Visi mes bėgūnai
Skaitant Olgos Tokarchuk „Bėgūnus“, netikėtai reikia pernešti asmeninį periodikos archyvą, nes ruošiamasi griauti priestatą, kuriame kartoninėse dėžėse jis ir buvo sugulęs. Tačiau netikėtai gyvenime juk niekas nevyksta. Kaip sakė vienas nemarus personažas, plyta be priežasties ant galvos nekrenta. Kai kraustydamas dėžes pasijutau kaip koks bėgūnas, nenustebau, nes pradėjęs klajoti po storųjų žurnalų viršelius ir anonsus, ką jie savyje slepia, pajutau, kad tuoj būsiu įtrauktas į ilgą vartymą. Akys bėga per juos, o aš jau bandau prisiminti, kas skaityta, kas atidėta geresniems laikams. O skaityta buvo praėjusiame amžiuje, kad ir kaip asmeniškai nejaukiai tai skamba, įsimintinais 1988–1994 ir vėlesniais metais. Rusiški storieji žurnalai „Novyj mir“, „Znamia“, „Zvezda“, „Voprosy filosofiji“, „Voprosy istoriji“, „Vestnik drevnej istoriji“, o kur dar „Pergalė“, virstanti į „Metus“, „Naujasis židinys“ – į „Naująjį Židinį-Aidus“, „Kultūros barai“, išnykusi „Proskyna“, „Krantai“ ir dar visokie plonesni žurnalai.
Išeitų dar labiau trūkinėjantis tekstas nei „Bėgūnuose“, jei keliaučiau per tuos žurnalus ir prisiminčiau, kada ir ką juose skaičiau. Paskui netikėtai, nors visa esybe žinau, kad taip nebūna, užkliuvau už Ryszardo Kapuścińskio pavardės ir jo garsiosios „Imperijos“ (1993), kurios didelis fragmentas buvo išspausdintas žurnale „Znamia“, metams praėjus nuo knygos pasirodymo.
Užkabino, vos atvertus pirmąjį puslapį, susipažinimo su imperija 1939 metais Pinske scenos, kur vaiko akimis aprašoma okupacija, trėmimai, baimė, badas ir rusų kalbos mokymasis mokykloje iš Stalino knygos „Leninizmo klausimai“. Tačiau prieš tai dar reikėjo suprasti, kodėl imperijos kareiviai jų neleidžia namo, į miestą, kodėl grasina šauti ir nereaguoja į verkiančių moterų, motinų prašymus.
Mokykloje iš karto rusų kalbos pamokos, o pasirodo, kad joje tik ta viena knyga rusų kalba ir buvo – Stalino rinktinė, net abėcėlę vaikai mokęsi nuo raidės S, ne A. Stalino pavardės pirma raidė imperijoje buvo tapusi pirma abėcėlės raide rusų kalbos pamokose. Mokyklon einantiems vaikams motinų griežtas prisakymas – „neuždavinėkite jokių klausimų“. Bet kaip rašo autorius: „Be kita ko, ir įspėti apie tai visai nebūtina. Nemoku apsakyti šito, negaliu kažkaip išreikšti, bet pačioje aplinkoje buvo galima justi kažkokią slegiančią įtampą ir baimę, kad miestas, kuriame mes anksčiau linksmai išdykaudavome, netikėtai pavirto į apgaulingą ir pavojingą minų lauką. Mes netgi bijojome giliau įkvėpti, kad nesukeltume sprogimo…“
Kaip galima geriau pavaizduoti imperijos okupacinį režimą negu tokiomis vaiko akimis matomomis scenomis ir pojūčiais?
Tačiau knygos susisiekia kitoje vietoje, bendra tema – Vorkuta. Skyriuje tokiu pat pavadinimu kaip ir romanas – „Bėgūnai“ – aprašoma veikėja Anuška yra kilusi iš Vorkutos. Vorkutoje lankosi ir R. Kapuścińskis. Tik O. Tokarczuk personažai jau nykstančiame buvusių lagerių mieste simboliškai vaizduojami kaip besileidžiantys daugiaaukščiame name mažėjant gyventojų į apatinius aukštus, kur arčiau žemės, mažiau pasiekiama vėjo, šilčiau, o 1989 metų Vorkuta – dar gyvas miestas, tiesa, jame streikuoja šachtininkai, o „Imperijos“ autorius, norėdamas pagerbti aukas, neranda, kur padėti nuo ledinio šalčio suakmenėjusių gėlių, nes aplink žaidžia vaikai.
Gėlės skirtos tiems, kurie Stalino laikais čia kasė anglis ir tiesė geležinkelį, kurie atėję prie laužų pasišildyti iš laužo pusės kurį laiką dar būdavo gyvi, o iš nugaros jau sušalę – mirę. Širdis dar bando varinėti stingstantį kraują, žmogus slenka prie ugnies, kol įvirsta negyvas į laužą. Baisi mirtis, kaip ir kalinių prižiūrėtojo pasakymas, kad jei pabėgių trūks, klos kalinius po bėgiais.
O. Tokarchuk knygoje aptikau ir Petrą I Olandijoje, lyg jau matytą naujausiame Kristinos Sabaliauskaitės romane „Petro imperatorė“.
Filosofijos žurnaluose skaitytojai tada buvo supažindinami su Nikolajumi Berdiajevu ir jo mėginimu suvokti „rusišką idėją“, siekiant tada, kai rašė tremtyje (regis, 1946 metais), perprasti, kas yra Rusija ir kas su ja nutiko 1917 metais. Dabar reikia skaityti iš naujo, gal padės geriau atsakyti į klausimą, kas vyksta tenai dabar.
Kažkur spausdinamos ir 1968 metais parašytos „futuristinės“ Andrejaus Sacharovo mintys apie pasaulį ir socializmą „žmogišku veidu“, kaip reakcija į Čekoslovakijos įvykius. 1994 metais publikuojami publicistikos straipsniai, kur diskutuojama apie tai, kad Rusija gavo istorinę galimybę tapti demokratine valstybe, pilietine visuomene. Visi autoriai, kaip bėgūnai, nestygsta vietoje norėdami greičiau sužinoti, kas bus, o „Imperijos“ autorius skelbia nuosprendį, kad bus blogai, nes rusų inteligentai tik be perstojo diskutuoja ir nieko nedaro, kad ką nors pakeistų. Jis tarsi sutinka su N. Berdiajevu, kad rusas turi ypatingą santykį su valdžia ir religija, kaip savo romanuose parodė ir K. Sabaliauskaitė.
Dar išgirstu klausimą iš garažo tarpdurio, atitraukiantį nuo bėgūniškų minčių:
– Ar čia viskas reikalinga bus, nieko nedeginsi?
Klausėja atsakymo neišgirsta, nes aš galvoju, o kaip išmesti, deginti, kai viską tvarkingai (ir nelabai) sudėjai į dėžes. Dabar tik reikėtų prieinamiau pasidėti, kad atbėgęs galėtum pasiimti. Juk skaityta ar ne, bet ten yra tokių tekstų, su kuriais reikia susitikti dar kartą, juolab kad gyvendamas karantino sąlygomis, kaip Mindaugo Paknio aprašytas vienuolis kamaldulis oblatas iš Pažaislio eremo, niekur negali nubėgti, kaip tik į tekstus. Dabar visi mes bėgūnai ir galime pasinaudoti vieno kultūros ministro patarimu – skaityti senus tekstus. Bet ar gali pasenti Chestertono brošiūra apie šv. Pranciškų, kurioje jis svarsto, kaip parašyti biografiją, kad laikraščių žinių pripratintas žmogus ją perskaitytų ir suprastų, arba Deleuze’o, Mamardašvilio, Borgeso eseistika? Čia jau kaip Peterio Greenawayaus knygoje „Auksas“, kur bėgama per aukso luitų, kuriuos vokiečiai pametė pakeliui į Italijos pasienio miestelį, kur nemokama daryti spagečių, istorijas, į kurias dar susilydė ir žmonių likimai kitoje imperijoje.
Atrodo, į garažą dažnai reikės atbėgti, norint pasijusti tikru bėgūnu, preparuojančiu senus žurnalus ir laukiančiu, kada gi būsime išleisti iš karantininio eremo.
