Smegenų mankšta frankams krukams

Gasparas Aleksa. Baik cirkus, Cvirka! Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 224 p.

Nerimstant diskusijoms dėl kolaboravusių autorių vertinimo ir Petro Cvirkos paminklo Vilniuje, atsirado proga susipažinti su Cvirkos asmenybe kitokiu būdu – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido šeštąjį Gasparo Aleksos romaną „Baik cirkus, Cvirka!“. Nors romanas leidyklos interneto puslapyje įvardintas kaip biografinis, autorius sako tikslo parašyti biografinį romaną neturėjęs: „Norėjau parodyti žmogų. Klystantį žmogų, kuris nespėjo ir neturėjo galimybių paaiškinti paklydimų priežasčių.“* Autorius nesiekia teisti ar ginti Cvirkos pasirinkimų: „Pasmerkti ar reabilituoti – ne mano, o skaitytojų rūpestis.“** Aleksa visų pirma siekia parodyti nevienareikšmę istoriją, pateikti alternatyvų žvilgsnį.

Romanas sudarytas iš gyvenimiškų nuotrupų, kurios, Aleksos teigimu, prilygsta kino filmui. Pats Cvirkos personažas tai jaučia: „Kas tebelaiko pririšęs prie žemės mano bekūnę esybę? Kur tas sidabro siūlas? Kiek gali tęstis ilgas ir trūkinėjantis mano gyvenimo filmas?“ (p. 140). Romanas kaip pabirusių, nechronologiškų fragmentų lydinys – tai, ką prisimena Cvirka paskutinėmis gyvenimo valandomis: jaunystė, naivūs socialistinės gerovės siekiai, pirmieji bandymai kurti. Romane neapsiribojama rašytojo kolaboranto gyvenimo tikrove. Vis nuklystama į tarpukarį: savasties paieškų ir studentų balių aplinką; trečiafrontininkų sambūrį; apsilankymus sovietų atstovybėje – kino filmų peržiūras ir literatūros vakarus; pažintį su Louis Aragonu Paryžiuje ir prielankumą marksizmo idėjoms. Per šias gyvenimo patirtis autorius atskleidžia Cvirkos elgesio motyvus, pagrindžia, iš kur kyla pasitikėjimas socializmu ir sovietais. Epizodiškai šmėkštelėjančios asmenybės – Kazys Jakubėnas, Jonas Šimkus, Salomėja Nėris, Antanas Sniečkus ir kt. – suteikia pasakojimui faktiškumo, o tikrovėje veikusių sovietų funkcionierių pavardės, išnašose pateikta trumpa biografinė informacija leidžia geriau suprasti laikmetį.

Viename epizodų – Salomėjos Nėries istorija. Itin jautriai bandoma parodyti, kad veždami Stalino saulę rašytojai, tarp jų ir Nėris, jau supranta klydę. Marksizmo idėjos, turėjusios pakeisti pasaulį, tampa griovimo įrankiu. Tvyrantis žiaurumas kelia norą atsiriboti nuo biurokratinio aparato, atitolti nuo partijos kontrolės ir grįžti prie savo pašaukimo – rašymo, tačiau tai nėra įmanoma. Cvirkos apsilankymai gimtinėje, kur vis dar vyko partizanų ir stribų kovos, kelia vis daugiau egzistencinių klausimų: „Kame mano kaltė? Kas mane apsėdo? Judo kompleksas? Kaip ėmiau ir įsivėliau lyg musė į voratinklį?“; „Ar galiu ramia sąžine apglėbti motiną, išbučiuoti į abu skruostus ir prisipažinti suklydęs?“ (p. 35). Kaltės jausmas ir sąžinės graužatis nepaliaujamai kankina Cvirką.

Aleksai pavyksta sukurti įvairialypį personažą – karštakošiškas būdas, užsispyrimas pasireiškia ne viename fragmente. Cvirka pasirodo kaip žmogus, nuosekliai besilaikantis savo įsitikinimų: „Niekas manęs nesulaikys! Nepaveiks nė Marytės prašymai, nė jos ašaros: privalau apie visa tai rašyti. Ne šnekėti kam papuolė, o išguldyti popieriuje. Manęs nereikia gąsdinti, ponai karininkai, tada tampu grubus“ (p. 59). Supranta, kad jo elgesys prieštarauja moralės normoms, tačiau negali atsisakyti savo įsitikinimų, prisiima atsakomybę nelaukdamas jokio gailesčio: „Nesitikiu jūsų gailesčio. Nelaukite mano atgailos. Pats veržiausi į jų glėbį. Jie buvo svetingi, žadantys laisvę, tiesą, lygybę“ (p. 105). Cvirka nevengia saviplakos, kritiško žvilgsnio į save ir savo kūrybą: „Esu didelis niekšas. Bevalis, kuriuo naudojasi dvasios menkystos. Lig šiolei nieko gero neparašiau, o jaučiu savyje nepaprastą kūrybos jėgą“ (p. 95). Bandymą atskleisti kūrybinį potencialą ir išpažinti savo klaidas liudija pradėtas rašyti romanas „Upė negrįžta“, kuris pateisintų rašytojo praeities paklydimus. Iki šiol niekur nepublikuotas šio romano rankraštis pateiktas kaip knygos priedas.

Romane svarbus Cvirkos ryšys su žmona. Stiprus meilės jausmas suteikia atsvarą siaubui ir kuria trokštamos ramybės įspūdį. Atskirtas nuo mylimosios Cvirka mintyse svajoja apie buvimą su šeima – žmona Marija, sūnumi Andriuku ir gimsiančia dukra. Šis intensyvus tyro jausmo patyrimas teikia atspirties: „Kad ji žinotų, koks svarbus tas jos švelnumas. Man didžiausia atrama – jos liauni pečiai“ (p. 154).

Tarp romano veikėjų atsiranda ir Cvirkos kurti personažai. Gausu aliuzijų į ankstyvąją kūrybą. Knygų herojai jį kaltina, klausia; kartais iš jo juokiasi. Cvirka tvirtina: „Mano knygų herojai visi gyvybingi. Visi iki vieno. Dažnas kuris net ir dabar nepaliauja manęs persekiojęs, kartais dėkoja, kad juos į pasaulį paleidau, kartais priekaištauja“ (p. 185). Intertekstualumas ne tik pagyvina tekstą, bet ir leidžia geriau pažinti Cvirkos kūrybos kontekstą. Pasakotojas neišvengia subjektyvaus vertinimo: „Ir po šimto metų kūrinių herojai gyvi ir pelno Cvirkai talentingo rašytojo vardą. Belieka tik stebėtis, jog geriausius kūrinius rašytojas parašė neturėdamas nė trisdešimties metų“ (p. 169). Tokie ir panašūs teiginiai skamba didaktiškai, ypač kūrinyje, kuris tarsi nepretenduoja į vertinimą. Taip pasakotojas deklaruoja savo požiūrį į Cvirkos kūrybą, piršdamas mintį apie savaiminį jos vertingumą. Manau, kad tai nereikalinga – romanas savaime turėtų liudyti, kad apie tylon nugrimzdusią Cvirkos kūrybą kalbėti verta.

Romanui būdingas daugiabalsis pasakojimas: įsipina tiek esamojo, tiek būtojo laiko veikėjai. Viename skyriuje galima rasti fragmentų, pasakojamų pirmuoju, antruoju ir trečiuoju asmeniu. Tai padeda kurti sumišusios sąmonės, pabirusio gyvenimo vaizdinį, bet tokia pasakojimo maniera gali maskuoti autoriaus negebėjimą pasakoti nuoseklią istoriją. Toks dažnas šokinėjimas galiausiai ima erzinti ir alinti – nėra aiškios ribos, nurodančios, kad vieno asmens perspektyva jau baigėsi. Sudėtinga aplinka ir „beribis“ personažas istorijai suteikia banalumo įspūdį. Pasakotojas laisvai manipuliuoja fragmentais, peržengdamas Cvirkos istoriją ar net jo gyvenamąjį laiką. Romane atsiranda informacijos, kuri, nors ir įdomi, yra perteklinė siužeto plėtotei. Fragmentai tokie trumpi, kad skaitytojas nespėja dorai įsijausti. Dėl to klejojimas pabaigoje ir sąžinės graužaties vaizdiniai sunkiai įtikina. Norisi redukuoti patirtis, kurios atrodo kiek įspraustos į šabloniškas gėlos struktūras. Kalbėjimo maniera ir siužetas dvelkia nostalgija, tačiau tai savaime suprantama – romano autorius yra Cvirkos kraštietis, tad turi kitokį santykį tiek su Cvirkos asmenybe, tiek su jo gyvenimo istorija.

Džiugina, kad knygoje atskleistas vidinis skilimas, dvejojimas, nevienareikšmis pasakojimas. Stengiamasi kurti intensyvėjantį tragizmą, parodyti personažo neviltį ir rezignaciją. Aleksa pateikia vertingos informacijos apie Cvirkos kūrybą, taip pat iki šiol negirdėtą (bent man) alternatyvią mirties versiją. Personažo žvilgsnis į savo mirtį, metafizinis sklandymas ore suteikia įdomią prieigą prie to, kas nutiko Cvirkos mirties naktį. Ar tai iš tikrųjų tiesa? Nežinau, bet skaitydama romaną jaučiuosi įtikinta.

Vietoj išvadų vertėtų pacituoti vieną fragmentą iš pabaigos skyrelio: „Cvirka irgi tikėjo, kad pats pasirenka savo gyvenimo kelią. Mes iki uždusimo jam pritariame: pasirinko, sąmoningai, o frankai krukai ir pasiskelbę teisuoliais be paliovos kartoja – kaltas, kaltas, tūkstantį kartų kaltas. Pastarieji džiūgauja, nes rašytojas Petras Cvirka apsiginti negali“ (p. 189). Regis, šis romanas yra vienas iš bandymų kiek numaldyti šiuos teisuolius ir suteikti alternatyvią žiūrą į Cvirkos gyvenimo ir mirties istoriją. Tačiau ar tai tikrovė, ar fikcija? Kiek Aleksos sukurtas personažas atspindi tikrojo Cvirkos gyvenimą ir lemtį? Į šiuos klausimus neketinu pateikti atsakymo.