Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Rugpjūčio 18, šeštadienis

Išvažiuojam. Jau sukrauti lagaminai. Gandrai išskrenda po Žolinės, 24-ąją…
Parneš mums besišypsančius ir išsižiojusius vaikus (iš kažkieno dainos).
Po Žolinės ūmai pasikeičia visas dangaus ir žemės apšvietimas. Ką ten kalbėt apie šaltį, patraukiantį naktimis.
Žvirbliukai (šiųmečiai) išrieda į takus. Surūdijusiais pakrantės medžiuos švarkeliais. Ko? Sėklyčių.
Suskaičiuok juos taip, kaip jie. Tuos mažesnius nei garstyčios.
Slaptasis augalų gyvenimas… Ar liko dar kas nors slapta?

Rugpjūčio 19, sekmadienis

Romas Gr. prie mano pastabų apie tylą:
– Pamaniau, kad civilizacija kelia vis didesnį triukšmą, išeitų, kad kultūra grąžina mus į tylą. Ir kartu – į Dievą.
Žmonės taip įprato į triukšmą, kad jame nenori nieko girdėt nei apie kultūrą, nei apie Dievą.
Jie šaukia:
– Bepročiai! Nebuvo ir nėra jokio Dievo! Muzika, tapyba, poezija norėjo mums „uždaryti“ tylą.
Paradoksalu, bet muzika yra grįžimas į Didžiąją Tylą (ne absoliučią, apie ją mes nieko nežinom).
Mes galime kalbėti (kad ir su M. K. Č.) apie prigimtinę, dieviškąją arba kosminę tylą.
Dievas gyvena tyloje. Melsdamiesi grįžtam į tylą.
Paguodai (jūsų ir mūsų): mirtis tėra susitaikymas su tyla.

Rugpjūčio 20, pirmadienis

Apie dainas

Kartais žmogus gyvena kokiu nors vienu posmu. Pavyzdžiui, nežinau net kieno (dabar radijas neskelbia, gal laiką taupo…):

Aš be tavęs esu
Svetimas tarp savų,
Aš be tavęs esu
Savas tarp svetimų.

Čia gražiai užfiksuotas meilės ir tapatybės ryšys. Jeigu tavęs nėr, tai man čia ir kiti svetimi. Jeigu tavęs nėr, tai bandau pritapti kitur. Visa tai yra skausminga.

Kūno šiluma

Vieną popietę nugriuvęs „pogulio“, pečiais ar nugara, ar dar kažkuo l. skaudžiai pajutau, kad izoliuotas kūnas beveik negali laikytis. Vakuume…
Šiandien S. pasakė, kad net mokslininkai patvirtinę, jog didžiausia šiluma Visatoje yra ta, kurią skleidžia kito žmogaus kūnas…
Kūnų apykaitos šiluma. Tikriausiai tai ta pati meilės šiluma.

Aktorių dramos

Labai žmogiškos. Antai Audrius G., iš kurio kurso išėjo daug gerų aktorių, pasiguodė:
– Garsi režisierė dėl mano mažo ūgio prognozavo tokią karjerą: „Kol jaunas, vaidinsi vaikus. Vėliau sėdėsi ant atsarginių suolelio. O senatvėje gal gausi senukų vaidmenis…“
Taip žmogus ir rezignavo.

Rugpjūčio 21, antradienis

Įkyrios mintys

Jeigu slaptieji dievų planai nežinomi žmogui (arba jų „sąskaita“ pateisinama viskas), tai žmogui geriau nesukti galvos dėl aukštesniųjų galių… Nebent prašyti pagalbos kokios bėdos akivaizdoje. Sielai suraminti.
Kasdienis žmogaus gyvenimas… Toks ir būtų mūsiškis dievas. Netariant, neminint Viešpaties. Juk jam ir taip yra rūpesčių.

Gyvenimo apoteozė.
O jeigu visam kosmose nėra absurdiškesnio kūrinio nei žmogus? Begalinis jo komiškumas: pretenzijos, ambicijos, destrukcija…
Vis vien – gyvenimas?
Bent jau šiokios tokios pastangos.
Mėginimai išsikapstyti. Išsilukštenti?

Buvusiuos KGB rūmuos

Advokatas paklausė, ar esu kada buvęs… Dabar čia Apygardos teismo rūmai…
– Taip. 1972 m. vasario 16-ąją, paskui 1976-aisiais su Petka Istrebitelium. Tik įvesdavo pro šonines dureles. Tardyti.
Tiesa, vienąsyk įvedė Vasario 16-ąją visur budėję partijos ir komjaunimo sekretoriai. Po nevykusios provokacijos „Literatuose“. Nervingai rūkydamas vestibiulyje jau laukė įgaliotas rašytojų priežiūrai asmuo.
Dabar daug prokurorų atraitytomis rankovėmis. Moterys – plačiadugnės. Visi įdegė, dalijasi vasaros įspūdžiais.
Turi juk žmogų vienąkart pasodinti. Tai kas, kad už nieką… Gal tyčia, o gal ne, gal buvo, o gal ne…
– Kas galėtų paneigti? – nemirtingas Tėtušėlio obalsis. Epochinis. Jo užteks dar ilgam. Viskas bus po šituo ženklu.
– Žmonės kvailinami, – sako Didysis Kvailintojas, pabėgęs į Briuselį.

Dar apie japonus

XIX a. antroje pusėje Edo mieste (Tokijuje) valdė vienas iš Tokugavų. Šis valdovas (šiogūnas) buvo gimęs Šuns metais, todėl išleido įstatymą, palankų šunims. Prieglaudose jų buvo laikoma apie 40 000… Pasakojama, kad vienas valstietis sunkiai tempė laidoti nusibaigusį šunį ir burnojo šiogūną. Kitas jį sudraudė:
– Neburnok, jei šiogūnas būtų gimęs Arklio metais, dar sunkiau temptum.
Samurajai aprimus karams neturėjo ką veikti, dėl to nusigyveno. Iškilo pirkliai, kurie lobo iš samurajų lėbavimo… Pirkliai stengėsi perimti aukštakilmių samurajų manieras. Haiku ratelių Edo mieste tada buvo apie 120… Čia visi turėjo savo vardus ir galėjo išsivaduoti iš kasdienių vaidmenų.
Elegancijos, sąmojo ir išminties mokyklos. Jošivaroje būrėsi geriausios geišos ir kurtizanės.
Tuo metu Japonijoje atsirado ir populiarioji literatūra (Saikaku), proza, pašiepianti prastakilmius, siekiančius aristokratiškumo.
Budizmas sukūrė Ukijo – Plūduriuojančio pasaulio vaizdinį. Nuotaika, kad gyvename veriančio liūdesio ir visuotinio vangumo supami (kažkas panašaus į bliuzo pasaulį).
Pasilinksminimo namai (radikaliems samurajams). Užtekdavo atvykti į Jošivarą ir atsisėsti ant tokių namų slenksčio su (…). Už atitinkamą mokestį iš viršaus pintinėje nuleisdavo jam sėdinčią kurtizanę. Stačiai ant stačio!
Viešnamių savininkai siaubingai elgėsi su prostitutėmis. Po mirties jas sumesdavo į bevardžių duobę.

Jaučiuosi nukirsta
Kaip vieniša nendrė,
Plaukiu ten, kur mane neša srovė.

1851 m. į Edo įlanką įplaukia 4 amerikiečių garlaiviai. Japonams atrodė, kad tie laivai dega. Laivų vadas pareikalavo atverti šalį prekybai. Šiogūnas susirgo (iš baimės).
– Puikiai žinojau, kad būsime labiau gerbiami, jei nenusileisim nė per nagą!
Amerikiečiai žinojo, kad japonai – ceremonijų ir drausmės žmonės… Šiogūnas mirė, o jo palikuonis buvo silpno proto. Šalis suskilo. Nebuvo išeities. 300 metų buvusi uždara šalis, Japonija sutiko su kompromisu.
Komandoras atplaukė anksčiau, nei žadėjo, laivų buvo dvigubai daugiau… Derybos užtruko beveik mėnesį. Sudaryta sutartis. (Tuo metu Amerikoje pasirodė Melville’io romanas „Mobi Dikas“…)
Taip Japonija išliko nepriklausoma.
Japonai parodė sunkiasvorių varžybas, amerikonai – privaišino juos šampanu ir viskiu. Netrukus Japonija pasirašė sutartis su kitom Vakarų šalim.
Po 10 metų panaikintas samurajų luomas. Tokugavų valdymas baigėsi, prasidėjo moderniosios Japonijos laikai.

Rugpjūčio 22, trečiadienis

Ko nenorim girdėti

To, ko negalim pačiupinėti, ko patys nematome. Pavyzdžiui, visuotinis atšilimo efektas. Tirpsta? Tegu tirpsta!
Tačiau alpinistas, kuris kopė į Centrinio Kaukazo kalnus prieš dešimt metų ir dabar, sako:
– Pasikeitimai stebėtini. Nieko neatpažinau. Ten, kur buvo ledynai, sniegynai, dabar – plikos uolos…

Masių žmonės

Vyraujanti masė negali pakęsti menininkų: o kas čia per veislė? Kodėl jie nedirba „visų akivaizdoje“?
Geriausiai situaciją įvardijo Arvydas Š. Cituoju jį iš pokalbio „Metuose“:
– Prisimenate stalinines trojkas – joms irgi labai nepatikdavo visi tokie, kurie kažką darydavo vieni, užsidarę nuo visuomenės. Jie kažką kėslauja, kažką daro negera. Iš tos nežinomybės ir iš baimės kyla instinktyvi pykčio reakcija. Nes visa, kas yra gera, daroma prožektorių šviesoje. Dabar yra amžinoji diena. Ir rašytojai, menininkai – tie nakties bei prieblandos žmonės – turi būti išvilkti į tą dirbtinės dienos šviesą. Nes kai prieblandose neįžvelgi žmogaus, tu jam uždedi tokias kaukes, kad jis tau atrodo kaip pabaisa. Ir vargšas rašytojėlis net neįtaria, kad gali atrodyti toks baisus. Vargšė Viktorija, vargšas Šliogeriukas, vargšas Sigitas Geda ar Donaldas Kajokas – juk jie net neįtaria, kokie jie yra svetimi ir net įtartini Aukštuosius Televizijos Mokslus perkrimtusiam tautiečiui. Tai tokia mūsų dienų istorija, labai paprasta.

In comoedia vitae

Daktaro patarimas:
– Jei netyčia išgyventų, tegu nesikelia dešimt dienų ir naktų…

Rugpjūčio 23, ketvirtadienis

Iš kažkieno (?) vaizdinių: pasiklosiu rausvą molį, užsiklosiu žalią žolę ir miegosiu (labanakt!).

Pasikartojimai

Šįsyk maždaug kaip „pasikartojau tai, kas buvo užduota išmokti…“
Josepho Campbellio klasifikacijas – apie vyro gyvenimo tarpsnius. Iš tikrųjų tai pasiskolinta iš japonų (jis to ir neslepia):
10 metų – žvėriūkštis,
20     – kvailys,
30     – nevykėlis,
40     – apgavikas,
50     – nusikaltėlis.
J. C. priduria: „Sulaukęs 60, imi dalyti patarimus kitiems, o 70 (suvokęs, kad visa, ką pasakei, kiti suprato ne taip) – imi tylėti ir esi laikomas išminčium.“
„Būdamas 70-ies, – pasakė Konfucijus, – žinau savo šaknis ir stoviu tvirtai.“
Pagalvojau, kad man visko yra nutikę, tik nebūta nuoseklumo.

Senoji lietuvių inteligentija

Pasakojo Vaclovo Biržiškos anūkai, atvežę į Lietuvą jo daiktų, knygų etc. Trys broliai – Mykolas, Vaclovas ir Viktoras – buvo kilę iš senos bajorų giminės, augę Viekšniuose.
JAV po karo Vaclovas prisiglaudė pas gimines. Gyvenimas susiklostė taip, kad Vaclovui teko auginti du anūkus (tėvai jų mirė). Jis jau buvo garbaus amžiaus, kalbėjo 7–8 kalbom, bet anūkams sakydavęs:
– Kalbam tik lietuviškai. Angliškai aš jau per senas mokytis…
Vienąkart anūkai parduotuvėje išgirdo jį kalbant su amerikiete „normalia“ anglų kalba… Tada anūkai suprato, kad senelis nori išmokyti juos gražios lietuvių kalbos…
Apie Lietuvos nepriklausomybę sakydavęs:
– Tai tų žmonių, kurie nepabėgo, reikalas. Laisvė jų rankose. Herojai yra tie, kurie liko…