Kas yra mylėti?
Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo.
Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.
1 Jn 4, 7–8
Meilė nėra nekintanti būklė, kurią žmogus pasiekia vieną kartą galutinai ir gali atsipūsti, išeiti į „dvasinę pensiją“ ar kitą užtarnautą „poilsį“. Tai nuolatinis veiksmas, kai nėra galimybių ilsėtis, kiekviena akimirka reikalauja naujų pastangų. Meilės reikale nėra jokių garantijų, ir senas žmogus, gyvenime daug mylėjęs, nepasistūmėjo toliau už pradinuką, nes ir jam kiekvieną naują rytą taip pat reikia vėl ryžtis meilei. Kai žmogus pradės save laikyti pažengusiu meistru meilės reikale, jį užklups aklumas, ir bus prarastas arba sugriautas jo meilės santykis. Tobulėti galima tik meilės veiksmo technikos požiūriu, meilės fizikos plotmėje, tačiau ši plotmė, paimta atskirai, nėra meilė.
XX a. pagrindiniai totalitariniai režimai – nacizmas ir komunizmas – savo visuomenių nariams siūlė meilės pakaitalus, teikdami visuomenės telkimo autentiško būvio projektus. Ar tai būtų arijų rasės, ar proletariato diktatūros pagrindu sukurti „geresnės visuomenės“ modeliai, visais atvejais buvo teikiamas visuomenės telkimo projektas autentiškos visuomenės modelio pagrindu. Tipiškas nacis ar komunistas yra meilės išsiilgęs žmogus, kuris tiki, kad jo išpažįstama ideologija nuves jį ir visuomenę į autentiškos meilės būvį, kai visi visuomenės nariai mylės vienas kitą. Ir kaip to padarinys įsivyraus, tarkime, komunizmas kaip ekonominės lygybės politikos nulemtas rojus šiame pasaulyje arba nacizmas – kaip vienintelės vertos klestėti antžmogių rasės viešpatavimas ir valdymas.
Remiantis Marxo teorija, komunizme pinigai turėtų išnykti ir komunizmas turėtų būti kolektyvinis rojus žemėje, savotiška autentiška visuomenė, kurios narius sietų broliška ir seseriška meilė. Šis mąstytojas, kūręs savo teisingos visuomenės projektą, siekė išspręsti kolektyvinės meilės problemą, mėgindamas įveikti žmonių išnaudojimą bei ekonominę nelygybę ir atkurti rojų šiame pasaulyje. Jo idėja tokia: ekonominis išnaudojimas gyvuoja todėl, kad darbo žmonėms nepriklauso darbo įrankiai. Gamyklos ir dirbamosios žemės plotai turi būti ne buržuazijos ir dvarininkų, bet darbininkų ir valstiečių nuosavybė. Turi įvykti revoliucija: darbininkai ir valstiečiai nuvers buržuaziją ir dvarininkiją kaip išnaudojančią liaudies nemylinčiųjų klasę, dėl kurios išnaudojimo kyla socialinė nemeilė, ir taps darbo įrankių savininkais. Kai neliks išnaudojimo, įsivyraus žmonių tarpusavio meilė. Taip įsigalės komunizmas kaip rojus žemėje.
Tačiau mes atmetame bet kokius visuomenės autentiškumo kaip kolektyvinės meilės projektus, kokie buvo komunizmas ir nacizmas. Manome, kad visuomenė negali būti autentiška iš esmės ne tik bibline prasme kaip sugrįžtanti į rojaus būvį, bet ir egzistencine prasme. Tokia būklė kaip komunizmas iš principo neįmanoma, o jos projektai, kurių pagrindu buvo telkiamos Rytų Europos visuomenės, – kolektyvinė saviapgaulė. Todėl visi XX a. totalitariniai režimai yra iš esmės ydingi.
Jei žmogų visą laiką lydėtų kitų žmonių meilė ir pritarimas, neatsirastų jokių ydingų politinių santvarkų: žmonės vieni kitiems nejaustų pykčio ir pagiežos, nenorėtų žudyti ar išnaudoti vieni kitų. Tačiau toks į rojų panašus būvis būtų nepalankus atsirasti žmogui, nes žmogus gimė tik išvarytas iš rojaus, nuolatinio neautentiškumo būvyje. Būti žmogumi – tai pripažinti buvimo žmogumi sąlygos nuolatinį neautentiškumą ir siekti jį įveikti, suprantant, kad tai yra keliauninko mėginimas priartėti prie horizonto linijos, kuri tolsta su kiekvienu nauju žingsniu. Žmogus yra tiek, kiek būna neautentiškai, kiekvieną buvimo akimirką ritindamas Sizifo akmenį į kalną, t. y. vykdydamas kasdienes pareigas, siekdamas pragyvenimo šaltinio ir kovodamas dėl išlikimo. Pilnatviškos akimirkos yra arba antžmogiškos, priartinančios prie angelų, arba požmogiškos – bloškiančios į gyvuliškumą.
Taigi, nagrinėdami mūsų porojinio būvio visuomenę neturime iliuzijų ir matome jos trūkumus bei privalumus. Porojinio būvio privalumas yra tas, kad visuomenės narys gali gauti naudos iš savo veiklos, kaip dabar populiaru sakyti – parduoti paslaugas visuomenei. Pinigai yra žmogaus susikurtas rojaus pakaitalas. Turėdamas pinigų ir juos leisdamas, porojiniame būvyje gali nusipirkti rojaus pojūtį, kuris niekada netampa tikruoju rojumi, yra tik jo iliuzija. Kita vertus, visuomenės narys, veikdamas visuomenėje, gali turėti ne tik didelį finansinį pliusą, bet ir didelį finansinį minusą, net žlugti. Prie prekybos centrų matome daug elgetaujančių žmonių. Vieni buriasi prie šių centrų prašyti išmaldos, patyrę finansinį žlugimą, kiti eina naudotis pelnu, kurį gavo gyvendami visuomenėje ir pasitelkdami jos teikiamas galimybes. Tai tiek apie kolektyvinės meilės projektus.
Toliau nagrinėsime individualią meilę aš–tu santykyje. Šį santykį alegoriškai aprašė Martinas Buberis, o jo analizę suakademino Emmanuelis Levinas. Šie du filosofai tarpusavyje dera kaip Descartes’as ir Kantas Naujųjų amžių filosofijoje. Pirmasis rašė eseistiniu būdu, antrasis tą pačią mintį dėstė gremėzdiškų iš lotyniškų metafizinių traktatų išverstų terminų ir konstrukcijų kalba. Šiame tekste negaišime laiko detaliau nusakyti aš–tu santykį. Kiekvienas skaitytojas, kuriam tai rūpi ar įdomu, gali bibliotekoje susirasti Tomo Sodeikos išverstą Buberio veikalą „Aš ir Tu“. Kita vertus, tai, apie ką samprotausime, nėra minėtų autorių minčių kartojimas, bet mėginimas toliau plėtoti meilės teoriją.
Dialogo filosofija, kuriai atstovauja Buberis ir Levinas, yra orientuota į tarpasmeninį santykį ir koreliaciją veidas į veidą jame. Tad ši filosofija mąsto apie Adomo ir Ievos suokalbį vaikštant po Edeno sodą. Stebina tai, kad biblinė rojaus paradigma Adomo ir Ievos veidas į veidą koreliacijos pavidalu kaip savotiška universali struktūra atsikartoja žydų dialoginiame mąstyme.
Tad, kitaip, nei tai darė kolektyviniai visuomenės autentiškumo projektai – komunizmas ir nacizmas, teikę bendrijos meilės projektus, galime siekti asmeninės meilės su kitu asmeniu. Šis santykis yra autentiškas, gali atverti tai, ko negali duoti visuomenė – aš–jie / jos santykis. Todėl šiame tekste aš–tu santykį traktuosime kaip švelniai dievišką.
Susiporavimas – sielų suokalbis – visada gresia atskalūniškumu bendrijos akivaizdoje kuriant šeimą. Adomo ir Ievos nuopuolis kilo dėl jų suokalbio prieš Dievą, kuris, neapsikęsdamas susiporavimo ir tarp poros cirkuliuojančio tik juos apimančio žinojimo – dviejų sielų suokalbio, – išvarė juos iš rojaus.
Biologiškai (nors neapribojame meilės žmonių giminės pratęsimo funkcija) natūralus meilės santykio padarinys yra vaiko gimimas. Tačiau gimęs vaikas aš–tu meilės santykį paverčia visuomene, nes du žmonės, pora, yra dar ne visuomenė, o trys, trejybė, – jau visuomenė. Tačiau visuomenės įsiveržimas į meilės santykį iš pagrindų jį pakeičia ir iš švelniai dieviško su rojaus dvelktelėjimais paverčia griežtai žmogišku, kuriame reikia įgyvendinti teisingumą. Tad išeitų, jog vaiko gimimo skausmai yra išvarymo iš rojaus požymis. Bet tik dėl tokio išvarymo gimsta žmogus. Kita vertus, meilė savaime nėra teisinga, pati nusprendžia, kuriuos asmenis pasirinkti savo tikslams pasiekti, o kuriuos palikti nuošalyje. Tačiau tikra tai, kad meilė yra dieviška.
Meilės problema kyla dėl to, kad žmogus pasmerktas būti vienas, nes yra įmestas į savo vidujybę ir negali iš jos išeiti. Tad subjekto filosofija kaip tam tikras solipsizmo – vieno paties – mąstymas turi pagrindą. Tokia situacija kuria meilės problemą – pastangas suartėti su kitu. O jeigu išties vidujybių susiliejimas yra neįmanomas, tai žmogus nori bent stovėti greta kito žmogaus ir žvelgti į pasaulį ta pačia kryptimi kaip ir partneris. Ir jeigu tai įmanoma, daryti tai šiek tiek ilgiau nei akimirką. Ir net jeigu tai yra vienintelė bendrumo galimybė, irgi jau neblogai. Tad galime formuluoti pagrindinį meilės etikos dėsnį: gerbti kitą ir jo vienatvę, paisyti jo įmestumo į save teisės, atsisakyti jį asimiliuoti ir nusavinti, paverčiant jo vidujybę savimi, ir drauge su juo žiūrėti viena kryptimi, kai bendri žvilgsniai yra galbūt vienintelė bendrumo forma.
Tačiau, nepaisydami visų sėkmių ir nesėkmių mėginant įveikti savo vienatvę ir suartėti su kitu, neklausdami, kiek tai yra įmanoma, turime pripažinti, kad mylėti – tai siekti ir dvasinio, ir kūniško intymumo su kitu žmogumi. Galbūt tai lieka tik siekimas, bet jeigu jo akivaizdžiai esama, turime aptarti. Taigi dėl žmogiškos būtybės atskirtumo nuo visos likusios būties fakto kyla du pamatiniai žmogaus poreikiai: pirmas – žmogiškojo saugumo ir antras – intymumo poreikis. Žmogui esant motinos gimdoje, šie poreikiai buvo patenkinti, nes, apimtas kūniško betarpiškumo su motinos kūnu būklės ir plūduriuodamas jos gimdoje, jautėsi absoliučiai saugus. Tačiau gimdamas žmogus išmetamas iš šios saugios terpės, kūniškai atsiskiria nuo motinos kūno ir tampa atskiras. Didžioji žmogaus gimimo trauma yra individualizavimasis. Kūniškai žmogus individualizuojasi gimdamas fiziškai, kai nupjaunama virkštelė, jungianti kūdikį su motina, o dvasiškai individualizuojasi tapdamas dvasiška būtybe, kai suvokia savo kategorinį lygmenį – tai, kad jo siela kaip gilioji esmė nepaklūsta materialaus pasaulio priežastingumui ir vadovaujasi kitu, jau ne materialiu, bet dvasiniu priežastingumu.
Intymumo ir saugumo poreikiai yra didžiosios žmogaus gyvenimo varos. Žmogus yra atskiras, nori bent akimirkai įveikti šį atskirumą ir su kuo nors suartėti – tai intymumo poreikis. Kadangi žmogus yra atskirtas nuo būties, jis jaučia saugumo poreikį. Būti Visatos dulke yra nesaugu, ją nešioja ir blaško kosmoso vėjai, tad norima bent dirbtinėmis priemonėmis ir nors įsivaizduojamai užsitikrinti saugumą, tarkim, mėginant įvaldyti Visatą, gamtą, nusavinti žmones, kurie yra artimi, ir pan. Bet saugumo ir intymumo poreikiai, eidami drauge, komplikuoja žmogišką buvimą. Mes norime būti saugūs siekdami intymumo ir stengiamės užvaldyti, nusavinti savo intymumo šaltinį, o kai jis sutrauko mūsų uždėtus pančius, tampame dar nesaugesni ir taip vyksta iki begalybės. Intymumo siekiame ir savo saugume – norėdami pasidaryti saugūs, siekiame susilieti su didesne nei mes būtimi.
Žmogiškoje tikrovėje nėra nieko stabilaus, todėl gyvenimo grožį ir žavesį daugiausiai sudaro tai, kad nėra jokių garantijų. Kiekvieną ateinančią akimirką gali kas nors atsitikti, ir mes bent materialiu požiūriu galime išnykti. Kai savo saugumą patikime kitam žmogui, tai tas žmogus paklūsta atsitiktinumui: jo ar jos nuotaika šiandien tokia, jis ar ji turi savų reikalų, jis ar ji mąsto ir jaučia vienaip arba mąsto ir jaučia kitaip. Šioje situacijoje išeitis gali būti Dievas. Kai kurie žmonės bent akimirkai siekia pasijusti saugūs Dieve, kai materialiu požiūriu gyvenime negali būti jokio saugumo. Todėl natūralu mąstyti, kad vienintelis saugumas gali būti tik dvasinėje plotmėje, ir tai yra saugumas Dieve. Jis nepriklauso nuo šio pasaulio atsitiktinumų, todėl yra vienintelis tikras saugumo šaltinis, nes nepriklausomai, ar yra kitų žmonių, ar aš esu, Jis yra. Bent jau taip Jį įsivaizdavo religinės tradicijos. Žmonės, pasirinkę vienuolio kelią, priėjo prie išvados, kad tikrasis intymumas galimas tik su Dievu, Aurelijaus Augustino žodžiais tariant, kaip su tikruoju saldžiuoju mylimuoju Viešpačiu. Žmogiškų santykių požiūriu absoliutūs intymumas ir saugumas yra nepasiekiami, todėl žmonės, pasirinkę vienuolio kelią, iš esmės padarė sprendimą nutraukti žmogiškus santykius.
Dabar pakalbėkime apie kitą saugumą – saugumą santykyje su kitu žmogumi, siekiant intymumo su juo. Galima sakyti, kad visos socialinės institucijos, tokios kaip šeima, religija, valstybė, nori aš–tu santykio saugumą kurti įvairiais sakramentais, santuoka ir kitomis sutartimis ir susieti vieną žmogų su kitu. Todėl istorijoje mėginta partnerį nusavinti, pajungti institucijų valdžiai, kad būtų užsitikrintas šis saugumas aš–tu santykyje. Tačiau toks saugumas neįmanomas, tai meilės santykio grožis ir prakeiksmas. Atsisakydamas autonomijos ir skelbdamas ištikimybę kitam asmeniui, aš pasmerkiu save kančioms, nes negaliu valdyti kito žmogaus, todėl toks santykis teikia ne tik džiaugsmą, bet ir kęsmą.
Kodėl Dievo kūrinys žmogus patiria kęsmą, kodėl nesukurtas kaip dvasine palaima amžinai spinduliuojanti būtybė – juk Dievas gailestingas ir neturėtų norėti, kad jo kūriniai kentėtų. Tačiau amžina intymumo ir saugumo palaima, savotiška Visatos gimda yra vieta, iš kurios išeinama į gyvenimą, arba tai, į ką nueinama gyvenus ir dvasiškai tobulėjus, tačiau tai mažai ką turi bendra su didžiuoju žmogaus gyvenimo uždaviniu, kurio tikslas – suderinti materiją ir dvasią. Žmogus kaip materialių ir dvasinių pradų sintezė yra kūrinijos viršūnė ir drauge ta būtybė, kuri patiria kęsmą, kylantį dėl dvasinio ir kūniško pradų žmoguje konflikto. Kitas žmogus, kaip mano tu, yra šis kūnas, kuris mane traukia, ir ši siela, su kuria noriu turėti dvasinį ryšį. Tad prasideda painiava – šokinėjama nuo kūniškumo logikos prie dvasiškumo logikos ir atgal. Dėl šios painiavos kyla kęsmas, kaip iš dvasinio ir kūniško pradų konflikto žmoguje kylanti būsena. Suderinti dvasinius ir kūniškus pradus, kad jie būtų harmoningi, yra viso gyvenimo uždavinys. Šių pradų harmonija – šventumo būklė, kuri bent idealiu atveju yra gyvenimo pabaiga, o ne pradžia, kaip svarbiausias gyvenimo ir jame vykstančio žmogaus tobulėjimo uždavinys. Vadinasi, Apvaizdos planas yra toks: gyvenimas yra kelias, kuriuo einama nuo dvasinio ir materialaus pradų konflikto iki jų suderinimo ir tarpusavio harmoningos žaismės.
Taigi, intymumo fizika redukuoja kitą žmogų į kūną, o intymumo metafizika kitame žmoguje įžvelgia asmenį ir paiso jo nelygstamosios vertės. Pirmuoju atveju kitas žmogus yra priemonė pasiekti malonumą ir traktuojamas kaip kūnas, o antruoju atveju žmogus – tikslas savaime, kai yra gerbiamas ir paisoma jo kaip asmens nelygstamumo. Išties žmogaus sandara tokia, kad jis yra amfibija: ir gamtinio, ir dvasinio pasaulio gyventojas, sudėtingiausias kūrinys, sudėtingesnis už gyvūnus ir angelus, savo prigimtimi lenkiantis ir angelą, ir gyvūną. Gyvūnai yra juslinės būtybės, angelai – dvasiniai ir inteligibilūs. Žmogus stovi viduryje tarp šių dviejų būtybių klasių, yra savotiška jų sintezė. Buvimo žmogumi slėpinys reikalauja suderinti šiuos du pradus ir įgyvendinti jų harmoniją. Toks suderinimas yra meilė. Visuomeniniame kaip porojiniame būvyje esama šių pradų konflikto, vaido ir karo. Tačiau meilės santykyje bent tam tikromis akimirkomis vyrauja šių pradų harmonija, ir tai didžiausias atlygis už meilės santykyje patiriamas kančias. Taigi žmogaus kaip asmens nelygstamumas ateina iš angeliškosios žmogaus prigimties, o juslinio pasitenkinimo siekis – iš gyvūniškosios. Buvimo žmogumi sunkybė – įgyvendinti ir išgyventi šių dalykų harmoniją, o tai yra viso gyvenimo uždavinys. Žmonės bent Vakarų kultūroje ilgą laiką patyrė šių dviejų pradų agoniją: arba išeidavo į vienuolyną ir atsidėdavo dvasiai, atmetę kūną, arba, išsivadavę iš dvasininkų valdžios, atsiduodavo jusliniam intensyvumui, kai žmogaus gyvenimo uždavinį suvokė kaip intensyvų žmogišką gyvenimą.
Tad po šių apmąstymų galima pateikti preliminarų atsakymą į tai, kas yra mylėti kitą žmogų. Tai atsižvelgti į žmogaus kūnišką prigimtį ir paisyti jos, bet drauge darant tai matyti žmogų kaip asmenį. Meilės ekstazė yra harmonijos tarp žmogaus kūniškos ir dvasinės prigimčių išgyvenimas, išvedantis į aukščiausią būklę, kuri neprieinama nei atskiram gyvūnui, nei atskiram angelui. Žmogiškos meilės maksimumas yra tuo pat metu kitame žmoguje angelą patirti kūniškai, o gyvūną kitame – angeliškai. Taip gyvūniška prigimtis pakylėjama iki angeliškosios, o angeliškoji nuleidžiama iki gyvūniškosios.
Mylėti moterį – tai mylėti ją visą: jos kūną, balso intonacijas, mintis, drabužius, kosmetiką, kulinariją. Per visus šiuos kontekstus kalba moters asmuo, kuris besąlygiškai vertingas, nepaisant konkrečios juslinės išraiškos. Buitinėse žmogaus aplinkybėse tvinksi asmuo, kaip pelenuose žėruoja žarijos, bet užtenka papūsti į pelenus, ir jos įsiliepsnoja, lygiai taip pat atsivėrus ir angažuojantis asmens nelygstamumui įsižiebia meilė. Būti gyvam – tai būti tokiam esiniui, kuris turi vidujybę, o mylėti – tai siekti intymumo su kitu žmogumi. Vadinasi, meilė yra gyvos būtybės bent įsivaizduojamas siekimas kuo labiau priartinti tą kitą žmogų prie savo vidujybės. Meilės intymus santykis su kitu žmogumi – tai toks santykis, kai, pirma, dviejų žmonių vidujybės siekia sudaryti vieną vidujybę, ir, antra, kai kito žmogaus išorybė tampa mano vidujybe, o mano išorybė – jo ar jos vidujybe. Erotinės meilės prasmė – tai kito išorybę, t. y. taip, kaip kitas žmogus mylėtojui duotas, patirti kaip vidujybę – kito išorybę paversti savo vidujybe. (Turime pripažinti, jog šie du dalykai dėl žmogaus įmestumo į save grynu ir absoliučiu pavidalu yra neįmanomi.)
Suprantama, kad toks absoliutus santykis galimas tik trumpomis akimirkomis ir atitinka meilės ekstazę. Bet yra labai aporiškas ir paradoksalus, todėl saugumo jame iš principo negali būti, nes mylėtojas kitą žmogų nori patirti vidujai, kai šis yra atskiras ir todėl demonstruoja savo nepriklausomybę. Tai meilės ir palaima bei aukštumos, ir jos prakeiksmas, kai meilės santykis pasmerkia mylėtoją kęsmui. Tai, kad konkretus žmogus mylėtojui yra gražus, nors kitam, nemylinčiam, gali atrodyti visiškai vidutinis, rodo, jog mylėtojas siekia betarpiškumo su juo, nes pasaulio grožis yra betarpiškas pasaulio susitikimas su žmogumi. Man gražu tai, kas man betarpiška, ką noriu turėti savo vidujybėje, o bjauru tai, ką mano vidujybė atstumia ir atsiribodama verčia išorybe.
Moterys daugybę tūkstančių metų patyrė vyrų kontrolę. Net ir dabar galima išgirsti tokią vyrų nuomonę: moterį reikia laikyti po padu. Kita vertus, praėjusio amžiaus antrojoje pusėje Vakarų visuomenėse moterys bent simboliškai išsivadavo iš vyrų valdžios ir pasmerkė patriarchato priespaudą. Tai, kas vyksta dabar, galima traktuoti kaip lyčių ideologijų karą. Dalis vyrų senu papratimu į moterį žvelgia iš aukšto, na, o kai kurių moterų manymu, iš vyrų eina tik blogis ir reikia išsiversti be jų. Tai viršenybės ideologijų kova, kai vieni sako, kad vyras yra aukštesnis už moterį, o šios tvirtina, jog moteris yra dvasingesnė ir kitais atžvilgiais pranašesnė už vyrą. Tačiau ši ideologinė konfrontacija iškreipia reikalo esmę. Iš tiesų moteriškumas ir jo atstovaujama ideologinė programa pasauliui yra taip pat reikalinga kaip ir vyriškumas su jo teigiamomis savybėmis. Kita vertus, kai viena lytis paima viršų išstumdama, pasmerkdama ir demonizuodama kitą lytį, tokia būklė neharmoninga. Reikia siekti vyriškojo ir moteriškojo pradų harmonijos, kad jie papildytų vienas kitą ir derėtų abipusėje žaismėje. Iš tiesų gali būti harmoninga tik ta visuomenė, kurioje harmoningai dera moteriškasis ir vyriškasis pradai.
Didžioji gyvenimo dilema yra meilė arba politika, kai pirmuoju atveju angažuojamasi kitam asmeniui skelbiant ištikimybę jam, o antruoju atveju skaičiuojama iš kito valdymo gaunama nauda. Tačiau užvaldyti kitą asmenį yra griauti meilės santykį. Šis santykis yra gyvas tik dviejų asmenų žaisme, kai kitam asmeniui leidžiama būti ir tik per šį leidimą gimsta meilės intriga bei trauka. Nusavintas kitas asmuo tampa kūnu, praranda dvasinę plotmę, ir taip sunaikinama meilė. Meilės santykyje niekada negali iki galo jaustis saugus, nes šis santykis nutinka visuomenėje po išvarymo iš rojaus vien žmogiškoje būklėje (išvarymo iš rojaus būvį reikėtų suprasti kaip alegorinį žmogiško būvio aprašymą). Kita vertus, meilės santykyje gali dvelktelėti rojaus būklė kaip aukštoji akimirka aš–tu santykyje, ir tai yra meilės santykio palaima bei priežastis, dėl kurios ryžtamasi tokiam santykiui. Todėl meilė visada yra šokinėjimas tarp aš–tu ir tarp aš–jie / jos santykio, kuriame siekiama intymumo bei saugumo. Atsisakydamas savo autonomijos ir išstatydamas save pažeidžiamumui, žmogus rizikuoja netekti saugumo, tačiau kaip atlygį patiria rojaus būklės dvelktelėjimą, atkūrus Adomo ir Ievos santykį rojuje.
Meilė yra angažavimasis ir (pavartokime „pasenusį“ žodį) ištikimybė šiam konkrečiam žmogui, ėjimas su juo iki galo, nesvarbu, kas nutiktų. Politika sako, kad palankiau, linksmiau ir įvairiau turėti daug draugų ar draugių, su kuriais retkarčiais susitikus galima „prasmingai“ leisti laiką. Tai net ir psichologiškai saugiau, nes nežinome, kas vėliau gali nutikti mylimam partneriui, kuriam skelbiama ištikimybė. Tačiau meilė yra būtent toks ryšys, kuris atmeta draugus, tai yra malonumo ir pasitenkinimo užtikrinimo politiką, net tuo atveju, jeigu rizikuojama rytoj likti vienam, galiausiai atsidurti visiškame absurde. Šis meilės absurdas kyla dėl dviejų režimų samplaikos: rojaus aš–tu režimo ir visuomenės aš–jie / jos režimo.
Žmogus gali angažuotis kitam žmogui kaip savo tu, tačiau pastarasis gali jį laikyti elementariu visuomenės nariu, vienu iš daugelio, vienu iš aš–jie / jos santykio atstovų. Šiuo požiūriu kaina, kurią pagal biblinę istoriją mokame išvaryti iš rojaus, yra nuodėmė, bet ji nėra kažkoks juslių tenkinimas, o kaip paklaida įsivėlus į žmogiškuosius santykius. Net tada, kai tu kitą žmogų traktuoji kaip savąjį tu, kai angažuojiesi jo atžvilgiu ir skelbi jam ištikimybę, visada yra tas aš–jie / jos santykis aš–tu santykyje ir jis graužia, ardo pastarąjį santykį. Todėl palaimos, rojaus dvelktelėjimo akimirkos aš–tu santykyje galimos tik retais atvejais. Žmogaus viso gyvenimo prasmė yra kaip nors mėginti atkurti rojaus aš–tu santykį su kitu žmogumi ir netraktuoti to žmogaus politiškai kaip vieno iš visuomenės narių, bet įžvelgti jį esant nelygstantį žmogų kaip Absoliutą.
Taigi mūsų visuomenėje su visais jos privalumais ir trūkumais labai dažnai atskirų žmonių santykiai šokinėja nuo meilės prie politikos ir atgal. Ilgai trunkančiame meilės santykyje sunku išlaikyti meilės režimą, prasideda naudos iš kito žmogaus siekimas, tai yra politika. Tačiau mylėti, kaip jau sakyta, – tai skelbti ištikimybę šiam asmeniui ir nesibijoti patekti į visišką absurdą. Palaimos akimirkos meilės santykyje atperka šį absurdą. Kita vertus, nenorime sumenkinti politikos svarbos žmogaus gyvenime. Namų ir valstybės ūkio bei kitų reikalų tvarkymas įgyvendinant teisingumą yra tikroji politikos prasmė. Ja siekiama, kad kiekvienam bendrijos nariui būtų skirti jam priklausantys dalykai. Tad politika yra svarbi bendrijos išlikimui. Net užmezgus aš–tu santykį, visada reikia imtis ir politikos, nes kur nors juk reikia gyventi su savo tu, mokėti mokesčius, dirbti dėl pragyvenimo šaltinio, jį protingai tvarkyti ir t. t.
Kiek žmogus priklauso bendrijai, kurią sudaro daugiau nei du asmenys, tiek jis yra politikas. Tačiau politiškai traktuoti mylimą asmenį yra sunaikinti meilę jam. Skirtumas tarp meilės ir politikos yra fundamentalus. Žiūrint politikos aspektu, meilė yra kvailybė. Tačiau paradoksalu tai, kad žmogus, kuris į viską žvelgia politikos aspektu ir neįsileidžia į save meilės, gyvena kvailą gyvenimą. Tad negali būti protingas vienais aspektais, nebūdamas kvailas kitais. O kai akcentuoji absoliutų protingumą, nieko į save neįsileisdamas ir, atrodytų, viską kritiškai reflektuodamas, tada gyveni tokį gyvenimą, kai nereflektuotas turinys patenka kontrabanda ir žmogus tampa iracionalių varų auka. Taip Goethės, Kanto, Hegelio ir Hölderlino genialioji Vokietija kaip kolektyvinis individas XX a. tapo apžavėta psichopato ir sociopato Hitlerio ir išgyveno gilią kolektyvinę psichozę. Meilė irgi kai kuo panaši į psichozę, kai logiškai nemotyvuotai skelbiama ištikimybė ir angažuojamasi štai šiai žmogiškai būtybei, todėl, žvelgiant iš absoliutaus protingumo perspektyvos, mylėtojas elgiasi kvailai, tačiau tik taip laimima išmintis. Gyvenimas nėra nei absoliučiai iracionalus, nei absoliučiai protingas. Tai nuolatinis balansavimas tarp racionalumo ir iracionalumo, kai gyvenimo negali iki galo protingai pagrįsti, racionalizuodamas pasirinkimus, ir turi pripažinti jo turinių kontrabandą į save. Tad meilė, būdama kvaila, pranoksta intelektą ir tampa išmintinga, o protas, siekdamas remtis tik savo racionalia logika, tampa gudrumu, kai galų gale gudrus gyvenimas yra kvailas.
Tad meilė yra atsivėrimas didesniems dalykams, nei esi. Kodėl vienas žmogus myli kitą? Todėl, kad per jį jam apsireiškia pasaulis, Dievas, tikrovė. Tačiau žmogus, išsižadėdamas absoliutaus protingumo bei autonomijos ir ryždamasis meilės santykiui, laimi save. Tai yra meilės santykio didysis pranašumas. Taigi meilė yra politikos išvirkščioji pusė, kuri atskleidžia jos trūkumus ir privalumus, silpnumą ir stiprybę. Gyvenimas be meilės yra tuščias, prasilenkiantis su buvimo nervu, bet lygiai taip pat jis neįmanomas ir be politikos, kuri gyvenimui suteikia saugų materialųjį pamatą, išskaičiuojant ir racionaliai rūpinantis gyvenimu. Tačiau stebuklas, didžioji gyvenimo dovana, ateina tik dėl meilės. Meilė yra toks buvimo būdas, kai atrodo, jog aukoji gyvenimą tuštiems dalykams, bet galų gale paaiškėja, kad, tik išsižadėdamas ir eikvodamas save, save laimėjai.
Politikos išskaičiavimo logika sako, kad duoti yra atimti iš savęs, dėl to turėti mažiau. Bet šis dėsnis galioja tik materialiojoje ekonominėje plotmėje, kai būname nuolat vartodami ir eikvodami aplinką. Čia teisūs Hegelis ir Šliogeris, mąstę žmogaus buvimo negatyvumą, kai būti yra naikinti. Tačiau negatyvumas, atmetantis ir naikinantis dalykus, yra tik viena buvimo monetos pusė, kita yra pozityvumas – begalinis davimas, kai esama tik duodant ir dėkojant už gebėjimą duoti bei gautas dovanas. Ši buvimo pusė įvardyta Jono evangelijoje, kurioje sakoma, kad Dievas yra agapē. Meilė yra begalinis davimas, kai paradoksaliu būdu kuo daugiau duodi, tuo daugiau turi.
Kalbėdami apie meilės pozityvumą, neturime omenyje pozityvizmo filosofinių srovių, nuo kurių atsiribojame, bet mąstome meilės fenomeną kaip begalinį davimą. Tad, kitaip nei politinėje ir ekonominėje plotmėje, kai duoti – tai atimti iš savęs ir duodant iššvaistomos gėrybės, dvasinėje plotmėje duoti – tai gauti: kuo daugiau atiduodi, tuo esi turtingesnis. Toks dėsnis galioja ne tik žmogaus sielai, bet ir Visatai, kurios Didysis vyksmas nuolat jai ir jos elementams duoda buvimą. Pasak Tomo Venclovos išradingai išverstos Dantės eilutės, meilė yra žvaigždžių pavara. Ji išjudina Visatos elementų žaismes, leisdama Didžiajam vyksmui nuolat užtikrinti jos elementų – nuo laukų rugiagėlių iki planetų bei galaktikų – buvimą ir leidimą dalykams vykti. Jei šis vyksmas, duodantis dalykus, pristigs meilės, Visata ir jos elementai nustos būti.
Baigiant galima pasakyti, kad du žmogaus buvimo kraštutinumus – meilę ir politiką – jungia etika, kuri yra korektiškas rūpinimasis kitu ir kitais. Etika yra saugus aukso vidurys tarp meilės ir politikos. Ji suderina ir besąlygišką angažavimąsi kitam žmogui aš–tu santykyje, ir politinį rūpinimąsi savimi, kitu bei kitais, kurie sudaro žmogaus bendriją. Tad etikos uždavinys yra daryti gera bendrijos nariams. Meilės santykyje žmogus negali būti absoliučiai etiškas, nes elgiasi sąlygojamas absoliutaus būtinumo ir net nežino, kaip pasielgs ir ką pasakys, pavyzdžiui, pameluos, kad išsaugotų meilės santykį, kuris yra nuolatinė improvizacija, išvedanti į neprotingumą, nelogiškumą, paradoksus. Etika nėra absoliutus meilės santykis, joje žmogus, pasitelkiant krikščioniškąją terminiją, yra šiek tiek drungnas – nei absoliučiai geras, nei visiškai blogas. Kaip rūpinimasis kitu, kitais, savimi, savo bendrija etika leidžia tai bendrijai išlikti, numatyti jos poreikius ir į juos atsiliepti.
