Išgerti kolos su tavim
Frankas O’Hara (1926–1966) yra žinomas kaip vienas įtakingiausių ir ryškiausių XX a. viduryje veikusio Niujorko mokyklos meno judėjimo kūrėjų. O’Hara dar vadinamas „poetu tarp dailininkų“ dėl artimų sąsajų su abstrakčiojo ekspresionizmo menininkais ir Moderniojo meno muziejumi, kur poetas karjerą pradėjo suvenyrų skyriuje pardavinėdamas atvirukus, vėliau tapo kuratoriaus padėjėju.
Rašymo stiliumi O’Hara gebėjo eilėraščius paversti tarsi tapytais paveikslais. Rašydamas spontaniškai ir pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis – ant popieriaus skiaučių per pietų pertraukas, keldamasis keltu ar prirūkytose sausakimšose kavinėse, pats yra kalbėjęs, kad „poezija turėtų gimti tarp dviejų žmonių, o ne dviejų puslapių“.
Eilėraštis Having A Coke With You buvo parašytas 1960 m., O’Harai ką tik grįžus iš kelionės po pietų Europą. Tai tarsi lengvas pokalbis su mylimuoju (baleto šokėju Vincentu Warrenu) viename iš Niujorko parkų, gurkšnojant kokakolą, nukeliantis skaitytoją į apmąstymus apie meilės ir meno santykį (eilėraštyje minimi Rembrandto ir Marcelio Duchamp’o paveikslai).
1966 m. liepos 25 d. žymi tragiškai susiklosčiusio poeto gyvenimo baigtį, kai Ugnies saloje, Niujorke, grįžtantį iš vakarėlio jį partrenkė ir mirtinai sužalojo automobilis.
Išgerti kolos su tavim
kur kas smagiau negu keliauti į San Sebastianą, Irūną, Handajų, Bjaricą, Bajoną
ar su šleikštuliu burnoje vaikščioti po Travesera de Gracia Barselonoj
galbūt todėl, kad oranžiniais marškinėliais atrodai lyg šaunesnis, laimingesnis šv. Sebastijonas
galbūt todėl, kad aš tave įsimylėjęs, galbūt todėl, kad taip mėgsti jogurtą
galbūt dėl ryškiai oranžinių tulpių, sudygusių aplink beržus
galbūt todėl, kad šypsomės vogčia žiūrėdami į žmones ir į skulptūras
sunku patikėti, kad būnant su tavimi viskas aplinkui apmiršta
taip didingai, taip bauginančiai išbaigtai kaip tos skulptūros, kurių papėdėj
glotnioje ketvirtos valandos Niujorko popiečio šviesoje mudu nejučia tai tolstam
tai artėjam prie vienas kito tarytum medžio lajos virpantys lapai
o tapyti portretai parodoje tampa beveidžiai, kažkokia teplionė
staiga susimąstau, ir kam, po galais, kilo noras visa tai kurti
žiūriu
į tave ir galvoju, kad į tave verčiau žiūrėčiau nei į visus pasaulio portretus
galbūt išskyrus tiktai kartais į „Lenkų raitelį“, kuris, beje, išeksponuotas Fricke
kur, ačiūdie, tu dar nebuvai, todėl galėtume ten pirmąkart nueit kartu
stebiu tavo tobulus judesius ir tai beveik pranoksta futurizmą
kaip namuose niekada negalvoju apie „Apnuogintą figūrą, besileidžiančią laiptais“, taip ir
peržiūrose nei apie vieną darbą Leonardo ar Mikelandželo, kurie kažkada stulbino
ir kokia gi galų gale nauda impresionistams iš tų visų jų tyrinėjimų
jei leidžiantis saulei neturėjo net tinkamo modelio, stovinčio šalia medžio
ir, tiesą pasakius, iš Marino Marinio, kuris atidžiau rinkosi žirgą
nei raitelį
atrodo, kad iš jų buvo atimta pati nuostabiausia akimirka
kurios aš nežadu paleisti perniek, dėl to visa tai čia jums ir pasakoju
Vertė Miglė Domašiūtė
