RASA GELEŽINYTĖ. Eilės

in memoriam baltam staliukui

užtikau jį malkinėj trūnijantį
tą baltą staliuką raudonai dažytais šonais
aukščiu reguliuojamu

pameni sėdėjom greta
išsitekdavom
nors alkūnės jau daužėsi
net tuomet
ketverių

sakei
medžius pieškim dabar
žiūrėkim kol kas tik į savo

užaugo taviškis neįprastas toks –
nuo centro linijos o galuose burbulai
panašus į velnio ratą
besisukantį
o gal į Vokiečių gatvės
fontaną

gailu tada buvo
juk maniškis kaip visad –
šakos galbūt net be lapų

***

šypsaisi girdžiu
ir sakai
matau dar žymes kurias mūsų pieštukai
įmynė
o dilbiai užglostė

cortex cerberi

tavo smegenų žievės
vagom
nustojo plūsti
mano kvapas –
įstrigo kažkuriam
pakrašty
ištirpo
- – - – - – -
taip ir neišmokau
tinkamai arti

fortepijonas

senelis jai sakė
fortepijonas šion celėn
buvo įneštas taip pat
kaip laivas tavo butelin –
po mažą juodą
žvilgančią dalelę
po klavišą

skliauto permainos

iš gretimo lango
balselis vaiko plaukia
ta žvaigždė dešinėj
per ryški
tėti pažvelk
kontūrus beveik matau
išsišokėlė sakyčiau
bet nemirksi
tėti nesuprantu
toks jausmas spokso
kiek ji gali
ar neperdegs tik
kokį kartą
- – - – - – - -
negirdėjo vaikas
anei tėtis
senas žibintininkas serga
uolusis princas
pavaduoja