paveikslų rėmų. Kai išeina svečiai, aš stebiu pėdsakus ant rėmų apačių. Taip, buvo vienas! Ne, du, trys buvo. Vienas buvo užlipęs, sėdėjęs ant krašto, rūkęs, ėjęs apgraibomis palei stiklą ir niekur nepatekęs sugrįžo atgalios. Antras buvo nuėjęs iki akmens, bandė jį pajudinti; dar likę jo pėdsakai kurmrausyje; žvalgęsis pro daržinės durų plyšį, irgi nieko neradęs ir sugrįžęs gerti kavos. Trečias vaikščiojęs ilgai ir ieškojęs. Tenai prie dešinio akmens šono yra žalias lapas, į jį buvo atsirėmęs, nuvertęs akmenį ir dingęs. Būtent tuo momentu, kai mes kalbėjome apie Paulo Putninio „Auksinę deivę“, ar ji turi kokią nors koncepciją ar ne, jo tarp mūsų jau nebebuvo. Ilgai tyrinėjau, kaip jis ėjo atgalios, bet nepastebėjau jokių pėdsakų, visos spalvos buvo vietoje, nepažeistas nė vienas potėpis.

Ant rėmo krašto jokių pėdsakų irgi neradau.

Vėliau paskambino jo žmona: ar nemačiau Jazepo.

Sakau:

– Mačiau. Jis, regis, dar paveiksle, iš jo dar neišėjęs.

Ji atėjo pas mane, tyrinėjome abu – po kuriuo akmeniu? Nė čiukšt! Šaukiame jį – neatsiliepia.

Vakar laistydamas gėles ant palangės išvydau: paveikslo akmenų krūvoje sujudėjo pilkas akmuo ir išlindo Jazepas.

– Ko gero, paveikslą supainiojai su realybe, – sakau aš.

– Kas supainiojo? – klausia jis. – Aš? Tu pats gyveni paveiksle. Tu nėmaž nežinai, kas yra tenai už daržinės. Aš einu pasiimti daiktų ir noriu persikraustyti tenai. Ar nematei mano žmonos?

Ginčydamasis su žmona, po trijų valandų jis su keturiais lagaminais pradingo paveiksle už daržinės.

Nuo to laiko mane kankina nerimas, tarsi baimė, tarsi kažkas šauktų.

Kartais išgirstu Jazepo balsą, o po to vėl tylu.

Gal iš tiesų aš pats gyvenu paveiksle ir pats viską supainiojau?

 

 

Jūs esate tie gaidžiai, kurie staiga gali pradėti kiaušinius dėti.

Jumis pasitikėti negalima.

Jūs esate tie žadintuvai, kurie rytais neskamba.

Jūs neturite stabdžių – mes į kalnus negalime važiuoti. Nerti be plaukiojamosios pūslės – gali nebeišnirti.

Jūs puspadžius esate išsimuilinę.

 

Aš negaliu į lopšį kalti tokių vinių – jos be galvučių.

Aš negaliu jūsų sėti. Jūs išdygsite, išvysite balandas ir sulįsite atgal į žemę.

Negaliu pasitikėti.

 

 

Šiame pasaulyje nieko negali gauti iškart. Bejėgiškai sutvarkytas pasaulis. Nesutvarkytas pasaulis. „Palauki,sako jis. – Palauki, palauki!“

Laukiu ilgai ir sunkiai. Laukiu atvažiuojančio troleibuso. Laukiu, kol bulvės išvirs. Laukiu, kada pateksiu į dangų. Bet neleidžia, sako: „Palauk! Tu gyvenimą dar turi nugyventi.“

Pasaulis gyvena laukimu ir raginimu laukti. Motina laukia kūdikio, mergina laukia meilės, nuopelnų turtingas laukia ordino, kalinys laukia išlaisvinimo. Palauk, pakentėk! Kai tu lauki, sustoja laikas ir jis tampa laukimu. Kiekvienas laiko mirksnis tampa vangus, inertiškai gaišlus. Jis laukia kito mirksnio atžagariai pėdindamas atgalios. Norint priartėti, reikia prieiti, o ne laukti, kol ateis. Sakoma: rytas protingesnis už vakarą. Už jo slepiasi gaišuolis: nedaryk šiandieną, ką gali padaryti rytoj. Taip viena diena atitolinama rytdiena. Nejau ateitis yra didžiulis vėžlys, atbulai ropojantis link mūsų? Ar eisime į ateitį, ar ateitis sugrįš pas mus? Palauki, ateitis prieis. Palauki, kol vartai gaudys futbolo kamuolį, kai taikinys priartės čionai prašydamas kulkos. Palauki! Pakentėki! Pakentėki! Neskubėki! Lauk, ir tavo laikas ateis. Taip, tavo laikas ateis. Jis jau eina. Ir tave išneš kojomis į priekį.

„Gėris ateina su laukimu“, primena patarlė. Cha!

 

 

Tu tik nesijaudink. Aš tau nupirkau bilietą, ir tu turi teisę sėdėti šalia manęs. Tavęs iš šios vietos niekas neišvarys, būk rami!

Ne, piliete, ši vieta užimta. Čia sėdi mano siela, ir ji turi teisę čia sėdėti. Taip, ji turi apsiausto kontūrus, bet ji yra mano siela. Manyje? Manyje irgi yra siela, ir ši irgi yra manoji. Aš turiu dvi sielas. Panašiai kaip jūs turite dvigubai daugiau kūno. Jūs savo kūnu dažnai išstumiate mane ir užimate dvi vietas, dabar leiskite sėdėti mano sielai.

Taip! Jūs išstumiate kūnu. Aš pažįstu jūsų kūną troleibuse ir parduotuvės eilėje. Aš žinau, kad jūs gebate kovoti kūnu prieš kūną.

Praėjusią vasarą mano siela sirguliavo, jai reikėjo šiltos jūros ir šiek tiek pietų saulės – manajai sielai. Bet kelialapį į pietus gavote jūs, jūsų kūnas išstūmė mane, nes jis norėjo būti prie kitų kūnų ten, prie Juodosios jūros, visų kūnų rojuje. Aš su savo siela likome mieste, kelialapį mums davė žiemą, kai jau nebebuvo vasaros. Bet mano sielai tąkart labai reikėjo vasaros. Reikėjo.

Būki rami, nesijaudinki, tu turi teisę čia sėdėti. Pilietė yra įžūli ir nervinga. Kūnas visada yra įžūlus. Tik ant scenos balerinų ir gimnasčių kūnai nėra kūnai, o sielos formos. Sėdėk išdidžiai! Tai, žinoma, smulkmenos – apie tą kurortą. Bet jūs išstūmėte mane ir iš paveikslo. Į jį patekote jūs. Aš likau už rėmų. Jūs tąkart turėjote aukštų pažinčių vienoje rėmų valdyboje. Jūsų pažįstamam patiko rėmai. Pagal jį visas gyvenimas turi būti tiktai rėmai. Bet labiausia jam patiko matyti įrėmintą kūną. Patapšnojamą, pačiupinėjamą, nemąstantį. Geriau samprotauti apie karvę, o ne apie melžėją. Ir taip aš likau už rėmų.

Jūs esate kontrolierė? Taip, prašom palyginti – bilietų ir vietų numeriai sutampa. Taip, ši vieta užimta, čia sėdi mano siela. Matot, rašytojams ir menininkams skiriamas papildomas gyvenamasis plotas. Kaip jūs manote – kūnui ar sielai? Teikitės paprašyti, kad ši pilietė čia nesėstų, nes ji prispaus, išspaus sielą mano sielai.

Aš, žinoma, galiu pasiimti savo sielą. Žmonės, kurie gyvena savyje su siela, yra labai patogūs žmonės. Jie turi savo gėlių darželį savyje, savo revoliuciją savyje, savo Bibliją savyje ir savas kartuves. Visa tai dabar už manęs, šalia, tai tik atrodo kaip apsiaustas. Iš esmės, tai mano gėlių darželis, revoliucija, Biblija ir kartuvės. Kodėl gi mano siela už manęs negali atrodyti kaip apsiaustas? Jėzaus Kristaus siela esą buvusi už jo, kaip nimbas aplink galvą, Majakovskis nešiojosi ant kaklo pasikabinęs agurką ir jis savo sielą pasiimdavo kaip debesį kelnėse. O kodėl gi mano siela negalėtų pasirodyti apsiausto forma ir sėdėti šalia manęs kino salėje, teatre, prezidiume? Beje, piliete, jūs mane išstūmėte ir iš tribūnos. Tąkart, kai aš kalbėjau iš jos, jūs įsispraudėte į katedrą, tarsi manęs tenai nė nebūtų. Jūs buvote labai kūniška, jūs kalbėjote apie mėsos produkciją, mėsos perspektyvą, kvėpavote labai mėsiškai, man net pritrūko kvapo, ir aš nutilau. Nuo to karto, kai tik pamatau katedrą, man ji atrodo kaip silkių arba agurkų statinė, kaip kopūstų puskubilis. Taip, jūs apagurkinote ir apsilkinote tribūną. Aš dabar pradedu nuo pabaigos – sudvasinu statines ir kopūstų puskubilius. Nuo šiolei aš visur užimsiu dvi vietas – sau ir savo apsiaustui, kuris yra mano dvasia ir mano antroji siela.

Nusiraminki, nesijaudinki, sėdėk ramiai! Nes tu turi teisę. Pilietė nesupranta.

 

 

Kai žmonės nori valgyti, jie rodo savo vidurius. Jie rodo savo skrandį, ir tai yra taip bjauru. Kai jie išalkę, kaip jie piktai, pasišlykštėjamai šaukia ant savo vaikų ir artimųjų. Nekalbėkite su valdininku, jeigu jis skuba pietauti. Jis svies savo skrandį ant stalo šalia portfelio ir apšauks jus:

Ką, jūs nematote?

Nekalbėkite su savo vyru, nelaukite iš jo gero žodžio, jeigu jis pavėlavo pietauti. Nesiartinkite. Numeskite jam peilius ir šakutes, šaukštus, servetėles, lėkštes, ir jis juos praris. Dainuokite didįjį virškinimo himną, kol jis nusiramins. O tada jis nusišypsos ir bus kaip visi žmonės.

Kai jūs stovite eilėje, nesutrikite! Žmonės, stovėdami eilėje, praranda save. Kaip šlykščiai nurydami seiles jie čiupinėja ant turgaus prekystalių pirmus pomidorus, agurkus, mėsą. Viešpatie, kaip jie pasikeičia eilėje, kai dėžėje lieka tik 5 kilogramai bananų. 10 skrandžių susijaudina, 10 skrandžių ima galvoti, pavydėti ir neapkęsti. Įsitempia 20 alkūnių. Nebėra nei filosofo, nei prokuroro, nei poeto. Neleiskite skrandžiams mąstyti! Vėl ir vėl įtikinkite save, kad tai ne skrandžių reikalas. Neleiskite taip toli susimąstyti – toli toli iki iltinių dantų.

Skrandis žino, kad jis buvo pats pirmasis filosofas. Jį bandė nugalėti Protas ir Širdis. Bet Skrandis pasirodo pasaulyje vis su naujomis vėliavomis, su nauja armija kuria savuosius įstatymus.

Stovėk šalia, mano Skaidrusis Prote, nepalik manęs, mano Geroji Širdie, man šiandien vėl teks stovėti eilėje.

 

 

Perkūnas vaikšto aplink ir neprieina. Tyla – kaip išpuvusi gluosnio šerdis. Perkūnas aplink – kaip nuostabi beržų sula… Perkūnas kaip lukštas aplink gyvybę kiaušinyje.

Nebeturiu jėgų plėstis iš vidaus išorėn. Plėskite mane iš išorės vidun!

Aš esu tuščias kaip kūdikio plaučiai per pirmą įkvėpimą. (Ore, suriki manyje!)

Aš esu tuščias kaip kapas prieš mirtį. (Smiltys, pripildykite mane!)

Aš esu žemės sauja po dangumi. (Perkūne, trenki į mane!)

Perkūnas vaikšto aplink ir neprieina. Tyla kaip pensininkas miršta be darbo. Nemigos naktį ligonis laukia miego.

Nuo troškulio dykumoje miršta beduinas. Beržyne šaukia volungė. Sausumoje degimas. Perkūnas vaikšto aplink ir neprieina.

Atveriu langus ir duris, bet nėra skersvėjo. Nukeliu stogą ir sviedžiu oran maldą kaip balandį – pagauki ją, jei tu esi vanagas!

Išmetu oran maldą kaip vanagą – nutrenki ją, jei tu esi perkūnas!

Neatsako…

Girtuokli, tu esi ištroškęs, tu ta išdeginta gerklė. Ką tu veiki, kai neturi ką gerti, kai tavo rankos dreba, o perkūnas vaikšto aplink?

Saldžioji moterie, kaip tu nugali savo drovumą? Ką tu veiki, kai atsigulusi žolėje lauki lietaus ir perkūno, o perkūnas vaikšto aplink?

Perkūne, trenki į mano rankas, teužsidega jos – aš tavo karys. Mano rankos – tavo deglai. Tesudega jos ir įrodo, kad tu esi!

Neatsako…

Riskis nuo kalno raudonu kamuoliu, šiąnakt užgeski mėnulyje, įgrūski debesis į tarpeklį ir koja užspauski jų gerkles!

Tyla.

Perkūne, tu didysis, o aš – mažasis, prašau:

– Pasakyk, bus audra, eisime ir mano rankas tu uždegsi.

Tyla, tyla, tyla.

Ir aukštai nuo kalnų atrieda prie mano kojų akmuo. „Šįkart pasakyki.“

Jau kurį, kurį kartą (perkūnas vaikšto aplink).

 

 

Suvokimo džiaugsmas. Žaliaspalvis džiaugsmas. Paglostyti vaiko galvą.

Gulbės skrenda dviese. Gegutė kukuoja vieniša. Mažas vėjelis bėga keliu, sukelia sūkurį ir pakelia dulkes oran. Pilnatis eglėse, pilnatis lange, pilnatis širdyje kiaurą naktį.

„Kalnai yra labai toli, sakau aš. – Kalnai yra labai toli, tu nenueisi“, tariu pats sau.

Balta mano motinėlė, balta vaikystė, baltųjų akacijų žydėjimas; ant visų medžių miške guli baltas sniegas; baltas gyvenimas, ar nuo jo pabalo mano plaukai?

Vaikelis sėdi restorane. Vaikelis sėdi restorane trečioje kėdėje, tėvas su motina geria vyną. Vaikelis užmiega ir nukritęs nuo kėdės verkia. Jeigu yra „suvokimo džiaugsmas“, tada turi būti ir sąvoka „suvokimo bėdos“.

Negaliu pasakyti „taip“, negaliu patvirtinti. Regiu kirmėlaitę rojaus obuolyje. Tarp tūkstančių „taip“ kažkoks nežodžiukas mirksi man. Mano suvokimo nelaimė – aš jį matau. Jis sako: „Tu mane matai, neišduok.“

Tavo akyse jau kažkokia artėjanti nelaimė, bet tu juokiesi ir esi laimingas, dar nieko nežinodamas. Aš noriu tau tai pasakyti, bet nenoriu skaudinti.

Didelės šventės su mažomis kiaulystėmis – galėčiau pasakyti, bet nenoriu sugadinti šventės. Mažas nežodžiukas mirksi: „Neišduok.“

Ir aš neišduodu. (O reikėjo išduoti. Nes tas „ne“ yra niekšingas – jis garbina savo didvyrių paminklus, bet negerbia didvyrių.) Aš neišduodu, taip tampu bendrininku. Mano suvokimo nelaimė – aš jį matau, bet dėl šventos ramybės apsimetu nepastebėjęs.

Šis vyras nužudys jos šypseną. Aš tai išgirstu vestuvių marše. Kodėl jūs kviečiate mane į savo vestuves? Kodėl aš tai privalėjau žinoti, jei to negaliu pasakyti jums?

Didysis „Taip“ aižėja smulkiais gurinėliais.

Aš tai matau, tai mano suvokimo nelaimė. Didžiuliame rūsyje trys bulvės pūdo kitas. Aš jas matau. Man jos mano galvoje.

Aš matau ir negaliu džiaugtis. Ir negaliu išbėgti. Jūs neleidžiate. Mano suvokimo džiaugsmas vedasi mane šalin, bet jūs neleidžiate. Aš vėl nukrentu iš Paukščių Tako prie šuns būdos slenksčio ir užsimetu grandinę ant kaklo: sergiu namus, sergiu artimuosius.

 

 

Apie ką aš svajoju. Apie tai, kad esu laisvas ir galiu eiti, kur noriu, ir aš einu, ir abipus yra Latvija. O ant kelio – amžinybė. Aš sutinku Napoleoną, jis irgi eina, bet jo kojos trumpos, ir jam daug ką reikia pasiimti, kas yra pakelėje. Taip, abipus kelio yra daiktai ir turtai, ir jis toli nenueina. Aš matau, kad tolėliau – už Borodino ir Stalingrado – į Rytus eina Aleksandras Didysis, ir jo kaulai jau skreba. Bet nei jis, nei Napoleonas to negirdi. Jie neina amžinybės keliu.

 

Aš sutinku Aspaziją, jauną ir gražią, einančią į Viatką pas Rainį. Abipus Latvija, ir aš sutinku Skalbę, jis bėga į Švediją, jo krūtinėje raudonabaltaraudona žaizda. Aš sutinku Emilį Melngailį. „Visam pasauly Joninių vakaras, – sako jis. – Ir nėra kitų tokių balsų kaip mūsiškių. O tie okupantai tegul eina žinai kur!“ O jis, toks pašiurpęs ir šiurkštokas, pakelia skrybėlę ir ištaria dar grubiau. Taip, tegul jie eina, bet abipus yra Latvija. Ką jie čia veiks – Latvijoje? Ne, tegul eina į Briuselį, į Ženevą. Aš einu keliu ir prošal pravažiuoja Zigfrydas Mejerovičius, Arnoldas Spekė ir mūsų prezidentė Vaira Vykė-Freiberga – į Strasbūrą. Nežinai, ar Grenlandijoje ištirpo ledai. Ir ar tai būtų gerai. Abipus kelio – Latvija. Ar mes integruosime Atlantidą, ar pingvinai kalbės latviškai – to irgi negali žinoti. Žiū, pats Ponas Dievas eina šiuo keliu, mylėkite vienas kitą!

 

Bet abipus yra Latvija, vienas trečdalis yra netikinčiųjų, ir jie neturi šviesos, jie sėja tamsoje ir tamsoje pjauna, tamsoje duoną kepa ir tamsoje ją suvalgo.

 

Apie ką aš svajoju? Aš svajoju apie kelią, kuriame sutinku savo protėvių kartų kartas, ir jos man papasakoja, kur ir kurį kartą sunkiai suklydusios, kuriame šimtmetyje, kurie senoliai, kiek ir kokių kvailysčių dabar pas mus yra, bet nežinojimą reikia išpirkti. O mano kojos tampa atsargesnės ir gudresnės, peržengia mėšlą ir nebrenda per jį, ne taip kaip anksčiau. Aš einu švaresnis. Keliu eina angelai ir mano draugai. Ir abipus Latvija. Keliu teka laikas. Kai jaučiuosi didelis, jis man iki kelių. Kai mažas jaučiuosi, jis man iki kaklo, iki lūpų. Kai esu susižavėjęs, aš jame iki ausų.

 

Bet laikas yra laikas, kad ir koks jis būtų, ir aš esu aš. Aš esu kaip visad jaunas, kaip visad – dabar. Šią akimirką. Ir aš neinu vienas. Su manimi mielos būtybės – pradedant mieląja Mara. Jų gražios pakalnės, pamyluojamos ir paglostomos. Ir abipus – Latvija. Kelias yra arterija, sako Ojaras. Taip, šūvis, pritariu aš. Ir jis visada pataiko į amžinatvę. Į kurią vietą – jos nematyti, nes amžinatvėje nelieka kiaurymių, kaip taikinyje. Amžinatvė reikalinga, kad išmoktume neskaičiuoti. Nei valandų, nei kilometrų.

 

Ir dešinėje, ir kairėje yra Latvija. Mes esame su angelais, šunimis, istorijos didvyriais. Apie tai aš svajoju. Ir kad mes vieni kitų netrukdytume, nei didvyriai šunų, nei šunys angelų. Apie tai aš svajoju. Kad einu laisvas. Aš žinau, kad tai savanaudiška, bet aš sakau: aš noriu eiti laisvas. Per laiką, kuris skirtas tik man. Ir tegul aplinkui būna Latvija.

 

 

Pavirš, pavirš.

Pavirš stalų (mes nežinome, kas yra stalčiai, mes nežinome).

Pavirš blizgesio (mes nežinome, kiek gili upė), ir putos pavirš (mes nežinome, kiek ąsotyje yra alaus).

Pavirš mylėjau tave, pavirš, vaikai gimsta ir auga, semia iš lėkštės pavirš ir išeina į mokyklą – pavirš.

Pavirš lašai krenta, didėja balutės ir užšąla, ir atitirpsta.

Pavirš mes sėjame ir išdygsta pavirš, ir užauga.

O išeina – į kurią pusę išeina?

Ak, išeina irgi pavirš. Du metrai žemėje nieko nereiškia. Pavirš.

 

 

Mes neiname į mirtį. Mes einame į senatvę. Mes einame sutikti savęs. Mes einame susitikti su Antruoju Savimi.

Gyvenimas yra tarsi priešpriešiais einantys žmonės. Mano senatvė eina pasitikti mano jaunystės. Jos susitinka kažkur brandos metuose. Prie tos vyro amžiaus ribos.

Kaip du ožiai jos susitinka ant rąsto viršum vandens, taip aš susitinku su savimi. Kaip mes linksmai badysimės! Todėl jos artinasi viena prie kitos, ir jos yra raguotos, ir jos susitiks ant rąsto.

Aš visą laiką einu pasitikti savęs. Kai mano žila barzda prisilies prie mano pirmo žinduko, tada aš būsiu pats tikriausias. Kai kalnų viršūnėje sniegas susitiks su Nilo krokodilais.

Tarsi du parlamentarai eina Šiaurės ašigalis priešais Pietų ašigalį. Aš su savimi susitinku prie pusiaujo.

Kaip delnas susitinka su delnu, taip aš susitinku su savimi per aplodismentų valandėlę. Aš esu dviejų delnų vibracija erdvėje, gal todėl aplodismentai yra tokie iškilmingi.

Kai muštuvyje susiplaks šviežia grietinė su senu sviestu, bus vienas momentas, kai tai nebus nei sviestas, nei grietinė. Tai toks momentas, kai atsiskiria pasukos ir prasideda šviežias sviestas.

Mes nesenstame, mes einame į naują grietinę. Jeigu tu esi toks senas kaip senas mėnulis, tada tu gali susiplakti ir tapti jaunu mėnuliu, tereikia žinoti, kad tau reikės susiplakti su jauno mėnulio šviesa.

Ašaros – tik išrūgos.

 

 

Visi skyrybos ženklai yra išgalvoti.

Taškas yra santykinis. Taškas yra manyje. Taško nėra. Taškas gali būti ir nebūti. Vietoj taško galima padėti kablelį. Vietoj taško galima padėti daugtaškį. Vietoj taško galima padėti kabliataškį. Jūs galite muštis į krūtinę: „Aš turiu teisę!“ Jūs galite ištarti ramiai: „Aš turiu teisę.“ Pagaliau suabejoti: „Ar aš turiu teisę?“ Tašką pakeičia klaustukas. Klaustukas dėl visko abejoja. Net pats klaustukas irgi yra abejotinas ir santykinis, kaip ir kiti ženklai: kas klausia? kam klausia? kaip klausia?

Diena – skyrybos ženklų plūsmas, naktis – skyrybos ženklų plūsmas, metai – skyrybos ženklų ežeras, gyvenimas – ištisas ženklų vandenynas. Skyrybos ženklai neršia ikrus, skyrybos ženklai vienas kitą ryja ir sunaikina. Labiausiai medžiojami klaustukai. Šie godžiai medžioja pasitikinčius šauktukus.

Taškas – rimčiausias ir pats konservatyviausias. Jis nekenčia minties tęsinio. Jis smogia kaire, smogia į paširdžius, ir kablelis, įtraukęs pilvuką, sulinksta, vos bekvėpuoja.

Daugtaškis yra kvailas ir naivus. Daugtaškis moksleivių meilės laiškų ženklas, pereinamojo amžiaus ženklas. Daugtaškis yra mikčius, kuriam trūksta žodžių. Daugtaškis debilus, daugtaškis infantilus. Kuo siauresnis protas, tuo daugtaškis ilgesnis. Jeigu vaikinas rašo laišką merginai su daugtaškiais, pažiūrėkite, gal ant jo rankos yra tatuiruotė: gyvatė, širdis arba nuoga moteris. Jeigu rašytojas rašo su daugtaškiais, žinokite – jis dar ne rašytojas. Daugtaškį išstumia pagausėję skyrybos ženklai.

Brūkšnys, šis daugiaprasmis plepys, išstumia garbingą dvitaškį. Jis begėdiškai ir abstrakčiai iškloja: aš esu labai reikšmingas.

Kabliataškio nesupranta, jis visada turi išklausyti priekaištus: „jis, štai, yra vietoj taško“, „jis, štai, vietoj kablelio“. Kabliataškis yra elegantiškas vyras, švelnus ir neįkyrus, todėl taip retai matomas. Reikėtų pagalvoti apie tai, ar neišmirs kabliataškio gentis, viena dalis supanašės su taškais, o kita – su kableliais.

Taip kovoja skyrybos ženklai. Gyvenimas yra skyrybos ženklų vandenynas. Bet kuris skyrybos ženklas gali praryti bet kurį kitą skyrybos ženklą. Bet kuris skyrybos ženklas yra santykinis, sąlygiškas, išgalvotas, sugalvojamas, permainingas. Vienintelis neišgalvotas skyrybos ženklas yra mirtis. Vienintelė nesikeičianti, neišgalvota. Ji yra, jos negali nebūti, ir nieko kito vietoj jos negali įrašyti.

Todėl nereikalaukite absoliutaus skyrybos ženklo.

Absoliutus skyrybos ženklas – Mirtis

 

 

Vaikeli, nevalgyk, kai dainą dainuoja! Vaikeli, niekad nevalgyk, kai dainą dainuoja, vaikeli mano! Dainoj siela mažytė meldžiasi, gal šią akimirką ji yra alkana. Vaikeli, nevalgyk, kai dainą dainuoja.

Vaikeli, negerk, kai dainą dainuoja. Ten volungė čiulba, lietų meldžia, lietaus lašelį ant lapo. Ten volungė meldžiasi, gieda nevalgiusi, negėrusi.

Vaikeli, esam valgytojų tauta – padėki šaukštą į lėkštę, kai dainą dainuoja, vaikeli mano.

Nežiūrėk, vaikeli, kaip tas dėdė valgo, iš jo nesimokyki. Jis suvalgė visas savo dainas, jis neskiria dainos nuo mišrainės.

Vienos durys ir šaukštui, ir dainai. Ar šaukštas sustingsta prie burnos, kai daina eina dainuodama?

Vaikeli, paimki šaukštą į ranką ir pasitrauki šonan – praleiski dainą, vaikeli mano…

 

 

Parinko ir vertė Arvydas Valionis

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.