Istorija kaip atviras horizontas

Aurimas Švedas. Istoriko teritorija. V.: Aukso žuvys, 2020. 367 p.

Mes gyvename nuolatinių permainų epochoje. Pasakyti, kad pasaulis keičiasi, po Berlyno sienos griūties nebeatrodo pakankama. Kinta ne tik nusistovėjusios sampratos, jausenos, stiliai, emocijos, knygos, žanrai, ateities scenarijai ir jos prognozės. Gyvenimai irgi. Neišskiriant nė istoriko ir jo teritorijos. Aurimo Švedo knyga puikiai iliustruoja ne tik šią nepertraukiamos kaitos tezę. Joje su atsidėjimu ir simpatišku įsitraukimu bei polėkiu koncentruojamasi į istorijos ir atminties, istorinės vaizduotės, istorijos filosofijos, praeities ir ateities sandūros apmąstymo dabartį. Tai neabejotinai vertingas ir – kas ne mažiau svarbu – subtilus ieškojimas. Tai knyga ne tik apie istorijos būvius, pavidalus, būsenas, bet ir apie istorijoje slypinčias emocijas. Blogis, baimė, kaltė, gėda, nerimas ir neviltis, istorijos pabaigos nuojautos ir pasaulio netvarumas, pasitikėjimas, vertybės, nuostaba ir viltingos idėjos – istoriko dėmesio vertos teritorijos. Tad knyga, galima sakyti, labiau apie istorijos pustonius ir ketvirtatonius, kas suteikia jai tinkamą dozę naujoviško šviežumo, ypač kalbant apie lietuviškosios istoriografijos šiandieną. Kartu pasakysiu, kad teksto visumos struktūra (su įsimenančia dėmesio persvara emocijų, jausenų, aistrų, suvokimo bei atminties sandams), regis, įdomiai ir patraukliai įrėminta tarp baimės, nerimo, blogio, pabaigos nuojautos (knygos pradžioje) ir prasmės paieškų, nuostabos, smalsumo, svajonės (knygos pabaigoje).

Autorius gilinasi į aktualius (tiek tradicinius, tiek naujus) istorijos pažinimo klausimus. Nors vienos plėtojamos temos artėja prie istorijos filosofijos, kitos – prie šiuolaikinės istorijos teorijos (istorikos), trečios – tiesiog prie šiuolaikinės istoriografijos pokyčių analizės, mokslo studijos visuma aiškiai išlaiko deramą tematinį bendrumą. Jį gerai nusako taikliai parinktas „Istoriko teritorijos“ pavadinimas, kurį savo įsimintinam dvitomiui apie tuometės istoriografijos tendencijas (nuo kliometrijos iki klimato istorijos, nuo biosferos tyrimų iki statikos bei dinamikos santykio lėtaeigėje istorijoje ir socialinių-psichologinių elementų reikšmės istoriniame procese) aštuntajame dešimtmetyje buvo pasirinkęs vienas ryškiausių trečios kartos „Annales“ mokyklos atstovų Emmanuelis Le Roy Ladurie (Le Territoire de l’historien, 1973, 1978). Įdomu, kad tarp autoriaus studijų metais skaitytų ir istoriko tapatybę formavusių autorių išskiriamas ir Aronas Gurevičius, XX amžiui baigiantis viename iš tekstų leidęsis į savitą istorikų teritorijos išžvalgymą, pirmiausia istorinės gnoseologijos prasme (Территория историка, 1996). Taigi aptariama knyga netgi šia siaura pavadinimo (ir, atitinkamai, svarstomos tematikos) prasme krenta į beveik pusšimtį metų apimančią, vis atsinaujinančią istoriko teritorijos žvalgybos tradiciją. Džiugu ir sveikintina tai, kad šiuo požiūriu Aurimo Švedo knyga lietuviškojoje istoriografijoje skina naujus kelius, ieško Lietuvos istorikų neišbandytų, neapčiuoptų, neprisijaukintų plotų, verčia suklusti ne vieną tradicinės istoriografijos numarintą episteminį nervą. Būtent į šiuos dalykus reikia žiūrėti neužmirštant bene svarbiausio: istorijos teoriją užgriebiantys darbai vis dar lieka retenybė Lietuvos istorikų bendrijoje.

Autoriaus mokslo studijai pasirinkta trumpų esė forma leidžia palaipsniui vertis vis naujiems istoriografijos ir istorinės vaizduotės horizontams (emocijos, rūšys, gyvūnija, antropocenas, ekologija, klimatas, ateities prognozės, nekonvencinės istoriografijos formos, atminties sąveikos etc.). Krinta į akis kalbėtojo daugiabalsiškumas: istorikas kalba kaip tyrėjas, kaip komentatorius, kaip asmuo, pagaliau kaip istorikas. Darbui pasitelkiamų šaltinių paletė apima labai plačiai suprastą diapazoną – nuo klasikinių istoriografijos tekstų iki pirmaeilių alternatyvų klasikai, nuo išskirtinai humanitarus dominančių stiklo karoliukų iki vykusio ir įsimenančio bandymo kino filmus ir televizijos serialus prakalbinti kaip istorijos šaltinį. Trumpai tariant, skaitant atrodo, kad autoriui nėra neįdomių temų. Viskas priklauso nuo to, kokie šaltiniai, kokios įtampos, kokios problemos ir kaip jos bus gvildenamos, o daugiabalsiškumas, kalbėtojo perspektyvos keitimas (kaip forma) pačiai knygai suteikia elegantiškos dinamikos pojūtį. Šiuo požiūriu ne mažiau svarbus autoriaus gebėjimas įtraukti į tekstų ir problematikos visumą labai skirtingus balsus ir perspektyvas: tiek pasaulyje pripažintų intelektualų, tiek žymiųjų praeities filosofų, tiek šiandienos novatoriškų darbų autoritetų, tiek kino filmų ir televizijos serialų, tiek grožinės literatūros, tiek šiandieninės animacijos. Kur ne kur pasirodo bendresnės vaikų perspektyvos akcentavimas. Istorijos pasaulis, kuriame egzistuoja vaikai ir jų pasaulio matymo perspektyva, kaip sakoma, yra viltingas ateities pasaulis. Galvojimas apie įmanomus vaikų gyvenimo scenarijus, apie negandas, su kuriomis jie susidurs suaugę, apie jų būsimus išmaniuosius namus žadina vaizduotę. Į šią temą knygos pasakotojas žvelgia ne tik rimtai ir brandžiai, bet ir egzistenciškai, jautriai.

Pasauliui skubant, kaip sako knygos autorius, kasdienybės greitkeliais, surasti laiko laikui, istorijos filosofijai darosi vargiai įmanoma. Tad svarbu, kalbant apie knygą, kad istoriosofijos klausimynas joje irgi išbandomas: praeities ir ateities pavyzdžiais, rytdienos baimėmis, antropoceno koncepto varpais, kitais klausimais, aliuzijomis, pastebėjimais. Taigi vienu ar kitu požiūriu užkabinama ir ateitis arba, pasak autoriaus, įsivaizduojamos ateities plotai. Tai dar vienas požymis, kodėl knyga lietuviškojoje istoriografijoje traktuotina kaip netradicinė. Sumaniai fiksuojami tikėtini ateities scenarijai arba ateities nuolaužos, kurios, pasak autoriaus, plūduriuoja mūsų dabartyje ir, savaime aišku, aktyviai ją veikia. Neišskiriant nė ateities be žmonių, kosminių šiukšlių problemos, skaitmeninių diktatūrų, beatodairiškų bioinžinerijos eksperimentų ir t.  t.

Kaip ir ką individai bei visuomenės įsivaizduoja? Apie praeitį, ateitį? Koks XXI amžiaus žmogaus santykis su praeitimi, istorija ir atmintimi? Kokie naujausi pokyčiai lydi senąjį istoriko amatą? Kada praeitis virsta istorija? Ar istoriją galima ne tik apmąstyti, bet ir patirti bei pajusti? Kokios priežastys lemia tai, kad ateitis mūsų akivaizdoje atsiskleidžia ne kaip geistina, bet kaip nejauki ir bauginanti realybė? Kokios istorijos reikia šiandienos žmogui? Ar joje gali atsirasti vietos ne-žmonėms – gyvūnams, daiktams ir visiems Kitiems? Kokia prasmė kelti klausimą „O kas būtų, jeigu…“? Ar istorija mus ko nors išmoko? Kodėl žmonijai nuolat tenka patirti istorijos pabaigas? Ar įmanoma rašyti ateities istoriją? Šie klausimai gerai atskleidžia mokslo studijos sumanymo generalinę kryptį, pažinimo reikalaujančią įkalnę ir knygoje atliktų paieškų vektorių. Istoriografine retenybe, sprendžiant šiuos klausimus, derėtų laikyti autoriaus skrupulingą pažintį su visu pluoštu naujausios šiuolaikinės grožinės literatūros – tai taip reta tarp istorikų (ne tik Lietuvos). Drąsiai galima teigti, kad tiek į istoriografiją, tiek į grožinę literatūrą žvelgdamas kaip į dvi intelektualinio aktyvumo formas, įsikūrusias anoje upės pusėje (nuo mūsų egzistencinio nerimo, kasdienos ir baigtinumo), autorius žengia moderniojoje Lietuvos istoriografijoje neišvaikščiotais takais.

Knygos kalba išpuoselėta ir išnešiota. Autorius pagaviai fiksuoja pirmiausia šiandieninio laikmečio (XXI amžiaus pradžios) nuotaikas, sampratas, nerimus ir viltis. Knyga kartu yra ir naujų bei naujausių perskaitytų Vakarų tekstų recepcijos koliažas, minties žemėlapis, savotiška šiandieninių istoriografijos tendencijų prieplauka. Joje fiksuojami paskutinių dešimtmečių reikšmingi posūkiai istoriografijoje, o būtent šios temos refleksijos neretai galima pasigesti tiek Lietuvos universitetinėje kultūroje, tiek akademiniame moksle. Knygoje gana daug asmeninių impresijų, savistabos, asmeninės ir akademinės erdvės sąsajų – tai ne tik netrukdo darbo akademiškumui, bet ir, atvirkščiai, išlaisvina, estetizuoja, kai kada ir patraukliai poetizuoja refleksijas (tam tarnauja ir pasitelktas autoetnografinio rašymo stilius). Nėra jokios abejonės, kad gausios užsklandą atveriančios citatos suskamba taikliai ir įtraukiančiai. Nuorodos ar aliuzijos į šiuolaikinės populiariosios kultūros tekstus ir vaizdinius knygą daro patrauklią platesniam skaitytojų ratui. Skyrius po skyriaus veriasi vis nauja perskaityta ir apmąstyta šiuolaikinės istoriografijos problematika, o istoriko amatas yra traktuojamas kaip savotiška egzistencinė kelionė. Tad nestebina tai, kad studija kartu yra ir savo akademinės kelionės apmąstymas – nueito kelio, skaitytų knygų, postūmių, autoritetų svarbos, įkvėpimų ir jų erzinimo pusiaukelė. Prisipažinimų išklotinė. Knyga koncentruoja pažintis, intelektualinius dirginimus ir naujos tematikos užgriebimus, taip pat gana subtilius asmeninius atsivėrimus ir šiandienos kultūrinę vaizduotę. Taigi šiuo požiūriu knyga turi reikšmingą autobiografinės prasmės krislą. Ir ši savybė taip pat ją daro neabejotinai vertingą. 

Aurimo Švedo knyga – daugeliu požiūrių įdomi istoriografinių idėjų studija. Istorijos mokslas joje matomas kaip atviras horizontas, kas teikia vilčių ir kalbant bendriau apie istoriografijos ir istorijos teorijos ateitį mūsų intelektualinėje tradicijoje.

Tradicinė istoriografija ir ją plėtojantis istorikas dažnai buvo / yra per daug realistiškai traktuojantis aplinką ir istoriją, matantis tik vieną spalvą iš keleto, vieną plotmę vietoj įvairovės. Tad apibendrinant verta pasakyti, kad aptariama mokslo studija pirmiausia ieško naujų kelių. Metaforiškai kalbant, reikia atkreipti dėmesį, kad tai – kartu knyga apie istoriko teritorijoje pasirodančią šėtono kariauną, demonus ir pabaisas. Ir, neslėpsiu, džiaugiuosi, kad ją parašė Lietuvos istorikas.