Ar tikrai Woody Allenas nepakaltinamas?

JURGA KATKUVIENĖ

Woody Allen. Diagnozė: nepakaltinamas. Smulkioji proza. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas, Marius Burokas, Saulius Repečka. V.: Knygius, 2010. 259 p.

Yra toks anekdotas. Kartą žydas nuvyko į Vilnių ir grįžęs pasakė draugui: „Vilniaus žydai – nepaprasti žmonės. Mačiau žydą, kuris visą dieną studijavo Talmudą. Mačiau žydą, kuris visą dieną rezgė machinacijas, kad taptų turtingas. Mačiau žydą, kuris visą laiką mojavo raudona vėliava keldamas revoliuciją. Mačiau žydą, kuris lakstė paskui kiekvieną moterį. Mačiau žydą, kuris buvo asketas ir vengė moterų.“ Draugas jam tarė: „Nesuprantu, kodėl tuo stebiesi. Vilnius yra didelis miestas ir ten daug visokių žydų.“ – „Ne, – atsakė jam pirmasis, – tai buvo tas pats žydas.“* Anekdotą galima perpasakoti ir taip – kartą žydas nuvyko į Niujorką ir grįžęs pasakė draugui: „Niujorko žydai – nepaprasti žmonės. Mačiau žydą, kuris rašo scenarijus ir sėkmingai režisuoja filmus. Mačiau žydą, kuris visą laiką vaidina tą patį vaidmenį tiek filme, tiek gyvenime. Mačiau žydą, kuris groja klarnetu. Mačiau žydą, kuris turėjo ne vieną žmoną, augino daug vaikų, kol galiausiai vedė savo įdukrą ir susilaukė dar dviejų. Mačiau žydą, kuris du kartus nenuvažiavo pasiimti „Oskaro“. Mačiau žydą, kuris rašo smulkiąją prozą.“ Draugas jam tarė: „Nesuprantu, kodėl tuo stebiesi. Niujorkas yra didelis miestas ir ten daug visokių žydų.“ – „Ne, – atsakė jam pirmasis, – tai buvo Woody Allenas.“

Man patinka Woody Alleno filmai, tiksliau, patiko visi, kuriuos mačiau. Atpažinti Alleno filmus galima ne tik iš dažnai juose pasirodančios komiškos paties režisieriaus figūrėlės, bet ir iš filmams būdingo pasakojimo stiliaus. Ar tai būtų komedija, ar parodija, ar, galiausiai, detektyvas, svarbiausiu „užtaisu“ tampa netikėtas pasaulio iškraipymas, kai fantazijos pasaulis virsta realybe arba egzistuoja su ja lygiomis teisėmis, ir visa tai vaizduojama kuo rimčiausia mina. Vienas juokingiausių mano apskritai matytų kino filmų epizodų priklauso Alleno kurtam vienam iš „Niujorko istorijų“ pasakojimų, kai magiško seanso metu dingusi Yiddishe mameh pasirodo Niujorko danguje ir iš ten toliau sėkmingai vadovauja savo sūnaus gyvenimui. Arba žodžių žaismą realybe pavertusi scena filme „Išnarstytas Haris“ („Deconstructing Harry“), kai vaikas sušunka gryną tiesą apie tai, ką mato: „Dad is out of focus!“

Kaip žinoma, savo karjerą kino pasaulyje Allenas pradėjo ne nuo filmų režisavimo, o nuo scenarijų rašymo. Pirmiausia jis rašė scenarijus pramoginėms televizijos laidoms, vėliau apsakymus ir komiškas istorijas žurnalams, o paskui pradėjo kurti tekstus ir kino filmams. Todėl visai pagrįstai galima teigti, kad jis pirmiausia yra rašto žmogus, tai patvirtina ir pats režisierius: „Jeigu staiga nebegalėčiau kurti kino, nusiminčiau ne taip jau baisiai. O štai be rašomojo stalo neištverčiau nė savaitės.“ Dabar turime galimybę įvertinti Alleno rašytojo talentą, nes leidykla „Knygius“ išleido smulkiosios prozos rinkinį „Diagnozė: nepakaltinamas“. Įdomu ne tik įvertinti Alleną kaip rašytoją, bet ir palyginti režisierių Alleną su tekstų kūrėju Allenu (beje, pernai panaši proga pasitaikė paėmus skaityti lietuvių kalba išleistą Ingmaro Bergmano knygą „Fani ir Aleksandras“). Iš karto norisi pasakyti, kad vertėjai Gediminas Pulokas, Marius Burokas ir Saulius Repečka iš peties pasidarbavo siekdami  kuo raiškiau perteikti Alleno tekstų stilių (paieškota ir žodžių, išlaikytas parodijuojamų tekstų braižas). Beje, patiko „Vario burnų“ dizaino viršelis, kuriame panaudotas Slombo (Tomo Butkaus) grafikos darbas „Dabar aš esu valstybė“, su Alleno tekstais susisiejantis vienu tvirtu mazgu – „nerimtu“ požiūriu į „labai rimtus“ dalykus.

Knyga pilna aleniško ironijos, satyros, parodijos, žydiško humoro ir kalbos juokelių „užtaiso“, tokio, kokį ir tikėjausi rasti. Jeigu reikėtų knygą apibūdinti dviem žodžiais, tai jie būtų tokie: „intelektualiniai anekdotai“. Intelektualiniai, nes potekstes supras tik tam tikrus kodus atpažįstantis skaitytojas, o anekdotai todėl, kad tai trumpi, žaismingi pasakojimai su sąmojinga, netikėta pabaiga. Pirmąją knygos dalį buvo smagu skaityti, ypač tekstus, kur parodijuojami akademiniai, filosofijos, literatūros, kultūrinio savitumo tekstai („Meterlingo kvitai“, „Mano filosofija“, „Chasidų sakmės“). Pavyzdžiui, tekste „Meterlingo kvitai“ mokslinio tyrimo objektu pasirinkus Meterlingo skalbyklos kvitus labai įtikinamai atskleidžiama besikeičianti rašytojo dvasios būklė. Skalbyklos kvitai kaip įvadas į Meterlingo kūrybą – tai filologo darbas, kuris baigiamas iškilmingu absurdu: pažadama, kad antrame tome bus nagrinėjami vadinamajam „namudinio skalbimo“ laikotarpiui priklausantys kvitai ir bus aptartas garsusis nesusipratimas su šalia rašytojo pamėgtos skalbyklos įsikūrusia kinų skalbykla.

Greta 1978 m. O. Henry premiją už geriausią metų apsakymą pelniusio „Kugelmaso epizodo“ man šioje knygoje įdomiausi pasirodė Raymondo Chandlerio romanų rašymo manierą parodijuojantys apsakymai (paminėsiu „Šefą“, kitus teatspėja besimėgaujantis skaitytojas). Apsakyme „Šefas“ tobulai supinamas imituojamo autoriaus pasakojimo stilius su absurdiška nusikaltimo intriga: užsakoma surasti vieną dingusį tipą, o tas tipas besąs Dievas. Pagal visus Chandlerio detektyvų kanonus besirutuliojantis siužetas (kietas privatus detektyvas, paslaptinga užsakovė ilgaplaukė blondinė, nestandartiniai tyrimo metodai, trumpi „esmę pagaunantys“ dialogai, kuriuose šį kartą dalyvauja ir rabi, ir popiežius) pasibaigia filosofinio nusikaltimo demaskavimu.

„Kugelmaso epizodas“ – vadovėlinis humoristinio rašymo pavyzdys. Visais amžiais žmoniją dominusi kelionė laiko mašina Alleno fantazijoje virsta literatūrine transmisija, kurios tikslas – ne galimybė patirti praeities ar ateities pasaulius, t. y. patekti į žmogui tiesiogiai nepažinias erdves, bet labai konkrečiai paįvairinti savo kasdienį gyvenimą – įsitaisyti meilužę. (Transmisijos temą Allenas sėkmingai panaudoja ir kine. Žinomiausias epizodas priklauso 1985 m. sukurtam filmui „Purpurinė Kairo rožė“, kur sunkiu gyvenimu ir savo vyru nusivylusiai Sesilijai tiesiai į glėbį iš nuolatos jos žiūrimo filmo ekrano nužengia nuostabusis filmo herojus Tomas Baksteris.) „Kugelmaso epizode“ antrą kartą nesėkmingai vedęs, savo gyvenimu nusivylęs literatūros profesorius, ieškodamas galimybės nuskaidrinti pilką santuokinį gyvenimą, susigundo mago pasiūlymu įlipti į medinę dėžę ir būti perkeltas į jo paties pasirinktos knygos pasaulį. Taip visai netikėtai jis perkeliamas į Gustave’o Flaubert’o romaną, į patį Emos Bovari miegamąjį. Žinoma, įtampos pilnų nuotykių čia neišvengiama, bet pasitelkus juos ir absurdišką knygos pasaulio ir gyvenimo susipynimą  atskleidžiamos nevykusio akademiko, vadinamosios vyrų amžiaus vidurio krizės, socialinės vyrų ir moterų santykių temos.

Tačiau tuo mano aplodismentai Alleno smulkiajai prozai ir baigtųsi, nes antrąją knygos dalį sudarantys apsakymai nuvilia. Tekstai nelygiaverčiai, ir nežinia, ar čia kaltas skaitymo mechanizmas (kai perpranti, kokiu būdu sukurpiamas juokas, tampa nebejuokinga), ar Alleno rašymas „lengva ranka“. Tarkim, „Frazeologijos kilmė“ – pigus bandymas pajuokauti posakių kilmės atžvilgiu, „Kreipimasis į absolventus“ ar „Nydlmaną prisimenant“ – prėski oficialios kalbos žanrų parodijavimai. Daugelyje tekstų pasitikima atvirkštine logika arba tiesiog tai, kas įprasta, pakeičiama priešingu dalyku, pavyzdžiui, tradicinė laiminga vienas kito nesupratusių tėvo ir sūnaus santykių pabaiga neišvengia apsikabinimo ir pasižadėjimo kartu praleisti daugiau laiko, o „Dietoje“ „happy endas“ baigiasi tėvo ir sūnaus tvirtu apsikabinimu ir pasižadėjimu, „kad turėdami daugiau laisvo laiko visada stengsis praleisti jį atskirai“. Būtent čia išryškėja literatūros ir kinematografijos skirtumas – lėkštas absurdas, pašmaikštavimas ar juokelis kine, papildytas vizualine, akustine medžiaga, užglaistomas, tuo tarpu tekste jis apsinuogina ir išduoda pats save.

Minėtas Bergmano romano ir scenarijaus hibridas „Fani ir Aleksandras“ toks pats sodrus ir prasmingas kaip ir filmas, tačiau tarp rašytojo Alleno ir kino kūrėjo Alleno nedėčiau lygybės ženklo. Šmaikščią ir laisvalaikiui puikiai tinkančią smulkiąją prozą perskaityti smagu, bet kitą kartą vėl išsitrauksiu pasižiūrėti kurį nors jo filmą.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“

* A. Roy Eckardt, Sitting in the Earth and Laughing: A Handbook of Humor, New Brunswick, New Jersey, 1992, p. 171.