Slavojus vs Slavojus

MARIUS PLEČKAITIS

Slavoj Žižek. Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą. Esė.
Iš anglų k. vertė Edgaras Klivis, Audronė Žukauskaitė, Nida Vasiliauskaitė. K.: Kitos knygos, 2010. 200 p.

Mane kartkartėmis koks nors analfabetas pavadina tarptautinių žodžių žodynu ar panašiai. Tokiais atvejais belieka prunkštelėti ar suabejoti vadinančiojo sveiku protu, prisiminus, kad yra tokių liūtų kaip Slavojus Žižekas, prieš kuriuos atrodytum nelyginant erkė prie didžiulio vaiskaus ir kvepiančio agrastų krūmo. Slavojaus leksikos spektras išties platus, yra iš ko mokytis.

Pradėję nuo šalutinės knygos trachėjos, grįžkime į esmės dykumą. Žižekas Lietuvoje žinomas jau gana seniai: skaitėme verstus jo straipsnius globalizmo, ekonomikos, kultūros temomis, mėgavomės plastiškais interviu ir hegemonijos kritika. Sunku išskirti Slavojų kaip ekonomistą, kultūrologą, istoriką ar filosofą. Visas mokslo dimensijas slovėnas išmano beveik vienodai.

Šį kartą į rankas atkeliauja Rugsėjo 11-osios ritmu nukaltas produktas. Įžangoje ir šešiose esė kalbama daugmaž apie tą patį: realybės santykį su būties veiksmais ir padariniais, trapų skirtumą tarp fakto ir de facto, klasių antagonizmą.

Žižeką laikyčiau savotišku žaibolaidžiu, kuris nukreipia daugiaprizmę energiją į ratelį ir paruošia ją šokiui. Iš esmės visas Žižeko filosofinis naratyvas bent jau šioje knygelėje paremtas dviejų nuomonių supriešinimu, suformuojant trečiąją ir ją paskelbiant disputo nugalėtoja. Dažnai toks žaidimas primena mini debatus su savimi – atvertęs kortelę, įsijauti į joje nurodytą vaidmenį ir nugali konkurentus (kitus „aš“) argumentų tikslumu ir fundamentalumu. Todėl kartais apginta nuomonė paties Slavojaus oficialiajai filosofijai net netaikytina: „Pavojų, kurį rizikuoja prisišaukti Vakarai, paskelbę „karą terorizmui“, vėlgi aiškiai suvokė Chestertonas. Paskutiniuose savo „Ortodoksijos“ – kraštutinio katalikiškos propagandos pavyzdžio – puslapiuose jis parodė, kokioje fundamentalioje aklavietėje atsidūrė pseudorevoliucingi religijos kritikai: iš pradžių jie pasmerkia religiją kaip priespaudos formą, keliančią grėsmę žmogaus laisvei; tačiau, bekovodami su religija, yra priversti atsižadėti pačios laisvės ir paaukoti kaip tik tai, ką norėjo apginti – galiausiai ateistų teorinio ir praktinio neigimo religijos auka tampa ne religija (kuri ir toliau ramiai gyvuoja), bet pati laisvė, kuriai tariamai buvo iškilusi grėsmė. Radikalaus ateisto visata be religinės referencijos tampa pilka egalitarinio teroro ir tironijos visata.“ (p. 113)

Jokia sveika polemika negali apsiriboti absoliučiu visa ko reliatyvinimu. Eidamas tokiu taku, pasieksi nebent bekvapę mėtą ar tamsią šviesą. Slavojus kartais persigudrauja ir nueina minėtais šunkeliais, kiek apdegindamas tikimybę knygą paversti tikru moksliniu veikalu. Per didelė filosofinio mąstymo laisvė pirmiausia gimdo oksimoronus, ir tik retais atvejais vėliau iš jos išsivysto kas nors gražaus ir teigiamo, pavyzdžiui:

Taigi, apibendrinant, Slavojus nėra pigi, lėta, nenuovoki kumelė, prie kurios galima slapčia prisėlinti ir dievai žino ką su ja išdarinėti. Gal jis ir klystelėjęs į tiesos ir socialinės teisybės miškelį, tačiau, pašaukus Slavojų vardu ir atkišus jam sultingą morką, neabejotinai bus atsukama nugara, ant kurios parašyta: „Vergvaldy, ieškok kito parsidavėlio!“ Kad ir kas tas vergvaldys ir parsidavėlis postmodernizme galėtų būti.