Eilės

 

Dalgis, šakė, kastuvas

 

I.

 

Šiąnakt iš manęs išsikraustė mėnulis.

Akys liko žalios, be geltono atspalvio,

bet žolynai nesiliovė kalbėję,

lazdynas dar kvietė.

 

Kaip ir kas rytą, pasiėmiau dalgį, šakę ir kastuvą,

juodai lakuotais nagais perbraukiau samanas.

Vabaliukai puotavo rasos šešėlyje,

vaikus prižiūrėjo skruzdės, rengėsi eiti į įsčias.

Upė skalbė akmenis, kaip visada, apie šešias,

kai saulė gana aukštai, bet nekaitri ir draugiška.

 

Rytas kaip kiti rytai, tik be mėnulio akyse.

 

Drėgni žolynai, paniurę šalpusniai, ir skauda,

nes neblausioj akių šviesoj per gailiai

po atbukusiu pjautuvu kraujuoja ugniažolės.

 

II.

 

Žemė trenkė grybiena ir erkėm.

Ant pečių nešėmės grėblius, šakes ir kastuvus.

Giliau įsmeigus – užsidegdavo ugniažolių kraujas,

ant rankų jis tiško.

 

Vakare išsirinkom erkes, nuglostėm žaizdotą odą.

Saulė iškepino, žvyras mums šonus aptrynė.

Lovoj prieš televizorių viens kito galvą ieškojom,

niekus kalbėjom.

 

Dar daug darbų mūsų laukė,

žolynai neišdžiovinti, riešutai nesurinkti.

Mūsų rankos raudonom dėmėm išmuštos,

niežti mašalų sukandžiotus kūnus,

bambose svirpia žiogai.

 

 

Kaimynė

 

I.

 

Ji brovėsi per tvorą, brovėsi ir sakė:

Rauk jas, rauk visas, daržą tau suės.

 

Rankose drebėjo gervuogių šakelė.

 

II.

 

Atnešė kibirą ir prie durų pastatė.

Be žodžių nuolankiai nuėjo, tada apsigalvojo.

 

Dažų tau obeliai atnešiau, paimk, jei liks, išpilsi.

Graži tavo obelis. Pernai vaisių nevedė,

šiemet gal bus, gerai, kad atsikraustei,

gerai, kad turi dukrą, tik obelį nudažyki,

kad šiemet vaisiai megztųs, žinoki, gaila,

kad mergaitė tavo ne Barbora vardu.

 

Pasakė ir nuėjo, žodžiai ant cemento nubumbsėjo,

daromi triokštelėjo medžio varteliai.

 

III.

 

Kaimynės trobos langely

antrame aukšte, į kurį veda suklypę laipteliai,

rainuoja geltona katės akis, su dangaus Venera kuždasi.

 

Tokioj tyloj ir medžių ošimas baimę kelia.

 

O jei dar ją išvysčiau – sukumpusią, raukšlėtą, kuprotą,

bedante burna man kažką kuždančią,

iš juodo šulinio vandenį semiančią,

pabrukusi uodegą sprukčiau, nerūpėtų man

tas išsiviepęs mėnulis, nerūpėtų ta geltona

visa matanti akis.

 

IV.

 

Šiandien ji man žadėjo ramunių.

Atėjo prie vartų, apsirišusi galvą, su vilnos megztiniu.

 

Sodink, pasakė, po serbentais, po agrastais,

po žaliais krūmais, mergaitė turi tarp gėlyčių augti.

 

Pasakė ir nuėjo, apie ramunes pamiršo.

Vėliau mačiau, stebėjo mano dukrą smėlio dėžėj,

ant šliužų šiltnamy barėsi, mindžiukavo patvory,

o tada pasakė:

            Ateik, aš tau krapų priroviau,

              ramunių tau neduosiu, dar jos tau per anksti.

 

V.

 

Jos šiltnamis – lianų miškas,

prie jos namų gegutė kukuoja.

 

Išeina ji tyliai, pastovi tarpdury,

paberia kačiukams maisto, prie šulinio pasuka,

su juoduma pasikalba.

Paskandina kibirą, jame mėnulį, puošnią Venerą

ir šlapias debesų drapanas.

 

Tarp jos likusių dantų sugirgžda žvaigždžių dulkės.

Tada pasuka į šiltnamį ir tamsoj kažką ten sėja,

pasišvietus žibintu gal pamatyčiau, bet džiunglės man

užveria akis.

 

 

Trobelė

 

Žinau – stebi mane stirna, jos kvapą jaučiu

ir baimę tarp šabakštynų, nenupjautų smilgų,

už kerpėto medžio boluoja ruduma.

 

Sustoju, tampu permatoma,

negirdi manęs net vėjas.

Esu lyg medis be lapų, kvėpuoti bandau

šaknim į vaisingą žemę įsikibus,

jei oras leis pabūti, nenoriu eiti namo.

 

Jei saulė spės samanas išdžiovinti, susiręsiu čia trobelę,

apvalus akmuo tarnaus už stalą, medžio skeveldra

geriausias peilis bus.

 

Vakarais pro beržo pinučiais aptrauktą langą

mane stebės stirna, tuntas skruzdžių ir čia gyvenęs vilkas

ir staugs jis ne į pilnatį, ne į mirštantį mėnulį,

o į mano žvakės nuo uodų liepsnas.