Išsisek(s)tinti

 

Štrichai:

Seksta – intervalas, apimantis šešis diatoninės gamos laipsnius. Žymimas skaitmeniu 6.

Sekta – nuo lotyniško žodžio secta, reiškiančio mokyklą, mokymą. Kontroversiškas terminas. Pasak Elisabeth Kübler-Ross, gedėjimas gali būti apibūdinamas tam tikrais etapais: neigimu, pykčiu, derybomis, depresija, susitaikymu. Yra dar vienas – skleidimasis.

 

Pirma. Neigimas

 

Cukraus vatos kojomis šliaužiu bijodama atsiremti į kambario sienas, menančias aistrą. Nukūnėjau – nevalgau, nesiprausiu, vilkiu tuos pačius drabužius. Esu blyškesnė už šešėlį, bet pasiruošusi plėstis, vos šviesa pasisuks tinkamu kampu. Laukiu kaip sprinteris prie starto linijos, kaip vaikai besibaigiant pamokai.

Įtikinu save, kad viduje yra tik tik tik – taip laikrodžiai kartoja sekdami tirpstantį ciferblatą, aidėdami naivumu, apgaubdami mintimi, kad viskas praeina. Tik pažvelk. Tik prabilk. Tik patikėk. Ir aš mylėsiu, liepsnosiu, šoksiu nuo uolų.

Įtempiu ausis – viliuosi išgirsti ūžesį ar bent šnabždesį viduje. Balsai nekonfrontuoja, polifonija išsivadėjusi, viskas tyli išsunkta, nušluota raudos. Tylos vakuumas kelia siaubą, net didesnį nei skyrybos.

 

Antra. Pyktis

 

Racionalioji pusė purto, bando išmušti kvailių priglobtą viltį ir primena, kad vienatvė santykyje yra žiauresnė: kai esi su kažkuo, bet iš tiesų ne, kai šliejiesi prie tavęs nenorinčio kūno, kai nerandi atsakančių lūpų, kai glamonei atsukama nugara. Įsismelkia tada į kasdienybę rambi pareiga. Kaip Hildė klykavau – pareiga, pareiga, kas man iš tos pareigos? Troškau savo įsikalbėtos meilės ir didžiamoteriškai koviausi su Don Kichoto priešais. Iš baimės kartojau meilės žodžius, pažvelgusi į kurtą uostą purčiau ir šaukiau kapitoną. Daug laiko praėjo, kol supratau, kad vitmeniškai per vėlu.

O naivuma šventoji, kokia tu galinga ir nesibaigianti! Prasikeiksiu nuo tokio gyvenimo. Vonioje prausiuosi iki kraujo – nušveisiu, nuzulinsiu, ištrinsiu. Gal tada bus kitaip? Gal vis dėlto?.. Ne. Ištrinsiu, ištrinsiu, ištrinsiu.

 

Trečia. Derybos

 

Nusipirkau naujus indus – senieji pykino ir įtaigiai kartojo, ką kalbėjau, jaučiau. Tapetai be perstojo šnabždaliojo praeitį, Mikutavičiaus balintos sienos būtų mielesnės, bet butas nuomotas – pertvarkų daryti negalėjau. Tik užsikimšusi ausis, užmerkusi akis pravaikščiojau keletą savaičių.

Atsisėdusi dirbti įsitempiu, nes ašaros savavališkai plūsta. Klausyk, gal darom ką nors su tuo? Įsipilu vyno. Nuskandinsiu skausmą, gal ne veritas, bet vis kokia teisybė išnirs, o jei išnirs, gal dar galima viską pataisyti, susitarti?

Rašau, ieškau. Bandau pakeisti praeitį. Kodėl ne?

Vienintelį kartą šoktelėjau džiugiai, kai supratau, kad nuotolinis gyvenimas mane išgelbėjo. Išjungiau kamerą. Išjungiau garsą. Aš esu. Manęs nėra.

Beviltiškiems ginčams išsibaigus lieku su savim. Anksčiau purčiausi vien minties, kad galiu būti viena. Dabar esu pilna. Ji – mano stuburas. Ne taip jau blogai.

 

Ketvirta. Depresija

 

Po kovido žmonės praranda uoslę, bet ir aš nejaučiu nieko, ką valgau. Numečiau per dešimtį kilogramų. Kokia graži! Taip sako pažįstami. Kokia tuščia! Atsiliepia vidus. Aš nusišypsau, padėkoju už komplimentą. Dažnai nulydi dar ir klausimu: tai gal vestuvėms ruošies? Kaltai šypsausi, nes ką atsakyti?

Romi kaip į skerdyklą vedamas viltį praradęs gyvulys susitaikiau su netektimi. Tai pagarba sau, – girdėjau šnabždant. Bet impulso pagauta Alice Munro uogienės putomis gatvėje būčiau virtusi. Anksčiau apie tai nesvarsčiau – troškau gyventi, kopti į kalnus, (į)rodyti save kitiems ir sau. Bet šiandien, nešdamasi pieną, tik sutelkusi visas jėgas stabteliu prie perėjos – būtų taip paprasta, tik staigus žingsnis netikėta kryptim. Ir aš – uogienė, ir aš – ir kas gi aš?! Kas tada lieka? Įkvepiu ir kaip Vuongo romane buivolai – bėgu, bėgu, bėgu, bėgu skardžio link, nešama nepaaiškinamos jėgos, negalinti sustoti. Bėgu bėgu bėgu.

Rašau neapibrėžtu laiku – taip būna kartais, nesupranti, praėjo diena, savaitė ar mėnuo. Kažkuria savo dalimi suvokiu, kad žiemą pakeitė sprogstantys medžiai, kad atėjo kontroversiškas „Poezijos pavasaris“ vasarą. Sėdžiu alėjoje, kvailai juokiuosi iš balandžio, kai vertėtų klausytis raudono katino eilėraščio. Sėdžiu ir išskystu. Mintys viena kitos nebesugaudo. Galaktikos, valkirijos, kovotojai dienų, amazonės nublanksta prieš Patacko riaumojimą, šiek tiek išblaško, bet tada vėl – akys seka, kaip podiumu eina moteris girtutėlė. Lyg tiesiai, bet kojos trukdo – pakyla greičiau už mintis. Alaus bambaliukas elegantiškai kyšo iš pintos rankinės. Šios vasaros hitas. Pintos rankinės, ne bambaliukai. Neklausau eilių, šinšiliškai šypsaus, pasalūniškai dairaus – žiūrėti į poezijos klausantį žmogų nuodėminga – po jo rūbais nebe kūnas, o buvimas.

Turiu (iš)pažinimų knygą – į ją užrašysiu šį įžengimą į kitą. Pirmą po daugelio dienų.

 

Penkta. Susitaikymas

 

Radvilavičiūtė sakė, kad kalba kūrinyje turi skleisti ne grožį, bet prasmę, – sėdžiu nesuvokdama, kokią prasmę skleidžia mano žodžiai, rašomi plikant skausmu. O gal žodžiai ir tik žodžiai plečia žavesio žemėje akimirką. Skausmas atima gyvenimą, žodžiai – grąžina. Kankinant žmogų, galiausiai telieka aimanos, rišlumą praradę garsų kratiniai, sugyvulėjama iki bliovimo, staugimo, ūbavimo, ir tik patirties įžodinimas neša virsmą. Verčiasi viskas ir dabar. Nuo to, kad duše slopinau raudą, praradusi savitvardą kritau ant žemės, nebeturėjau jėgų nusivalyti nosį, iki to, kad kai klausdavo, kaip aš, – jausdavau nemazgotas kojas trypiant šventyklos griuvėsiuose (praktiškai supratau sielvarto reikšmę). Žodžiai grąžina – tad sugrįžtu. Szymborskos „Autotomija“ skamba man ausyse pritilus aimanai: mirti tiek, kiek būtina, neviršijus saiko. / Augti tik tiek, kiek reikia, iš išgelbėtų liekanų.

Tikra holoturija.

 

Šešta. Skleidimasis

 

Troškimas, kad pasaulis griaudėtų, kai skaudu, ir šviestų, kai gera, tokia iliuzija! Pasaulis yra tylus. Gyvename vienas kitam netrukdydami kaip kaimynai, retai kada susitinkantys laiptinėje. Kai įsijaučiu, pabilsnoja į sieną, bet tai viskas.

Nagais krapštyti žiedai skleidžiasi sunkiau, bet ir juos apgobia saulė. Fenais pučiama žiema nevirsta pavasariu, bet jis ateina. Neturiu kantrybės! Bet Camus, mylimasis mano, taip – kiekviena žiema baigiasi pavasariu, ilgai kentęs medis turi duoti vaisių. Dabar aš rašysiu.