Eilės
jūsų vieta neoninėje iškaboje
galėčiau priminti
apie pasivaikščiojimus saulėlydžio bulvare
ir skruostų raudonį
apie tolstantį laivą
į kurį nespėjai įlipti
apie mirusį draugą –
jo veidas sapne nesudyla
bet žiema –
medžiai pliki
nematyti šulinio dugno
tik balta
todėl
tėra betone įšalęs spindulys
mėlynė
adatėlių subadytam žande
iš vienatvės sustingusi upė
ir draugas
draugas mirties –
lede
jo veidas mainosi
●
motociklininkas
nusivelka striukę
išvystu penkiametį
prie rankos spaudžiantį
rūtos lapelį –
išdegs tatuiruotė
jam einant
vaikai pagarbiai nutils –
nežinos kad perštės
dar dekadą
o namie
nuo smūgių pražydusią
odą norėsis
nusidrėksti
– – – – – – –
regiu:
tatuiruotė juoduoja ir plinta
poodinis šarvų
sluoksnis išsipučia –
jį vis dar norisi nusirengti
ir pridėti mamos kompresą
prie tatuiruoti pradėtų
paširdžių
terapijos
ar rašai,
supdamasi ant londono akies blakstienos?
jo pilvely
lizdą susuko gyvatės.
ar rašai,
skambindama bižuterijos varpais
tamsiu pažinties metu?
skruostų pagalvėlės subliūško,
giesmę subraižė kakofonija.
nejaugi rašai,
ant sekmadienių dėliodama vyšnias?
pradūriau baltą balioną,
ištraukiau devyngalvį slibiną.
ar rašai šokdama su parašiutu
į gilią apkabinimų jūrą?
tuomet jis turėjo nusišypsoti –
bet iš dumplių išėjo oras,
oda paskendo raudony.
bučiuodama naują žemyną,
kramtydama neragautus žodžius –
argi tada tu rašai?
ne, Efemerijos nepažinojau.
nepažinojau!
atneškit šratų,
noriu išsitatuiruoti smilkinius.
sakyk, ar tuomet tu rašei?
nebepamenu.
ne.
(būtuoju)
raganavimas
prašei
nebesikreipti jūs
nes tavo vidinėse kišenėse
liko per daug atplaišų
nuo mano nagų lako
nesutikau –
tavęs tiek
kiek plaukų ant pakaušio –
visi skirtingų spalvų
dėbso į priešingas puses
man pašaukus
jie susilaižė ir nuslinko į delnus
liko kiaušinis –
trinktelėjau –
nebuvo sidabro nei aukso
tik skysta košytė –
išgėriau.
kokios spalvos mano skrandis?
●
netikėk
nė vienu mano žodelaičiu –
žiovauk
kai kalbu apie platono kūnus
kraipyk galvą
kai aiškinu debesų formas
pertrauk
kai brūžindama taurę tariuosi muzikuojanti – – –
kai nutilsiu
pažvelk į mano akis –
prašau –
jose žybsi naujametiniai fejerverkai.
jei ir dabar nusisuksi
susprogdinsiu tave miegantį.
nrml*
*lūpos atgauna spalvą
dantys paleidžia liežuvį
mankštindamasi pasiekiu kojų pirštus
neplyštu.
vakar vėl pradėjau rašyti sarkastiškai –
apie skambutį, kuris visad kviečia ne tave
ir namus niokojančią kariuomenę
nuo kurios slepiamasi po stalu.
kad suprastum
jog man
ir tau
dar
jau
ne(be)
viskas ok.
juosta
šioje nuotraukoje
matote mane vos pabudusią:
fotografo ranka dreskia sapno antklodę
blakstienos limpa, trokšdamos pratęsti
šis kadras nupyškintas po valandos –
nugara slepiu svylančią kiaušinienę
maišeliai po akimis išsipūtę
kaip debesys orų prognozėje
čia aš užfiksuota darbe
tušinuku dorojanti gordijo mazgą:
kiekvienas išpainiotas susirišimas
raukšlėm tarp antakių gula
o čia regite mano dantis:
vakare klodama lovą
patiriu ekstazę supratusi
kad raudonų dėmių nesimato –
tų, kurios šiam kadre
nutrauktos jau be manęs –
jomis tvinsta tualetiniai popieriai
morgai ir dugnas giliai
atmerktų mano akių
●
gale tunelio
visad yra šviesa
todėl
netiesk rankos –
delnai susikeis dulkelėm
nežybsėk akimis –
spindulys, atsimušęs į stiklą
įdurs
nekvėpuok nugaron –
sujudę plaukeliai
sušildys –
neverta
vaduotis iš skrandų glėbio
nes gale tunelio
visad yra šviesa
yranti
užkratas
jūrai išplovus krantus
liežuvį įdarbinu mėsmale –
jis smulkina juodą ant balto
apie dirvožemio sluoksnius, kurių
mano smėlio žaislai nepasiekia,
apie debesų kamuolius, kurių
mano aitvaras neprakiurdo,
ir apie kaimynus, liejančius
ošimą į mano vamzdžius
iš kraštų, kuriuose nebuvau.
jį sugėrusi atryju perlus
ir paleidžiu riedėti laiptine.
mergaitė suklupusi verkia –
iš knygų skinu vaistažoles
ir sėju josios burnytėn.
į akutes įsimetus kibirkščiai
ji paprašo rašiklio ir popieriaus.
panardinusi ją į sūrų vandenį
nebesu vieniša sepija.
rašalo turiu daugiau.
